Skirtingi tyrimai atskleidžia panašius rezultatus
Vėliau ekspertų diskusijos ir komentarai apie tai, kaip skaičiuojamas šis vertinimas entuziazmą dėl džiuginančių rodiklių galėjo kiek prigesinti, nes laimė šiame indekse matuojama pagal tai, kaip pats žmogus įvertina savo gyvenimą kopėčių principu. Kuo aukščiau jis jaučiasi užlipęs ant kopėčių pakopos, tuo geriau vertina savo gyvenimą.
VU Filosofijos fakulteto psichologas doc. Antanas Kairys sako, kad tiek Pasaulio laimingumo tyrimas, tiek mūsų atliekamas Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimas rodo panašius dėsningumus.
Pavyzdžiui, SHARE tyrime tarp dalyvaujančių 27 Europos šalių matome, kad Lietuvos vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau laimingi, mažiau patenkinti gyvenimu, nei daugumos Vakarų Europos šalių gyventojai – mes rikiuojamės lentelės apačioje ir varžomės su Bulgarija, Latvija, Rumunija, o viršuje yra tokios šalys, kaip Danija.
Anot pašnekovo, laimės suvokimas, laimingumas arba gerovė – tai skirtingi žodžiai, kuriais mokslininkai įvardina kažkokį panašų jausmą, kad su gyvenimu viskas klostosi gerai.
„Psichologijoje iki šiol nėra vieningo apibrėžimo, kas yra laimingumas ar gerovė, vieni labiau pabrėžia žmogaus subjektyvų požiūrį, kiti – objektyvesnius kriterijus. Tačiau kad ir kokį mes bepaimtume požiūrį, kokius beišskirtume komponentus, laimingumas – tai vienoks ar kitoks pasitenkinimas gyvenimu, jausmas, kad jis yra pilnavertis. Ir tyrimai dažniausiai rodo, kad skirtingai tiriamas laimingumas pateikia gana panašius atsakymus“, – patiko doc. A. Kairys.
Jo tikinimu, žmogaus laimingumas per gyvenimą keičiasi, o tai lemia ir pačio asmens raida, ir visuomeninės aplinkybės.
„Per gyvenimą keičiasi žmogaus požiūris, svarbios gyvenimo sritys, pasitenkinimą teikiančios veiklos ir pan., tačiau tuo pat metu visuomenė skirtingai elgiasi su skirtingo amžiaus žmonėmis, jiems suteikia skirtingas galimybes. Pavyzdžiui, vien diskriminacija dėl amžiaus labiausiai veikia vyresnio amžiaus ir jaunesnio amžiaus žmones“, – kalbėjo A. Kairys.
Išgyvenimai – įvairūs
Beveik dešimt metų veikiantis M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas kasdien susiduria su vyresnio amžiaus žmonių išgyvenimais ir mintimis. Čia gali kreiptis žmonės sulaukę 60-ies ir daugiau metų. „Sidabrinės linijos“ fondo steigėja ir Skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė sako, kad daugiausiai skambučių sulaukiama iš 70 ir 80 metų amžiaus grupės žmonių.
„Tai būtent toks amžius, kai socialinių ryšių stipriai sumažėja. Iš savo pašnekovų imties matome, kad dažniausiai skambina našlės, gyvenančios miestuose, dažnai turinčios aukštąjį išsilavinimą. Tai rodo, kad vienišumas yra arčiau nei dauguma galvojame ir nuo jo nesame apsaugoti“, – sako pašnekovė.
Anot jos, vidiniai tyrimai rodo, kad galima išskirti dvi vyresnio amžiaus (maždaug nuo 75 metų) grupes, kurios parodo kuo tie žmonės gyvena. Vieni kreipiasi norėdami diskutuoti, dalintis ir analizuoti.
„Tai dažniausiai vyresni asmenys, turintys mažiau depresiškumo požymių, mažesnį vienišumo laipsnį ir mažiau kasdienių ribojimų. Jie noriai diskutuoja apie politiką, dalinasi patarimais, pasveikina su šventėmis.
Antroji grupė yra apleisti senjorai, turintys daugiau depresiškumo požymių ir aukštesnį vienišumo laipsnį. Jų pagrindinės temos – sveikata ar santykiai su artimaisiais. Tačiau pabendravus su jais ilgiau, galima pastebėti, kaip temos krypsta į kitą pusę – atsiranda daugiau kasdienių įvykių aptarimo. Tai rodo, kad dėmesys padeda“, – kalbėjo K. Čiuželienė.
Jos tikinimu, žmonės į „Sidabrinę liniją“ kreipiasi dėl skirtingų priežasčių: vieni nori turėti nuolatinį pašnekovą, tai yra dėl draugystės pokalbių, kiti – dėl noro kažką aptarti ar tiesiog sužinoti aktualią informaciją.
„Tačiau dalis skambučių yra ir dėl rimtesnių psichologinių išgyvenimų – netektis, didelis nerimas, nemiga ir jėgų praradimas. Visi trys dalykai yra be galo svarbūs. Pabandykite įsivaizduoti, kad iš jūsų atimamas kasdienis pašnekesys, kad nutiko kažkas labai gero, o jūs neturite, kam pasipasakoti“, – pasidalino K. Čiuželienė.
Laimingumą lemia daug veiksnių
Pasak A, Kairio, kalbant apie laimės suvokimą nereikėtų bandyti išskirti vieno į viską atsakančio komponento: svarbūs tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai.
„Kiekvieno laimingumo jausmas yra susijęs su mūsų asmenybės bruožais. Pavyzdžiui, jei žmogus tendencingai ir dažnai patirs neigiamas emocijas ir retai teigiamas, tai jo laimingumo jausmas greičiausia bus mažesnis.
Tačiau svarbūs ir visi išoriniai veiksniai. Tačiau jų poveikį palyginti sunkoka, nes jis priklauso ir nuo konkrečios asmens situacijos. Pavyzdžiui, ar galime lyginti, kas suteikia daugiau laimės – paaukštinimas darbe ar pasiekimas su pomėgiu susijusiame konkurse? Vienam gali būti svarbiau vienas, kitam – kitas. Aš sakyčiau, kad, kai kalbame apie išorinius veiksnius, pirmiausia turėtume mąstyti apie tai kiek kitaip – ar jis gali būti keičiamas sveikatos arba socialinės politikos priemonėmis“, – pabrėžė A. Kairys.
Pašnekovas pateikė tokį pavyzdį: „jei mes galime pagerinti socialinių paslaugų teikimą vyresnio amžiaus žmonėms taip, kad jos ilgiau leistų jiems būti savarankiškiems ir aktyviems, tai savo ruožtų pagerins jų laimingumą. Tikrai ne kiekvieno, bet tai bus naudinga daugeliui vyresnio amžiaus žmonių“.
Nereikėtų remtis stereotipais
Psichologas paklaustas, ar vyresnio amžiaus žmonių laimės „paieškos“ skiriasi, jis atsakė, kad visi žmonės ieško labai panašių dalykų – ryšio su kitais žmonėmis, savarankiškumo ir laisvės priimti sprendimus bei jausmo, kad yra pajėgūs išspręsti gyvenimo iššūkius.
„Bent taip siūlo manyti psichologinės teorijos. Tačiau skiriasi būdai, kuriais skirtingo amžiaus žmonės siekia patenkinti tuos pačius poreikius. Vienaip santykius mezga jaunuoliai, kitaip – senjorai. Dirbantis žmogus, tikėtina, labai vertins kompetencijos jausmą darbe, tuo tarpu pensijoje esantis žmogus gali savo efektyvaus veikimo poreikį realizuoti savanoriškoje veikloje ar Trečiojo amžiaus universitete“, – sakė A. Kairys.
Interneto platybėse galima rasti įvairių pamąstymų, kas gali lemti laimės suvokimą, ypač tarp vyresnio kartos žmonių. Vienas jų – tai lyginimasis su kitais. Tačiau, pasak pašnekovo, tai yra universali žmogiška savybė.
„Mes tai darome visi, nes tai yra vienas iš pačių geriausių būdų suvokti savo padėtį visuomenėje, grupėje, suprasti, ko gali siekti arba ar tai, ko jau pasiekei, yra daug. Lyginimasis pats savaime nėra blogis, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau lyginamės ne į save panašiais kaimynais, draugais ar pan., bet su žiniasklaidos ir socialinių tinklų siūlomais žymiais žmonėmis, kurie gali turėti visai kitas gyvenimo sąlygas ir galimybes. Tad toks lyginimasis yra dažniausiai nesąžiningas ir gali vesti prie nusivylimo“, – pabrėžė jis.
Psichologui nusprendėme užduoti ir kiek labiau provokuojantį klausimą: ar šiandien visgi galėtume nupiešti Lietuvoje gyvenančio 60-mečio vienokį ar kitokį „paveikslą“. Tačiau jis ilgai negalvojęs pasakė, kad tai yra neįmanoma.
Anot jo, visų amžiaus grupių žmonės yra labai skirtingi: savo patirtimis, gyvenimo būdu, istorijomis ir unikaliais norais.
„Tad 60-mečio „paveikslas“ greičiau bus ne paveikslas, o stereotipas. Tad šioje vietoje kviesčiau prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nebandyti remtis įsitikinimais, kaip turėtų atrodyti ar elgtis tam tikro amžiaus žmonės“, – patikino A. Kairys.