– Tyrimai rodo, kad maždaug nuo 50 metų žmonės susiduria su amžiaus diskriminacija ieškant darbo. Kaip tam pasiruošti?
– Kalbant apie tyrimus ir statistiką, kartais jie daro tokią meškos paslaugą, tai yra, turi įtakos mūsų požiūriui, kuris didele dalimi lemia, kaip sėkmingai praeis darbo pokalbis. Jei esu įsitikinęs ir žinau, kad tyrimai tą patvirtina, mano aplinkoje buvo įrodymų arba pats turėjau tokios patirties, kad susirasti darbą bus sunku, iš anksto save pasmerkiu nesėkmei. Todėl reikia būti sąmoningam ir stebėti, kur darau tas mąstymo klaidas, pasakyti sau, kad nenoriu nesėkmės scenarijaus. Vieniems tą padaryti lengviau, kitiems – sunkiau, bet didelį vaidmenį čia atlieka pasitikėjimas savimi. Vyresnio amžiaus žmogui pasitikėti savimi yra lengviau nei jaunam, nes jis turi didesnę gyvenimo patirtį. Viskas, ką jam reikia padaryti, prieš einant į darbo pokalbį, prisėsti ir susidėlioti savo stiprybes, privalumus, tai yra, priminti sau, kad štai žiūrėk, aš esu pranašus, aš turiu savo stipriąsias puses. Galima pažiūrėti dar plačiau ir atsakyti sau į klausimus, o ką aš nuveikiau gyvenime, kokias pamokas išmokau, su kokiais sunkumais susitvarkiau ir sėkmingai juos įveikiau. Viso to nebūtina pasakoti per darbo pokalbį, bet tai sugrąžina pasitikėjimą savimi ir padeda spinduliuoti visai kitą nuotaiką. Kartais žmonės užstringa, atsiduria tokiame akligatvyje, ir galvoja, kad viskas, ką jie veikė, yra nereikšminga, neranda atsakymų į tuos klausimus, kuriuos išvardijau. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į palaikančią aplinką, galbūt yra žmonių, kurie galėtų padėti atsakyti tuos klausimus, nereikia bijoti prašyti pagalbos, drauge padiskutuoti.
– Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau lankstūs, sunkiau prisitaiko. Ar tokie faktai moksliškai pagrįsti psichologijoje?
– Aš tai labiau laikyčiau įsitikinimo dalyku. Žiūrint į mūsų smegenis iš fiziologinės pusės, turime krūvas neuromokslininkų, kurie sako, kad smegenys yra plastiškos ir tas plastiškumas nedingsta iki pat mirties. Tai reiškia, kad net to nenorėdami, priklausomai nuo to ką veikiame kasdien, formuojame naujas sinapses ir naujus nervinius ryšius. Tiesa, kad vaikas mokosi ir tas sinapses kuria greičiau nei vyresnio amžiaus žmogus, bet ne viskas yra tempo klausimas. Jei klausiame, ar turime galimybę, tai taip, ta galimybė niekur nedingsta, bet daugybę žmonių stabdo mąstysena. Yra du mąstysenos tipai: fiksuota ir augimo mąstysena. Žmonės, kurie turi fiksuotą mąstyseną, galvoja, kad sugebėjimų limitas su amžiumi senka, kol galiausiai visiškai būna išnaudotas. Jei turi augimo mąstysena, visada žiūri per pozityvią prizmę, net į nesėkmę. Gal ji tau yra galimybė kažko pasimokyti. Jei nepavyko šitame darbo pokalbyje, gal gali pasiimti keletą įžvalgų ir jas panaudoti tolimesnėje paieškoje? Tokie žmonės drąsiau lipa iš komforto zonos, nes nebijo suklysti, jie drąsiau mokosi naujų dalykų, kas yra aktualu vyresnio amžiaus žmonėms. Į klaidą reikia žiūrėti ne kaip į rodiklį, nurašantį tavo vertę, bet kaip į augimo komponentą, kaip į dalį proceso. Kita vertus, kodėl vyresnio amžiaus žmogus negali eiti pasavanoriauti, kur dažnai kreipiame jaunimą, neturintį darbo patirties. Gal tai galėtų būti puiki galimybė ir vyresniems?
– Bet kaip neprarasti to pasitikėjimo savimi, jei jau po kokio penkto pokalbio vis girdi neigiamą atsakymą?
– Natūralu, kad pasitikėjimas savimi susvyruos, nes tą lemia mūsų patirtys. Nereikia savęs už tai plakti. Jei patyriau nesėkmę, natūralu, kad atsidursiu dvejonėse, bet tada reikėtų pasitelkti kitą sugebėjimą – mokėjimą atjausti save. Nekalbu apie savigraužą, o apie atjautą, supratimą, kad toks esu ne vienas, pasakymą sau švelnaus žodžio. Kita vertus, gal reikia pagalvoti apie galimybę kreiptis pagalbos. Yra puikių karjeros specialistų, kurie išanalizuos, kokias klaidas darai, kur reikėtų pasitempti ir pan. Bet jei galvoje sau pasakysi, kad viskas, šansų nėra, pats sau užversi duris.
– O jei pažiūrėtume iš darbdavio pusės. Sakoma, kad jaunesni vadovai linkę priimti jaunesnius pavaldinius, nes nurodinėti vyresniam tarsi nelabai dera. Kaip čia keisti pačiam darbdaviui požiūrį?
– Šiuo metu yra tokia dvejopa situacija. Viena vertus, darbo rinkoje trūksta darbuotojų, todėl vyresnio amžiaus žmonėms lengviau rasti darbo, nes tiesiog reikia darbuotojų, kita vertus, dažnesnė problema, mano nuomone, yra ta, kad vadovai bijo, jog vyresnio amžiaus žmogus, jei kolektyvas jaunatviškas, kultūriškai nepritaps. Tu investuosi į jį laiko, resursų, o po bandomojo laikotarpio jis išeis, nes nesusibendravo su kolektyvu. Tai to galima išvengti, nusiėmus išankstinio nusistatymo akinius. Nereikia nurašyti žmonių dėl amžiaus. Jei grįšime prie jūsų klausimo, baimė, kad bus sunku nurodinėti, gal ir yra, bet tai mažiau savimi pasitikinčių vadovų problema.
– O kaip vyresniam žmogui pritapti skirtingų kartų kolektyve?
– Vyresnis žmogus turi būti nepraradęs smalsumo, atvirumo naujovėms. Tarp jaunesnių kolegų jis gali dažnai turėti privalumų, nes daugelyje situacijų jis jau buvęs, daugelį problemų jau sprendęs. Būti tarp jaunesnių yra tarsi dovana, kai ir pats gali pasijusti jaunatviškesniu, pasisemti iš jų interesų, nuotaikų. Viskas priklauso nuo požiūrio.
– Suprantama, kad visi esame skirtingi, bet jei apibendrintume – kokių privalumų turi vyresnioji karta kaip darbuotojai?
– Mano nuomone, vyresnioji karta gali sau leisti save įsivardyti, kaip darbščią kartą. Tie žmonės nebijo darbo ir tą jie gali sau užsirašyti didelėmis raidėmis. Tai didžiulis privalumas. Ką girdžiu iš vadovų, jie vertina vyresnio amžiaus žmones, nes jiems nebaisu dirbti. Dėl ko darbdaviai skundžiasi apie jaunąją kartą, kad tai žmonės, kurie nori gauti atlyginimą, bet nenori daug dirbti. Be abejo, kaip jūs minėjote, visi yra skirtingi, bet tokios tendencijos juntamos darbo rinkoje.