Automobilį palikęs prie informacinio stendo, žvyruotu miško taku pasuku link 3-iu numeriu pažymėto bunkerio. Toje pat pusėje yra ir 2-u numeriu pažymėtas bunkeris, tačiau norint jį aplankyti teks pasukti į šoną. Iki tos vietos, kur takas šakojasi, reikia eiti apie 5 kilometrus. Nusiteikiu ilgam ėjimui bei leidžiuosi į kelią. Iš pradžių nei gražaus, nei įdomaus ką matau, todėl žingsniuoju sparčiai. Po 15 minučių pereinu geležinkelio bėgius ir, prie išsiskiriančių kelių pamatęs tako ženklą, pasirenku reikiama kryptį.
Žingsnio nelėtinu ir po kurio laiko nuo prakaito pradeda drėkti drabužiai. Ne tokia karšta diena, kaip tąkart, keliaujant taku iš Merkinės, bet palaikau kur kas aukštesnį tempą. Kai nėra į ką sutelkti dėmesio, mintys pradeda klaidžioti. Tik kamienus stuksenantys geniai ir tolumoje aidintis traukinio garsas grąžina mintis į šią akimirką. Keletą kartų žvilgteliu į telefoną, kiek dar liko eiti. Toks statistinis ėjimas nuo taško A iki taško B, kuriam įveikti prireikia valios pastangų.
Maždaug po valandos prieinu trišalę sankryžą ir ties ja stovinčius bei į skirtingas puses nukreiptus tako ženklus. Nesustodamas suku kairėn, pirmiausia nusprendžiau aplankyti Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvūnijos vadavietę bei Merkio būrio žūties vietą. Iki ten dar apie 2,5 kilometro. Miškas tapo vaizdingesnis ir per dailiomis pušelėmis apaugusias kopas vedantis kelias netrukus išveda į proskyną. Ja eiti sunkiau, tenka žingsniuoti biriu smėliu. Tik likus keliems šimtams metrų iki bunkerio, takas pasuka miškan.
Čia, Palkabalio miške, iš Perlojos miestelio ir gretimų kaimų gyventojų sutelktas Merkio partizanų būrys 1948 metais įsirengė erdvų žeminės tipo bunkerį. Jame galėjo gyventi iki 15 žmonių. Vieta buvo parinkta apgalvotai, kad užpuolimo atveju partizanai turėtų galimybę gintis bei saugiai pasitraukti iš apsupties. Bunkerio anga buvo prie pat kelio, kad žiemą sniege neliktų pėdsakų. Šiame bunkeryje įsikūrė DLK Vytauto tėvūnijos vadavietė. Varėnos čekistai raporte MGB vadovybei stebėjosi, kaip kelių šimtų kareivių grandinė, 1948 metų gruodį šukavusi šį mišką, galėjo nepastebėti slėptuvės.
Merkio būriui vadovavo buvęs policijos nuovados viršininkas Adolfas Baublys-Merkys, autoritetingas, sumanus ir teisingas vadas, besistengiantis išvengti bereikalingo kraujo praliejimo. Aplinkinių kaimų gyventojai šio būrio vyrus gerbė bei jiems padėjo. Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas apibūdino Merkio būrį kaip vieną kovingiausių ir disciplinuočiausių. 1949 metų pradžioje išdavus bunkerio buvimo vietą sovietų kariuomenė apsupo vadavietę ir joje buvę partizanai kovodami žuvo. Dabar kalvos viršuje prie bunkerio duobės pastatytas paminklas, įrengtas informacinis stendas.
Maždaug už 2,5 kilometro 1951 metais buvo įrengtas Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvūnijos Genio būrio partizanų bunkeris. Tai buvo ne užmaskuotas požeminis, o atviro žeminės tipo bunkeris su durimis ir langeliais, kuriuos prireikus galima buvo panaudoti kaip ambrazūras. Šiam bunkeriui partizanai pasirinko itin atokią vietą, apie kurią nežinojo net ryšininkai.
Bunkeris buvo įrengtas spygliuočių ir lapuočių jaunuolyne, virš specialiai suformuotos daubos kyšojo tik stogas. Šis buvo gerai užmaskuotas samanomis bei jaunais medeliais – nežinodamas, iš tolo nepastebėsi.
Šios vietos atokumą galima pastebėti keliaujant link bunkerio. Nuo trišalės sankryžos pasukęs į kitą pusę, patekau į tamsesnį ir niūresnį pušyną, nuklotą kerpėmis bei samanomis. Kažkuriuo momentu net suabejojau, ar tikrai einu tinkamu maršrutu. Iš tiesų, maršrutas Dainavos apygardos partizanų kovų takais paženklintas gerai. Ten, kur keliai šakojasi, įrengti betoniniai ženklai, o visur kitur – granatos formos simboliai ant medžių. Tiesa, vietomis jie sunkiai matosi ir net neįmanoma pasakyti, kokios spalvos, todėl atnaujinimas nepakenktų.
Sovietams partizanų bunkerių ieškoti sekėsi sunkiai. Dažniausiai juos sunaikindavo gavę informaciją iš išdavikų ar apgaulės būdu. Taip nutiko ir su Genio būrio bunkeriu. Ėmęsis klastos, sovietų saugumas suėmė būrio vadą P. Vaitkų-Genį. Šis kankinimų metu atskleidė bunkerio buvimo vietą ir 1952 metų gegužės mėnesį bunkeris buvo sunaikintas su jame buvusiais partizanais. 2012 metais bunkeryje nužudytų bei užkastų partizanų palaikai buvo iškasti ir perlaidoti netoliese. Šioje vietoje stovi kryžius bei informacinis stendas.
Apsisukau atgal ir dabar manęs laukia 6 kilometrų atkarpa iki kelio Varėna–Marcinkonys. Nuo ten žvyruotu keliu tenka eiti dar daugiau nei 2 kilometrus. Susidaro nemenkas atstumas – viso maršruto ilgis apie 27 kilometrai. Panašus ilgis kaip ir maršruto Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais, prasidedančio Merkinės miestelyje. Visgi ten lankomų objektų daugiau ir jie yra išsibarstę po miškus, todėl keliauti pėsčiomis yra įdomiau bei smagiau. Čia didesnę kelio dalį tenka žingsniuoti vieškeliu ir miško keliu, todėl malonumo žymiai mažiau.
Norint aplankyti visus tris bunkerius šiame maršrute, patarčiau automobiliu atvažiuoti iki tos vietos, kur šakojasi keliai, vedantys link 2 ir 3 numeriais pažymėtų bunkerių. Iki šios sankryžos miško kelias gana geras, o toliau jau siaurėja, kol pavirsta tik pėsčiomis praeinamais takais. Tokiu atveju atstumas iki abiejų bunkerių pirmyn bei atgal sudarys apie 7 kilometrus. Tada pervažiuoti į kitą kelio Varėna–Marcinkonys pusę ir ten pėsčiomis nueiti iki 1 numeriu pažymėto bunkerio bei grįžti atgal. Atstumas sudarys apie 3 kilometrus.
Keliaujant link 1 numeriu pažymėto bunkerio, pusiaukelėje stovi nedidelė rodyklė. Ji rodo, jog pasukus kairėn bunkeris yra už kilometro. Reikia eiti išarta miško juosta, todėl šios minties atsisakau ir laikausi maršruto, parodyto stende. Kiek toliau priėjau vėl tokią pačią rodyklę, tik dabar ji jau rodo, kad iki bunkerio – 1,4 kilometro. Atstumas didesnis, tačiau miško keliukais eiti kur kas smagiau nei išarta smėlinga Dzūkijos žeme. Iki šios vietos patogu atvažiuoti automobiliu.
Nemanau, kad svarbu laikytis eiliškumo einant šiuo maršrutu. Taip jau išėjo, jog pirmu numeriu pažymėtą objektą aplankiau paskutinį. Tai Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio (DLK) Vytauto tėvūnijos vadavietės bunkeris. Jakulių miške jis buvo įrengtas 1949 metais. Požeminis bunkeris buvo įrengtas kalnuotoje, smėlėtoje, miškingoje vietoje, atokiai nuo miestelių.
Ant gerai užmaskuoto bunkerio angos dangčio augo kadagys. Maždaug už 80 metrų į šiaurę nuo bunkerio tankiame jaunuolyne buvo įrengta žeminė, kurioje gyveno vadavietę saugojantys partizanai. Čia tėvūnijos vadas susitikdavo su patikimais ryšininkais ir kitų būrių kovotojais.
Parodžius užverbuotam agentui, bunkeris buvo aptiktas tais pačiais metais. Dalis partizanų žuvo ar nusižudė, keli pateko į nelaisvę. Čia 1988 metais partizanų artimųjų pastatytame paminkle įrašyti penki vardai, nes dar dviejų V. Kalantos-Nemuno brolių partizanų kūnai nebuvo rasti ir tinkamai palaidoti. Trijų žuvusių sūnų motinos Marijos Kalantienės žodžiai yra aktualūs ir šiandien: „Kas gi Lietuvą gins, jei mes savo sūnų kovoti neleisime.“