„2022 metų rugpjūčio 31 dieną su Jolanta išlipome iš savo automobilio prie ką tik įsigyto būsto Torreviejoje. Tądien čia, amžinos vasaros šalyje, buvo 40 laipsnių karščio, tačiau mums net nebuvo karšta. Buvo pats tas“, – šypsosi Arvydas.
Į klausimą, ar ką nors darytų kitaip šiandien, nei tądien, kai apsisprendė gyvenimui pasirinkti Ispaniją, atsako, kad tikrai ne: „Viską padarėme tobulai, ir jei šiandien reikėtų pakartoti tai, pasielgtume lygiai taip pat. Tik dėl vieno dalyko dažnai gailimės – kad to nepadarėme anksčiau“.
Veiklos gali nerasti tik sofos ekspertai, jų pačių darbų apimtys padvigubėjo
„Kažkur perskaičiau gerą mintį ir su ja sutinku visu 100 proc. – žmogus išeina, kai tampa niekam nebereikalingu. Pats sunkiausias užsiėmimas mums – nieko neveikti. Atostogos yra geras dalykas pavargusiam žmogui. Ir kiekvienam iš mūsų jų anksčiau ar vėliau prireikia, tačiau jos neturėtų tęstis amžinai. Mes leidome sau pailsėti. Visą pusmetį mes atostogavome, mėgavomės nuostabiu Costa Blanca regiono klimatu, jūra, vienas kitu visada besišypsančių ispanų apsuptyje.
Tačiau po pusmečio supratome, kad gana, reikia veiklos. Tada ėmėme galvoti, kuo užsiimsime. Mes avantiūristai – atvykome be jokių aiškių planų veiklai. Ir verslo idėja gimė per vieną vakarą. Įkūrėme nuosavą verslą – administruojame atostogų namus. Organizuojame remonto darbus, jei to reikia, superkame naujus baldus bei visus namų apyvokos daiktus, paruošiame namus taip, kad čia atvykę keliautojai jaustųsi jaukiai ir turėtų viską, ko tik gali prireikti. Parsivežame turistus iš oro uosto, patariame, kur maitintis bei ką įdomaus nuveikti. Iš esmės pasirūpiname viskuo – nuo žmonių atvykimo iki išvykimo. Ir veikti tikrai turime ką. Pernai viską darėme dviese su žmona, šiemet jau plečiamės, nes darbų apimtys, lyginant su praeitu sezonu, padvigubėjo“, – pasakoja Arvydas.
Žinomas vyras sako, kad visada buvęs verslus, tad nei baimių, nei nerimo dėl darbo prieš atvykstant nebuvo ir gali drąsiai pasakyti, kad įkurti savo verslą gali kiekvienas: „Dažnai žmonėms pritrūksta drąsos, bet iš praktikos galiu pasakyti, jog baisu yra tik prieš žengiant pirmąjį žingsnį. Po jo visos baimės dingsta, o atsigręžus atgal netgi atrodo nebesuprantama, kodėl buvo bijota. Mano giliu įsitikinimu bet kur pasaulyje galima rasti veiklos. Net Sacharoje smėlį pardavinėti (juokiasi, aut. pastaba). Ir užsiėmimo niekur neras tik viena kategorija žmonių – sofos ekspertai. Tie, kurie guli, visus kritikuoja ir ištisai zyzia, kaip blogai jiems gyvenasi. Dejuoja, bet piršto nepajudina, kad tai pakeisti. Visi kiti, visada ras veiklos.
Emigracija, tai neretai gyvenimas „nuo švaraus balto lapo“. Ir bijoti to tikrai nereikia. Seno pabaiga – visada kažko naujo pradžia“.
Ispanijoje daug dirbančių vyresnio amžiaus žmonių
„Man patinka ši šalis dar ir tuo, kad čia nėra diferenciacijos pagal amžių ar lytį. Kavinėje jus aptarnaus garbaus amžiaus senjoras, parduotuvėje – nuostabi senjora, kuri Lietuvoje jau laikytų save pasenusia ir niekam nebereikalinga ir jei ta ponia tėvynėje dar savęs tokia nelaiko, aplinkiniai padės jai tai suvokti.
Ispanijoje lapus renkantis žmogus nebus laikomas kažkokiu nevykėliu – tave gerbia, ką tu bedarytum. Nori ir gali – valio, tu esi reikalingas. Ir tai iš tiesų nuostabu! Oi, kiek mums visiems reikėtų pasimokyti iš ispanų, kurie nuo vaikystės mokomi gerbti vyresnį žmogų. Man labai gražiai skamba ispaniškas žodis abuela – močiutė. Bet dar gražiau yra stebėti, kaip močiutėmis ir seneliais rūpinasi jų anūkai! Ir senjorai čia jaučiasi reikalingi. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl Ispanijoje daug ilgaamžių“, – sako Arvydas.
Lietuvis pasakoja, kad vienoje vietinėje kavinėje dirba gal 60-65 metų padavėjas, jiedu su žmona visada stengiasi atsisėsti prie būtent jo aptarnaujamo staliuko. „Paprastas, niekuo neišsiskiriantis gatvėje vyriškis kavinėje tampa išskirtiniu. Jis ir pasiteiraus, kaip tau sekasi, ir pajuokaus, ir patars, ką skanaus galima suvalgyti, pasidžiaugs tavo sėkme, papasakos, ką įdomaus dar galima pamatyti mieste, jei pasikalbėsi su juo. Ir jis dirba čia bei yra mylimas lankytojų ne dėl to, kad jis toks nuostabus. Jis pozityvus ir įdomus yra dėl to, kad gali dirbti ir jaučiasi naudingu!“
Paklausus, kokie didžiausi skirtumai tarp lietuvių ir ispanų, Arvydas sako, kad tai yra dvi visiškai skirtingos šalys bei kultūros: „Ispanai linksmi, niekur neskubantys ir visada maloniai bendraujantys, pasiruošę tau padėti žmonės. Mieste sutikę nepažįstamą žmogų ir susitikus žvilgsniams visada nusišypsome bei pasisveikiname. Visada praleidžiame pėstįjį, net jei gatve jis eina tam neskirtoje vietoje. Nes čia norisi visiems daryti gera. Ispanai taip pat visada tave praleis, tau nusišypsos, pasisveikins. Kaimynas visada sutikęs paklaus: „todo bien?“ (liet. ar viskas pas jus gerai) arba „que tal“ (kaip sekasi). Ir jis lauks atsakymo, tai nėra tik mandagumo žestas. Ir netiesa, kad ispanai nepriima kitataučių. Čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir visame pasaulyje – būk malonus bei pozityvus su savo pašnekovu ir tave priims, kaip savą“.
Tūkstančio dviem per akis, būsto kainos šoktelėjo
Į klausimą, kiek pinigų užtenka mėnesiui, Arvydas sako, kad yra paskaičiavę, kad 1000 eurų dviems asmenims pilnai pakanka, kad normaliai pragyventi mėnesį – susimokėti mokesčius, skaniai ir įvairiai maitintis, pasipildyti degalų baką, keletą kartų apsilankyti kavinėse.
„Pastarąjį pusmetį čia būstus įsigijo labai daug lenkų, lietuvių, latvių, bet dauguma jų nusipirko juos kaip atsargai ir grįžo namo. Persikeliančių čia gyventi yra, tačiau nepastebime, kad jų būtų labai daug. O ir nusprendę persikelti žmonės gerai įsivertina vasaros karščius. Daugeliui +40 laipsnių yra gerokai per daug. Mes su žmona juokiamės, kad gal praeitame gyvenime buvome pietiečiai – mes čia jaučiamės puikiai, bet ne visiems tokia temperatūra yra pakeliama.
Būsto kainos iš tiesų šoktelėjo. Neretai pastebėjęs diskusiją, kad už 60-70 tūkstančių Torreviejoje jau nieko nebenusipirksi, įsikišu ir visada sakau, kad tai netiesa. Už tokią sumą galima įsigyti, bet nebent tik garažą (juokiasi, aut. pastaba). Maisto kainos kyla ir tai yra natūralus procesas. Tačiau jos vistiek gerokai skiriasi nuo Lietuvos kainų“, – pastebi čia gyvenantis lietuvis.
Mėgaujasi gyvenimu ir vienas kito kompanija
„Šiandien gyvename puikiai. Laisvalaikiu mėgstame keliauti, pasivaikščioti prie jūros, namuose terasoje išsikepti šašlyką, pasikviesti draugus ir vakaroti su jais. Vilniuje turėjome namie įsirengę namų kino teatrą ir jo čia mums labai trūko. Tad jį jau turime ir čia - įsigijome nusileidžiantį ekraną per visą sieną, projektorių, kokybišką garso sistemą. Savaitgaliais mėgstame pasipjaustyti daržovių, nusilupti apelsinų ir sukritę į sofą pasižiūrėti gerą filmą. Na, o versle būti planuojame tiek, kiek užteks jėgų ir noro“, – mano lietuvis.
Į klausimą, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria ir dėl ko šiandien yra laimingi, Arvydas atsako, kad jų amžiuje turint nuosavą verslą didžiausias iššūkis yra teisingai susiplanuoti laiką, kad jo pakaktų ir veiklai, ir poilsiui.
„Atvykę čia žinojome, kad turime rasti balansą ir pasilikti laiko mėgavimuisi gyvenimu bei nuostabia šalimi. Kol kas sekasi visai gerai. Na, o laimingi esame dėl to, kad turime vienas kitą. Esame fantastiškai panašūs. Mėgstame abu tuos pačius dalykus, mus sieja tos pačios vertybės bei nuostabiai panašus požiūris į viską.
Esame 24 valandas per parą drauge ir jau tiek metų neatsibostame vienas kitam. Keliamės ryte su šypsena ir miegoti einame su šypsena. Visą dieną namuose ar ten, kur esame, skamba juokas. Susitarėme nešvaistyti laiko barniams, juk gyvenimas iš tiesų yra nuostabus nuotykis. Mes išmokome mėgautis juo bei vienas kitu. Ko linkime ir visiems skaitytojams. Laimė nėra tai, ką galima surasti, ją galima tik susikurti!“, – šypsosi Arvydas.
