Aktorė prisiminė, kokios šventės būdavo jos vaikystėje. Papasakojo, kokias dovanas mėgsta dovanoti ir kas jai svarbiausia laukiant bei pasitinkant Kalėdas.
– Kuo skyrėsi jūsų Kalėdų šventimas vaikystėje nuo dabartinio?
– Dabar Kalėdos yra oficialios, nedarbo diena. Vadinasi, galima pasiruošti iš anksto, pagaminti maistą. Anksčiau viskas buvo daroma paskutinę akimirką, ką spėjama. O dabar šventės – didelės. Vaikams nereikia į mokyklą, darželį, į darbus. Visi būna namie, vieni su kitais.
Anksčiau šventės vykdavo miestų mastu ir tik per Naujuosius metus. Būdavo įvairūs vakarėliai, vadinamosios „eglutės“, darbovietėse, mokymo įstaigose. Jos vykdavo prieš pat Naujus metus, oficialiai Kalėdų, Kūčių neminėdavome. Darydavome tą patyliukais. Eglutę pastatydavome išvakarėse, anksčiau nepuošdavome. Nebuvo tokios mados, kaip dabar, nuo lapkričio pabaigos puošti visur. O ir pačių eglučių taip anksti nebūdavo iš kur gauti, tik artėjant Kūčioms. Mano tėtis gaudavo iš girininkijos ir visad būdavo didelė eglutė, iki lubų.
– Kuo jums svarbios žiemos šventės?
– Man šios šventės ir Velykos yra pačios svarbiausios metuose. Per jas labai norisi būti su savais, namiškiais, vaikais, anūkais, tėvais, broliais. Norisi būti kartu, pakalbėti, laužti plotkelę, pavalgyti tradicines, šaltas, Kūčias, kaip įprasta Aukštaitijoje. Tiesiog pabūti ramiai, paklausyti mišių, pažiūrėti kokių Kalėdinių filmų. Tai – jauki šeimyninė šventė, kurių šiaip nebūna tiek daug.
Išlieka stebuklo laukimas, norai, dovanų padėjimas ir ieškojimas po eglute, kad ir pačių mažiausių. Prieš Kūčias paruošti Advento kalendorių, ypač su mažais vaikais. Tai toks mažų stebuklų laikotarpis ir šventė.
– Minėjote, kad jūsų Kūčių patiekalai – šalti, kokie jie?
– Taip. Būtinai ruošdavome burokėlių mišrainę su pupelėmis ir kopūstais. Žinoma, plotkelė, kuri jau savaime – patiekalas. Taip pat gaminame aguonpienį, virtas kviečių kruopas su priedais, kūčiukus, auseles – aliejuje keptus pyragėlius su grybais, jeigu gaudavome, būdavo kepta šalta žuvis, duoną, spanguolių kisielių. Jeigu jau sušaldome valgydami šaltus patiekalus, išsivirdavome bulvių prie silkės. Jos būdavo dviejų rūšių: su grybukais ir su morkomis, razinomis, svogūnais.
Tradicinis aukštaitiškas Kūčių maistas – labai neįmantrus. Kalėdoms jau galima kepti žąsį, vištą, avienos kumpį – ką nori. Per Kalėdas pusryčiai vėlyvi, o visa diena būna pavalgymo, pasėdėjimo, paplepėjimo, kas nori, išgeria vyno, gali suvalgyti saldumynų.
– Kaip šventėte Kūčias bei Kalėdas karantino metu?
– Kalėdas dar šventėme visi kartu kaime, pagal galiojusias taisykles galėjome būti kartu ir valgyti Kūčias. Velykos buvo liūdnesnės, pagaminau maistą, sudėjau visko po truputį į daugkartinius indelius, sūnus atvyko prie durų, o aš jam ten palikau.
– Ko labiausiai laukiate ir tikitės per Kūčias, Kalėdas?
– Konkretaus stebuklo nesitikiu. Visada džiaugiuosi, kad susirinksime ir pabūsime kartu, tai gali ir būti stebuklas. Gera, kad sūnus ateina, padeda gaminti, ruoštis ypatingai vakarienei. Gera kartu kočioti tešlą, kepti auseles. Man tai grynai naminis, šeimyninis vakaras.
– Jei per šventes tenka dirbti, kaip tuomet švenčiate?
– Vienais metais Kalėdas šventėme po spektaklio Kaune. Buvome 6 ar 8 moterys ir susitarėme su kolegėmis atsinešti po patiekalą. Grimo kambaryje patiesėme stalą, išdėliojome savo patiekalus, pakvietėme visus darbininkus. Truputį užkandome per pertrauką, o Kūčias valgėme po spektaklio, turime iš to vakaro ir gražią nuotrauką, kaip visi susėdę švenčiame.
Kartais būdavo ir po du spektaklius per Kalėdas. Per Kūčias spektakliai nerengiami, šventas reikalas. Anksčiau, prie sovietų, vaidindavome ir Kūčių vakarais, nieko negalėjome padaryti, nes teatras buvo teatras. Dabar vaidiname per Kalėdas, nes žiūrovai tuo metu labai mėgsta lankytis teatre. Prieš Covid per Kalėdas būdavo po 2 spektaklius ir dar per Naujuosius metus. Stengiamės padaryti šventę kitiems.
– Kiek jums svarbi dovanojimo tradicija ir pačios dovanos?
– Na, žinote, vaikystėje mūsų dovanos būdavo saldainių rinkiniai, apelsinai, o jeigu jau kokį bananą tėveliai gaudavo, tai išvis būdavo stebuklas. Tėvukai saldainius kabindavo ant eglutės, iš kurių, aišku, telikdavo tik popierėliai, nes mokėjome juos gražiai išlupti.
Dabar artimiausiems stengiuosi dovanoti tai, ko žmogui reikia. Švenčiant didesniame būryje dovanoju nedideles dovanėles. Svarbiausia ne pinigai ir ne pati dovana, o dėmesys. Paprastai per Kalėdas norisi padovanoti daug kam, turiu seses, sūnėną, dukterėčią, vyro giminaičius. Kuo daugiau aplankai žmonių, tuo daugiau dovanų reikia, tad galima visai tarp jų pasimesti. Dovanų dydis mums nėra esminis dalykas. Dovanojame kokio natūralaus, aromatizuoto muilo gabalą, šokolado, saldainių, kokį geresnį rankų kremą, metų simbolį, ką nors įdomaus, paprasto, bet nedidelio.
– Kaip manote, ar mes mokame išlaikyti šių švenčių dvasią, o gal per daug dėmesio nukreipiame į materialius dalykus?
– Aš nežinau, kaip galvoja kiti žmonės, bet man atrodo, kad verslas yra verslas, jam reikia parduoti. Reklamuoti ir prekiauti dovanomis pradedama anksčiau laiko ir aš suprantu, kodėl. Manęs, asmeniškai, reklamos nemasina ir nevilioja pirkti. Man labai gražu, kai miestas spindi, visi džiaugiasi, vitrinos išpuoštos, eglutės įžiebtos. Visa tai – labai smagu, bet aš neteikiu ypatingo dėmesio šiam šventiniam šurmuliui.
Manau, jis kyla dėl to, kad žmonėms liūdna. Lapkričio pabaiga-gruodžio pradžia savaime tamsi, tad žmonės nori suteikti sau daugiau džiaugsmo. Dienos ilgėti ir pavasaris artėti pradeda tik po švenčių. Tą pusantro tamsos mėnesio tiesiog norisi nustumti depresyvią nuotaiką, tai ir gerai. Muzika, papuošimai, lemputės, figūrėlės kelia nuotaiką, nors ir nepasiduodu „juodiesiems penktadieniams“, išpardavimams ar kitokioms manijoms. Nemoku bėgti, lėkti, pirkti ar visus metus rinkti dovanas, tam reikia ypatingo talento. Man atrodo, kad pakanka ir nedidelių smulkmenų be perdėto skubėjimo.
– Kokios buvo jūsų įsimintiniausios Kalėdos iki šiol?
– Tiesą sakant, man visos jos buvo įsimintinos, šiltos, draugiškos. Nežinau, ar galėčiau išskirti kurias vienas. Gal paskutinės su vyro mama, kuri tuomet dar buvo gyva, susirinkome pas jo brolį. Galbūt kai mano tėtis dar buvo gyvas. Labai sunku pasakyti, man visos Kalėdos buvo geros.