Tešla kyla du kartus
Praėjusį šeštadienį į Ožaičius atvažiavau apie 11 valandą ryto. Slidžiu keliu įsukusi į kiemą, pastačiau automobilį ir įžengiau į senovišką, iš mūrinių plytų pastatytą močiutės Janinos namą. Pati močiutė, užsirišusi prijuostę, tuo metu jau sukosi virtuvėje, o išvydusi mane paaiškino – kūčiukų ir bandelių gamyba jau prasidėjusi.
Kol skanėstams reikalinga mielinė tešla dar kilo ant šilto pečiaus, mudvi išsivirėme kavos ir sėdome pasikalbėti. Močiutė pasakojo, kad kaime jokių naujienų nėra – dabar žmonės mažai bendrauja, tapo šaltesni. Kita vertus, patikino, jai to bendravimo ir netrūksta – darbų namuose ir ūkyje tiek, kad vos spėja.
Pasikalbėjusios apie gyvenimą, pamažu perėjome ir prie pagrindinės tos dienos temos – kūčiukų ir bandelių. Pirmiausia močiutės paklausiau, kokius ingredientus ji naudojo tešlai paruošti.
„Viską gaminu iš akies, todėl tikslių kiekių nepasakysiu. O produktų reikia mažai – pirmiausia į dubenį įpyliau šilto pieno, dėjau cukraus, druskos, o vėliau mielių ir miltų. Viską sumaišiau ir padėjau ant pečiaus, kad tešla iškiltų“, – trumpai papasakojo Janina.
Tiesa, ji pridūrė, kad šį kartą į tešlą cukraus dėjo gerokai mažiau, – patikino, kad dėl to skanėstai bus sveikesni.
Taip pat mažesniame dubenyje močiutė jau buvo pasiruošusi ir bandelių įdarui skirtų lašinukų. Jų paruošimas atrodo ganėtinai lengvas – supjaustytus lašinukus reikia paskaninti kmynais.
Kalbėdama su manimi, močiutė vis nueidavo prie pečiaus pasižiūrėti, kaip kyla tešla. Įvertinusi, kad tešlos jau pakankamai, ji pranešė, kad tešlą minkys ir kildins antrą kartą – tokią gudrybę ji sako naudojanti jau nuo neatmenamų laikų ir yra įsitikinusi, kad dėl tokio poelgio kepiniai pavyksta kur kas skanesni.
Taigi, močiutė Janina antrą kartą minkė tešlą, sudėjo ją į dubenis, juos padėjo ant šilto pečiaus ir mudvi, laukdamos, kada tešla ir vėl pakils, sėdome kalbėtis toliau.
Nors mano močiutė kūčiukus visuomet kepa gruodį, vis tik prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Brigita Baratinskaitė sako, kad lietuviai šį skanėstą pradeda ragauti kiek anksčiau. Pardavimai rodo, kad kūčiukų populiarumo kreivė į viršų įprastai ima kopti spalio mėnesį, dar daugiau jų yra parduodama lapkritį, o patį piką paklausa pasiekia gruodžiui persiritus į antrąją pusę.
Pečiuje kepti sunkiau
Kai tešla iškilo antrą kartą, močiutė Janina ją perskyrė į dvi lygias dalis: viena – kūčiukams, kita – bandelėms. Kūčiukams skirtą dalį močiutė dar pagardino gausiu kiekiu aguonų, o tada mudvi, pasiraitojusios rankoves, ėmėmės kūčiukų, arba šlyžikų, gamybos.
Močiutė Janina mane pamokė, kad prieš imant tešlą, pirmiausia rankas reikia patepti aliejumi, o ant pačios tešlos užberti truputį miltų – taip daroma tam, kad tešla nekibtų prie rankų. Kai jos jau buvo paruoštos, mudvi iš dubens traukėme po gabalą tešlos ir, sukdamos juos tarp rankų, formavome pailgas tešlos dešreles. Vėliau jos buvo supjaustytos į mažus kubelius.
„Tik pjaustyk vienodo dydžio, kad būtų gražesni“, – įspėjo močiutė Janina.
Kiek prisimenu savo močiutę, ji visus kepinius kepdavo toje pačioje skardoje, kurią tarmiškai vadina blėtute. Šis kartas nebuvo išskirtinis – močiutė, išsitraukusi savo ilgaamžę kepimo skardą, jos pagrindą pabarstė miltais ir į ją sudėjo kepimui paruoštus kūčiukus. Į skardą sutalpinome visus iki vieno.
Štai ir viskas – kūčiukai jau paruošti kepti. Tiesa, prieš dėdama juos į pečių, močiutė sakė nerimaujanti – ji nežino, kokia temperatūra laikosi pečiuje, todėl perspėjo, kad laikas nuo laiko kepinius reikės patikrinti. Ir išties – močiutė Janina atsakingai vis ėjo ir ėjo prie pečiaus ir, ištraukdavusi kepimo skardą, vertindavo, ar kūčiukai jau tinkami valgyti.
Savo ruožtu galiu tik paliudyti, kad skanesnių nei močiutės Janinos kūčiukų nesu ragavusi – minkšti, gardūs ir tirpstantys burnoje.
Įtrynė lašinukais
Kai kūčiukų su pienu buvo prisivalgyta tiek, kad vos betilpo, ėmėmės antrojo skanėsto – bandelių su lašinukais – gamybos. Močiutė Janina ant stalo padėjo dubenį su tešla ir ėmė formuoti bandeles.
Gaminimo principas iš tiesų paprastas – paėmusi šiek tiek tešlos, močiutė suformuodavo apskritimus, į jų vidurį įdėdavo lašinukų ir gerai juos užspausdavo. Pažiūrėjusi, kaip atliekamas šis procesas, prie gamybos prisijungiau ir aš.
Kadangi kūčiukai jau buvo iškepti, močiutė ir vėl griebėsi savo daugiametės skardos, jos pagrindą apibarstė miltais ir į blėtutę sudėjo bandeles. Tiesa, prieš kepant jas aptepė kiaušinio plakiniu – sakė, kad tuomet bandelių paviršius būna ir gražesnis, ir minkštesnis.
Bandelės su lašinukais kepė kiek ilgiau nei kūčiukai. Šįkart pamačiau ir gaminimo pečiuje subtilybes – kelis kartus, kai močiutė iš pečiaus buvo ištraukusi skardą, mačiau, kad bandelės kepa netolygiai. Čia tiktų posakis „šonas šyla, šonas šąla“. Tačiau nepaisant sudėtingesnių gamybos aplinkybių, bandelės galiausiai iškepė.
Ir čia mano močiutė pademonstravo dar vieną gudrybę. Prieš mums pradedant ragauti bandeles, močiutė jas įtrynė lašinukais, nors paaiškino, kad galima naudoti ir aliejų. Pasiteiravau, kodėl taip reikia daryti.
„Kai bandelės įtrintos lašinukais, jos skaniau kvepia ir ilgiau išsilaiko minkštos“, – paaiškino močiutė Janina.
Kai bandelės kiek pravėso, nieko nelaukdama jų paragavau. Nieko naujo nepasakysiu – močiutės bandelės nei kiek nenusileido jos kūčiukams.
Renkasi klasiką
Kaip teigia prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Brigita Baratinskaitė, šventėms žmonės dažniausiai renkasi jau klasika tapusius kepinius. Vieni populiariausių pasirinkimų – „Kuršėnų“ vyniotinis, „Meistro kokybės“ tortas su maskarponės sūriu ir nostalgiškasis Napoleono tortas.
„Tikra šventinio stalo puošmena arba gardžia dovana lietuviams dažnai tampa ir šakotis. Jis kasmet gruodį tampa vienu populiariausių saldžiųjų kepinių „Maximos“ parduotuvėse, o pernai šakočių paklausa prieš žiemos šventes šoktelėjo net daugiau nei 200 proc.“, – komentuoja B. Baratinskaitė.
Ji priduria, kad deserto gamyba namuose gali tapti puikia meditacija ar smagiu užsiėmimu su šeimos nariais. Skaičiuojama, jog gruodžio mėnesiais miltų, kepimo miltelių ir kitų konditerinėms reikmėms skirtų produktų pardavimai išauga 40-50 proc.
Ir nors savos gamybos desertas yra šaunus būdas pasaldinti šventes, vis tik ne visi renkasi tokį kelią. Spalio mėnesį „Maximos“ užsakymu „Spinter Research“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad net 52 proc. lietuvių šventiniam stalui ketina įsigyti jau paruoštų pyragų ir tortų.