66-erių Kristina darbą rado kone atsitiktinai: vargu, ar jaunimas tokio imtųsi

Turkiški serialai, blynai anūkams ir katinas – daugelis vis dar taip įsivaizduoja pensinio amžiaus moters dieną. 66-erių Kristina tokio gyvenimo, sulaukusi pensijos, nenorėjo, todėl ieškojo veiklos. Penkerius metus lankiusi trečiojo amžiaus universitetą, suprato, kad nori kažko daugiau. Atsitiktinai rastas darbo skelbimas buvo būtent tai, ko jai reikėjo.

Darbą rado atsitiktinai

Kristina, galima sakyti, kad darbą rado atsitiktinai. „Gal kokius penkerius metus lankiau trečio amžiaus universitetą. Paskutiniu metu jaučiau, kad jau norisi kažko kito. Tada netikėtai universitete pamačiau darbo skelbimą, kad buvęs statistikos departamentas ieško darbuotojų. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, mane pakvietė į pokalbį ir priėmė“, – savo sėkmės istorija dalijosi pašnekovė. Ji gavo darbą, kaip pati apibūdina, tarsi skambučių centre, kai telefonu turi bendrauti su žmonėmis, atlikti tam tikras apklausas ir pan.

Paklausta, ar niekam darbo pokalbyje neužkliuvo jos amžiaus, Kristina sako, kad jokių pastabų negavo, bet paaiškino savo spėjimą kodėl. „Manau, kad neatsitiktinai šis darbo skelbimas buvo patalpintas trečio amžiaus universitete. Nežinau, ar jaunimas imtųsi tokio darbo, nes vis tik atlyginimas nėra labai didelis. Žmogus, kuris turi šeimą, įsipareigojimų, matyt, ieškotųsi kažko kito“, – svarstė moteris ir pridūrė, kad, nepaisant to, jai darbas patinka. „Tai daug geriau nei kasininkė prekybos centre, kur tu pavargsti fiziškai. Čia bendrauju su klientais, puikiai sutariu su kolektyvų, kuris yra labai įvairus: yra ir visai jaunų žmonių, yra bendraamžių“, – pasakojo pašnekovė.

Kristina sakė, kad didelių iššūkių darbe nepatyrė, mat gyvenime turėjo visokios patirties. „Gal tik baiminausi, kad neišleis atostogų, kurias buvau jau seniai suplanavusi. Bet vadovybė į tai pažiūrėjo labai teigiamai ir viskas buvo gerai. Didžiausias iššūkis man yra tai, kad trūksta laisvo laiko. Bet žmogui niekada nebus gerai. Norėčiau ir dirbti, ir turėti laisvo laiko. Kita vertus, man smagu, kad turiu galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, kad išeinu iš namų, kad per pietų pertrauką galiu pasivaikščioti Gedimino prospektu, kad nereikia sėdėti namuose“, – sakė Kristina. Tiesa, ji sutinka, kad vis tik po darbo laiko poilsiui tokiame amžiuje reikia jau daugiau nei jaunystėje. „Vyresnio amžiaus žmonės tikrai greičiau pavargsta. Jaunimui, matyt, paprasčiau atlaikyti visą tą krūvį. Galime ką norime apie save galvoti, būti aktyvūs ir pan., bet amžius daro savo. Turiu draugių, kurios dirba ir gyvena Airijoje, Islandijoje, ten net atostogų vyresnio amžiaus žmonėms duoda daugiau, nes jiems reikia daugiau laiko atsistatyti“, – pasakojo moteris.

Mitas, kad vyresniems trūksta kompiuterinių žinių

Paklausta, ko naujo reikėjo išmokti darbe, Kristina pasakojo, kad pagal jų darbo specifiką, prieš kiekvieną apklausa yra tam tikri mokymai, o po to tiesiog bendrauji su žmonėmis. „Kadangi daug metų dirbau reklamos srityje, su klientais, man nebuvo jokių problemų. Šnekiesi, gaudai žmogaus kitam ragelio gale nuotaiką ir bandai su juo teigiamai užbaigti pokalbį. Man tai nebuvo sunku. Grįžau į savo vėžes, galiu plepėti neaišku kiek ir galiu prisitaikyti prie žmogaus kitame ragelio gale nuotaikos. Aišku, jei žmogus nedirbęs tokio darbo ar jam sunku bendrauti, gal tokios užduotys ir kels stresą, bet čia jau jokie mokymai nepadės“, – svarstė Kristina.

Vienas iš stereotipų apie vyresnio amžiaus žmones, kad jiems trūksta kompiuterinio raštingumo, bet Kristina su tuo nesutinka. „Man atrodo tai yra mitas. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Tam pačiam trečio amžiaus universitete buvo IT fakultetas, žmonės vaikščiojo, mokėsi. O man ir dabar tenka susidurti su žmonėmis, kuriems, tarkime, 40 metų, bet jie sako, kad nesinaudoja kompiuteriu. Manau, kad paprastas excel’io lenteles suprasti nėra taip sudėtinga. Ir 80-mečiai naudojasi kompiuteriu ir viskas gerai“, – teigė moteris.

Apskritai Kristina nelinkusi baksnoti pirštais į kartų skirtumus, o verčiau pabrėžia vienų ir kitų privalumus. „Visada sakau, kad reikia sugrįžti į tą momentą, kai mums buvo 20 metų. Labai gerai atsimenu, kai nuėjau po universiteto dirbti į tokį didelį skaičiavimo centrą. Žmonės, kuriems buvo 35-eri, man atrodė nieko nežinantys ir nieko nemokantys. Atrodė, kad mes esame pasaulio bambos. Pilnai suprantu, kad tą patį dabar galvoja jaunimas. Taip, mes turime patirties, bet neturime to, ką turi jie šiandien. Tą reikia priimti ir negilinti tų problemų. Mus sudėjus kartu gali išeiti labai geras tandemas. Apskritai visuomet reikia tikėti, kad karta, kurią išauginome, turi būti protingesnė“, – teigė pašnekovė.

Vadove būti jau nenorėtų

Kristina sakė, kad ji niekada neįsivaizdavo savo gyvenimo be bendravimo su žmonėmis, „Nežinau, ką būčiau dariusi, jei būčiau neradusi to skelbimo. Gal ieškočiau kažkokio darbo. Nesinorėjo nuo ryto iki vakaro sėdėti prie serialų ir knygų“, – sakė Kristina ir pridūrė, kad iki šiol nesupranta darbo iš namų. „Gal čia senos kartos požiūris, bet man norisi išeiti iš namų, pabendrauti su kolegėmis, pasipuošti“, – šypsojosi pašnekovė.

Kol kas ji negali pasakyti, kiek ilgai ruošiasi dirbti, bet šiandien esama situacija Kristiną tenkina, o laisvo laiko, jei labai reikės, sakosi ras. „Prisimeni senus gerus laikus, kai dirbai, vaikai buvo maži, bet viską spėdavai, krisdavai negyvas vakare, o ryte vėl keldavaisi 6 ryto. Dabar daug kas atkrenta, nereikia rūpintis visais kitais, rūpiniesi tik pats savimi“, – sakė moteris.

Paklausta, ar galėtų pasakyti kitiems senjorams, kad labai norint, darbą galima susirasti, ji sakė, kad greičiausiai taip. „Žinoma, kad viskas dar priklauso nuo to, kodėl tu to darbo ieškaisi. Jei dėl pinigų, tai žmonės griebiasi bet kokio darbo, nors ir būna sunkus. Bet aš manau, kad su kiekvienais metais to darbo pasiūla augs, nes visuomenė sensta. Be abejo, ne visi darbai prieinami senjorams, gal kažkur trūksta žinių, gal dar ko nors. Yra darbų, kur ima tik jaunus žmones, nes žiūri į perspektyvas. Kita vertus, dabar jaunimas neužsisėdi vienam darbe, 1-2 metus padirba ir, žiūrėk, jau keičia. Vyresni žmonės yra labiau lojalūs“, – svarstė moteris.

Ji sakė, kad nejaučia, kad dėl savo amžiaus turėjo nuleisti kartelę. „Aš labai logiškai žiūriu į šią situaciją ir net nežinau ar norėčiau būti rimtos įmonės vadove. Žinau, kas tai yra, kai tu gali ir 23 val. nakties, ir pirmą nemiegoti, o galvoti, kaip ką padaryti. Tai kainuoja ir sveikatą, ir nervus. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsi. Turi tiek, kiek tau pakanka, ir renkiesi tokį darbą, į kurį eiti tau tiesiog smagu“, – sakė Kristina.