Pelkės visuomet apgaubdavo vietas tam tikru mistiniu šydu – kiek pasakų, kiek pamokymų apie pelkes ir jų pražūtingas žabangas esame girdėję nuo mažų dienų. Gal ir negalėčiau visų jų atpasakoti, bet pasąmonėje jau yra suformuota mintis – pelkes reikia gerbti ir jų saugotis. O kuomet saugu – galima ir pažindintis.
Apie Mūšos tyrelio pažintinį taką žinau jau senokai, tačiau vis nebuvo progos jo aplankyti. O kuo arčiau gyveni tam tikros vietos, tuo rečiau tos progos ir pasitaiko. Tad gražų rugsėjo savaitgalį, nusprendusi, kad nelauksiu kol „važiuosiu pro šalį“, tiesiog ėmiau ir nuvažiavau. Ir tai buvo geriausias dienos sprendimas padovanojęs dvi valandas ramybės, gamtos grožio ir pažinimo.
Kodėl verta apsilankyti Mūšos tyrelio pažintiniame take?
Tai viena iš vietų, kurias bet kokiu atveju privaloma aplankyti – nedaug turime pažintinių takų, kurie būtų pelkėse. Dar gi tai ilgiausias pelkėje esantis lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.
Tai vienas didžiausių pelkynų Šiaurės Lietuvoje, o 2015 metais įrengtas pažintinis takas iš karto tapo hitu. Šį pažintinį taką galime rasti pačių gražiausių, įdomiausių bei „must see“ dešimtukuose ar net penketukuose.
Tai unikali vieta, kuriai skyręs dvi valandas gali pamatyti visai kitokį kraštovaizdį nei esame pratę vaikštant aplink ežerus ar kokiame Pučkorių take. Kraštovaizdis suformuotas aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Ir einant perėjimai iš vieno tipo pelkės į kitą ar mišką yra akivaizdūs – štai maži, kuklūs pelkėse sunkiai pritampantys augalai pereinantys į rimtesnius, mums įprastus medžius ir galiausiai prieini tikrą mišką.
Atrodo tik 7 kilometrai, tačiau eini ir sulig kiekvienu žingsniu matai kaip gamta šalia tavęs kinta. Niekur kitur tokio pokyčio nesu mačiusi. Ir tai įspūdinga!
Viename stende išskaičiau, jog draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, o kur dar visa galybė kitų gyvūnų – baltasis kiškis, retų vabzdžių ir roplių rūšys, pilkosios gervės, tetervinai. Prisipažinsiu – nemačiau, aišku jie šalia tako nelaukia. Bet viena moterėlė pamėtėjo idėją – ji sėdėjo su žiūronais ir žiūrėjo į pelkių tolį. Manau kitą kartą galima pasiimti žiūronus ir pasižvalgyti plačiau.
Keli Mūšos tyrelio tako maršrutai ir patogumai
Tik 2015 metais atidarytas pažintinis takas iškart pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje esantis lentų takas – net 3,6 km. Vėliau pažintinis takas ilgintas, 2019 metais jau atidarytas žiedinis maršrutas, kurio ilgis 5,7 km. Taip pat prieinamas toliau esantis Tyrelio akmuo – einama mišku. Tad pasivaikščioti erdvės užtenka. Galima pasirinkti vieną iš trijų maršrutų:
• Iki Miknaičių ežero ir atgal 1,2 km
• trumpasis ratas nekertant Mūšos upės – 6 km
• Ilgasis ratas aplankant Tyrelio akmenį 6,8 km
Ėjau ilguoju ratu. Papildoma atkarpa įspūdinga – aplink tikras gūdus miškas, išvirtę medžiai, įdomi atmosfera. Ir tie ženklai aplink įspėjantys apie gyvūnus. Kaip supratau geriau iš kelio neiškrypti, kad nedrumsti gyvūnų ramybės.
Einant ilguoju taku galima pamatyti Tyrelio akmenį ir partizanų stovyklą, tad manau tikrai verta nusukti nuo kelio.
Tačiau svarbu pastebėti, jog ilgasis kelias – reiškia išsukimą iš lentų kelio. Reikia eiti per mišką, miško takelis išvagotas medžių šaknų, kupstų, balų. Tad tai nėra geras pasirinkimas turintiems judėjimo negalią ar keliaujantiems su vaikais vežimėlyje.
Tuo tarpu pasirinkus trumpąjį taką, visas takas bus lygių dailių medžio lentelių – patogu visiems. Stotelėse yra patogūs suoliukai, tad greitai pavargstantiems yra kur prisėsti. Stendai informatyvūs, galima sustoti paskaityti ir pasižvalgyti.
Tačiau čia nėra šiukšlinių! Taip sakant šiukšles nešk su savimi. Laikomasi principo, jog gamta gamtai, o žmogus savo šiukšles tegu pasilaiko sau. Pažintinis takas tik pažinčiai ir ramiam pasivaikščiojimui. Tuo tarpu šiukšlinė, WC ir pavėsinė trumpam piknikui ar kavos pertraukėlei yra prie įėjimo.
Labai svarbu paminėti, jog tai nerūkymo zona. Pelkėse yra 9 m durpių sluoksnis – užsidegus, jas labai sunku gesinti, tuo labiau, jog į pelkes privažiuoti jokiai technikai nepavyks. Todėl parūkot prie pavėsinės ir daugiau jokio rūkymo iki išėjimo!
Pelkės joga – kaip rinkti spanguoles nenulipus nuo tako?
Viena iš atrakcijų ištikusi mane einant taku – spanguolės! Einu, žiūriu šalia tako tokia galybė spanguolių. Kaip tik įeinant, parko darbuotoja paminėjo, jog yra spanguolių, galima rinkti, tik pažiūrėjus į mano batus sakė nelabai su jais nuo tako galiu nulipti. Ir ką jūs manot? Nenulipau! Prisiskyniau 250 g (namuose pasvėriau) spanguolių – bus geriems trims kompotams.
Bet užtat pajutau turinti raumenis keistose kojų ir rankų vietose, kai bandai pasiekti žemiau tako (takas iškeltas pakankamai aukštai) esančias uogas. Betrūko, kad būčiau atsigulusi.
Tad pastaba tiems, kas irgi negali atsispirti spanguolėms – batus aukitės neperšlampamus. Ir geriau iki kelių. Nes keli bandymai nulipti baigėsi greitu užlipimu atgal – dvi sekundės ir batai pilni vandens. Štai čia ir pelkės keistenybės – atrodo eini, šalia tako žalia žolė, gali lažintis, jog žemė tvirta. Bet tik padedi koją ir pamatai vandenį.
Kaip privažiuoti?
Važiavau iš Šiaulių. Yra du keliai. Važiuojant pro Gruzdžius, nuo Piktuižių kaimo pabaigos prasideda žvyrkelis. Apie 15 km. Pusėtinas žvyrkelis, bet vis tiek krataisi ir mašina grįžta dulkėta. Grįžau pro Joniškio kelią. Ten žvyrkelio mažiau, tačiau kelių kilometrų atkarpa ties Staneliais remonto darbai su ilgai degančiu šviesoforu. Prie vieno beveik 10 min laukiau, kol užsidegs žalia.
Kai važiuosiu kitą kartą, rinkčiausi važiuoti pro Joniškį, geriau pastovėti prie šviesoforo nei ilgai kratytis žvyrkeliu.
Daugiau autorės tekstų rasite zavinta.lt
