„Z karta gimė laiku, kai žmonės gyvena geriau, nei kada anksčiau, gali daug daugiau sau leisti, daugiau fokusuojasi ne tik į uždarbį, kuris svarbus išlikimui, bet ir į emocinę ir psichologinę sveikatą.
Taip pat tai yra pasaulis, kuriame esi matomas nuo mažų dienų ir visi šiame pasaulyje save rodo ir dažniausiai rodo, kaip gerai jiems sekasi. Jie auga pasaulyje, kuris yra orientuotas į vaikus, todėl auga su labai daug privilegijų ir teisių, kurių vaikai anksčiau neturėjo. Apie vaikus ir jų gerbūvį yra labai daug kalbama, tėveliai vaikšto į įvairius mokymus. To anksčiau nebuvo, todėl ir vaikai augo kitaip. Ši karta taip pat yra labiau individualistiška, mažiau bendraujanti gyvai ir labiau drovi, ką galėtume susieti su didesne introversija“, – pastebi psichologė.
Save indentifikuoja kaip intravertus
Praėjusiais metais atliktas tyrimas parodė, kad Z kartos atstovai yra labiau linkę save identifikuoti kaip intravertus, lyginant su kitų kartų atstovais. 46 proc. Z kartos atstovų, dalyvavusių tyrime, priskyrė save intravertams, tuo tarpu introvertais save laikė 19 proc. Y kartos, 32 proc. X kartos ir 36 proc. baby boomerių atstovai.
Toks didelis procentas Z kartos atstovų, save laikančių intravertais, pasak psichologės, gali būti pagrįstas tuo, kad iki 1990 metų introversija pasaulyje buvo laikoma sutrikimu, tada galiausiai 2010 m., su Susan Cain knyga „Tyla. Intravertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs” įvyko intravertų atgimimas ir šiandien nebėra nei gėda, nei tabu sakyti kad esi intravertas. Taigi, informacijos pasiekiamumas leidžia žmonėms labiau domėtis savimi ir būti tokiais, kokie yra.
„Taip pat jei žiūrėsime iš kito asmenybės testo perspektyvos – šiandien, kadangi Z karta yra pirmoji karta mokyta laisvai jausti ir atvirai reikšti jausmus siekiant psichologinės ir emocinės gerovės, pakito dar viena asmenybės dalis – tai sumažėjo logiškai į pasaulį žvelgiančių ir kritiškai mąstančių ir padaugėjo jaučiančių žmonių.
Iš savo pačios pastebėjimų ir kitų profesionalų pasidalinimų jų patirtimis su Z karta, manau kad ši karta yra labiau pastabi, kai tuo tarpu X kartos atstovus būtų galima pavadinti labiau intuityviais. X kartos žmonės augo be technologijų ir interneto, todėl daug ką turėjo susikurti patys, todėl pas juos intuityvumas buvo didesnis. Šiandieninė karta labiau orientuota į aiškias detales – kaip, ką, kada padaryti. Todėl čia galime rasti dar vieną skirtumą – intuityviems žmonėms nereikia instrukcijų ar paaiškinimų, jie dažnai patys tai suvokia. Pastabiesiems nurodymų ir paaiškinimų reikia labai, o tai matosi šioje kartoje, kai jie ateina į darbo rinką ir turi gauti aiškias instrukcijas ir nurodymus kaip viskas vyks. Šias savybes galime atsinešti ir gimdami, tačiau jas labai smarkiai įtakoja aplinka, kurioje žmogus auga.
Manau viena iš savybių, kuri nėra pavaldi gimimo metams ir laikmečiui yra stiprus savęs suvokimas – tai reiškia kai kurie žmonės gimsta turėdami stiprų identitetą ir vertybes, kurių neišmuša aplinka. Tokie žmonės nėra orientuoti į tai, ką kiti pagalvos ar pasakys ir veikia taip, kaip jiems atrodo tinkama. Dažnai tokie žmonės yra vedami vidinių vertybių ir poreikių ir nesvarbu, koks laikmetis – jie yra mažai įtakojami aplinkos nuomonės ir veikia iš vidaus, neseka madų, nepuola įtikti patikti ir prisitaikyti.
Dažnai laikmečiui nepavaldus yra įgimtas smalsumas – jei žmogus nuo gimimo domisi aplinkiniu pasauliu, aplinka to nepakeičia, jis toliau nori suprasti, pažinti, tyrinėti. Tą patį galiu sakyti ir apie
altruizmą – pagalbą kitam, nepaisant to, kas tas kitas yra – senas, jaunas, kitos lyties, rasės, įsitikinimų“, – sako G. Buinickaitė.
Z karta auga visuomenėje, orientuotoje į vaikus, emocinį gerbūvį
„Kadangi ši karta auga visuomenėje, kuri yra orientuota į vaikus, todėl yra visai kitas ryšys ir su tėvais, yra skirtingos teisės, mažiau pareigų, jie daugiau žino apie tai, kaip aplinka veikia vaikus. Kartos prieš tai augo kitokioje visuomenėje – negaliu sakyti, kad visiškai orientuotoje į suaugusiuosius, labiau į išlikimą, uždarbį, kad galėtų išgyventi ir pragyventi, o jei tai pavykdavo – gyventi geriau, nei jų protėviai. Todėl vaikams dėmesio nebuvo skiriama tiek, nes tam ir laiko nebuvo, ir žinių.
Mokslas tik neseniai ėmė kalbėti apie prieraišumo svarbą, emocinį gerbūvį namuose. Ar galiu sakyti, kad tie vaikai gyveno blogiau? Ne. Ne vienas boomerių, X ar Y kartos atstovų džiaugiasi tokia vaikyste, kokią turėjo ir supranta, kad jų tėvai juos augino kaip tuo metu žinojo, suprato, suvokė.
Šiandieninė karta informaciją gauna bakstelėjusi pirštu ekrane, per paskutinius 30 metų buvo atlikta begalė tyrimų žmogaus gerovės klausimais, technologijos tobulėja minutėmis. Su kiekviena nauja technologija, nauju atradimu žmogaus tyrimuose mes plečiame žinias. Anksčiau žmonės to neturėjo ir tikėjo tuo, kokią informaciją gaudavo. Negalime sakyti, kad va, galėjo susivokti, nes net šiandien tikime tuo, kas pateikiama socialiniuose tinkluose, nors tai nėra tiesa.
Kadangi toks dalykas kaip emocijos ir jausmai nebuvo vertinami kaip kažkas reikalingo, boomeriai, X ir Y kartos yra labiau logiškai ir kritiškai mąstančios kartos. Z karta yra labiau jaučianti, nes augant emociniam raštingumui, tam iki šiol yra skiriamas labai didelis dėmesys. Sakyčiau kai kuriais atvejais per didelis, nes jis turi būti subalansuotas su problemų sprendimo, kritinio mąstymo įgūdžiais. Bet visuomenė yra reaktyvi – pirma pabando vieną dalyką, tada pamačiusi kaip jis veikia ar ne, ima jį taisyti“, – pastebi psichologė.
Daugiausia panašumų turi su Y, skirtumų – su X
„Daugiausia panašumų turi su Y karta dėl to, kad abi kartos augo technologijų apsuptyje, nors Y karta internetą naudojo informacijos gavimui, komunikacijai (e – mailas ir įvairūs – primityvūs chatai grupėse, ne įvairiapusiam bendravimui, savęs rodymui). Facebook atsirado tik 2004 metais ir juo pradžioje naudojosi tik maža grupė žmonių. Y ir Z kartas sieja ir emocinės gerovės siekis – nenoras būti išnaudojamiems darbe, darbo ir gyvenimo balanso noras.
Šios kartos turi stiprius ryšius su tėvais ir siekia juos išlaikyti. Taip pat Y ir Z kartos nėra linkusios į hierarchijas – neseka kažko vien dėl to, kad jis vadovas. Esantys valdžioje turi nusipelnyti šių kartų pagarbą.“, – pastebi psichologė.
Daugiausia skirtumų, pasak G. Buinickaitės, yra su X ir boomeriais, kurie neturi tokio didelio ryšio su technologijomis, labiau yra linkę į gyvą bendravimą, santykių mezgimą, bendradarbiavimą komandose. Emocinė gerovė, etika darbe jiems labiau yra naujas dalykas, prie kurio reikia priprasti, jį išmokti. Ne visiems sekasi. Bet čia dar prisideda ir tai, kad mes su amžiumi, tyrimai sako, visi introvertiškėjame – norime daugiau ramumos, mažiau pokyčių, nebenorime taikytis prie aplinkos, nes tą darėme jaunystėje. Tai yra natūrali žmogaus branda.
„Skirtumai dar atsiranda todėl, kad skirtingos kartos šiandien turi skirtingas atsakomybes: boomeriai jau nori daugiau laiko sau ir daryti tai, ką mėgsta, X karta šiandien rūpinasi savais tėvais ir savais suaugusiais vaikais, tai jų požiūris į darbą gali būti kiek kitoks – darbas yra būtinas, todėl nevalia jo keisti. Y karta jau įleido šaknis darbo rinkoje ir gilina savo žinias ir įgūdžius, yra mažiau linkusi keisti darbo vietą. Z karta – jaunuoliai atradinėja save, nebijo bandyti, nes šiuo metu yra fokusuoti į save, kas nėra blogai“, – sako psichologė.
Stereotipai neretai prasilenkia su realybe
Į klausimą, kurie stereotipai apie šią kartą labiausiai gajūs, psichologė sako, kad stereotipinio požiūrio buvo paliestos visos kartos, ši karta ne išimtis: „Jiems skaudu girdėti neigiamą nuomonę apie save, Y kartai buvo lygiai taip pat skaudu, nes juos irgi matė lyg kokius ateivius. Ir tai praeis – kaip sakoma (šypsosi, aut. pastaba). Stereotipai atsiranda iš to, kad mūsų smegenys negeba apdoroti tiek įvairios informacijos, šiuo atveju, kad kiekvienas individualus žmogus yra unikalus, todėl sudėlioja panašią informaciją į folderius – jei jau jaunas, matyt toks. Brandūs žmonės irgi turi stereotipinio mąstymo, tik jie geba save pagauti tuose momentuose, kai ima veikti nuostatos ir save sustabdyti.
Kadangi boomeriai, X ir Y karta neleisdavo tiek laiko prie kompiuterio, jiems atrodo, kad Z karta ten laiko leidžia per daug. Bet čia veikia aplinka, kurioje jie augo. Todėl toks elgesys yra natūralus Z kartai, nenatūralus kartoms prieš tai. Nors būna situacijų, kur seneliai ir močiutės sako daugiau į telefoną žiūri, negu jų anūkai (šypsosi, aut. pastaba). Taigi, tai nėra absoliuti tiesa.
Kartos prieš tai nebuvo mokytos aktyviai reikšti savo jausmus, todėl tai, kad Z karta atvirai apie juos kalba kitoms kartoms yra keista. O Z kartai – normalu, juos to mokė nuo mažų dienų.
Stereotipas, kad Z karta yra nemotyvuota ar neaktyvi taip pat yra gajus, bet taip kalbėta ir apie kitas kartais, kai jos buvo tokio amžiaus“.
Bendrauti su Z karta reikia konkrečiai
Į klausimą, kokių veiksmų turėtų imtis organizacijos ir jų vadovai, norėdami labiau ar iš esmės įtraukti Z kartą į darbą, G. Buinickaitė atsako, kad Z kartai informacija turi būti pateikiama glaustai ir aiškiai, vadovai turi susilaikyti nuo ilgų, netikslių kalbų, nes Z karta neišlaikys dėmesio. Todėl toks dalykas kaip „laser speak“ arba „headlining“, kai vienu sakiniu pasakome svarbiausius dalykus ir neeikvojame laiko daugžodžiaudami, turi būti ugdomas pas vadovus, dirbančius su jaunaisiais žmonėmis.
„Pirmiausia turėtų pasidaryti aiškius darbuotojo įvedimo procesus, kurių metu pristatoma ne tik kaip reikės dirbti, bet ir organizacijos taisyklės ir niuansai – nuo to, ką reikia daryti pradedant dirbti (kada kokiais klausimais kreiptis į personalo skyrių, kada į vadovą, kolegas ir pan., pildyti atostogų prašymus ar grafikus, kodėl to reikia ir t.t.) iki to, ką daryti, jei tenka išeiti (pranešimas
vadovui, prašymai personalui ir t.t.). Tada turi būti aiškūs darbo procesai, neturi būti „savaime suprantamų“ dalykų – turi būti aiški komunikacija iš vadovo ne tik apie organizacijos viziją ir darbo prasmę, bet ir apie aiškias darbo taisykles, kaip, kas, kada daroma ir atsiskaitymą bei grįžtamąjį ryšį. Šie žmonės nori ne tik konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, kad galėtų patobulėti, jie nori paskatinimo žodžių, supratimo ir palaikymo.
Jei norime, kad jaunas žmogus kažkur pasitaisytų, tai išsakome konkrečiai, faktais, bet tuo pačiu pridedame, kad juo tikime, kad esame čia jam padėti ir palaikyti, kad jis gali. Jiems tai labai svarbu. Jauni darbuotojai šiandien nėra linkę į santykių darbe mezgimą, bet tai ne dėl to, kad to nenori, labiau dėl to, kad nemoka. Todėl vadovai jauniems žmonėms turi tapti ugdytojais, gyvenimo paruošėjais ir pradėti kurti su jais santykį per bendrumų paiešką, kartais tiesiog juos išklausant ir jais nuoširdžiai domintis.
Kai vadovas yra įtraukiantis, palaikantis, pozityvus, kuriuo galima pasitikėti ir jis pats turi „gali padaryti“ požiūrį ir nebijo dalintis klaidomis, bet kuris žmogus dėl tokio vadovo gali padaryti labai daug“, – įsitikinusi psichologė.
G. Buinickaitė sako, kad ir vadovai turi nebijoti paleisti. Tai, kad jaunas žmogus nebebijo dažnai keisti darbo nėra blogai. Jis ieško savęs, tos organizacijos, kurioje galėtų išbūti ilgiau, taip pat jis siekia nuolatinio tobulėjimo – jei organizacija, darbas to nesuteikia – tampa nuobodu, liūdna, jis nebenaudoja pilno savo potencialo ir tada juda toliau. Tokiems žmonėms kažkada ji yra radusi pavadinimą – scaneriai – jie išbando skirtingus dalykus, skanuoja aplinką, kol randa kažką sau ir savo.
„Z kartos darbuotojai yra labiau individualistai ir nelinkę į komandinį darbą. Jiems hibridinis darbo būdas, arba darbas iš namų yra privalumas ir gali kilti sunkumų kai yra bandoma suburti ar surišti komandą. Tačiau jei pažiūrėtume į visas kartas tame pačiame jų amžiaus tarpsnyje – kai visiems buvo 18 – 26 metai, rastume daugiau panašumų, negu skirtumų: visi tokiame amžiuje būname idealistais, ieškome savęs, norime teisybės ir gero pasauliui. Organizacijos ir vadovai turi pereiti nuo mąstymo, kad man reikia užpildyti darbo vietą, prie to, kad mes auginame žmogų, padedame jam kažkuo tapti. Tada ir aplinka organizacijose keisis to link. Ar bus lengva? Ne. Nes kaip minėjau mums sunku keistis, su amžiumi mes norime, kad dalykai dažniau liktų tokie patys, bet, kaip apie Y kartą yra pasakęs Simon Sinek: turime ką turime, ir mūsų darbas juos ugdyti ir įvesti“, – pažymi psichologė.
Į organizacijas Z kartos vadovai atneša aiškumą, tikslumą, prasmės siekį ir empatiją
„Pirmiausia, ką pati esu pastebėjusi, tai didelė dalis jaunosios kartos vadovų bando natūraliai kurti gerą atmosferą komandose. Jiems svarbus ryšys su jų komandų nariais, empatiškumas. Aišku, yra išimčių, bet tai normalu. Jau minėjau, kad yra tikima, jog Z karta nemoka bendrauti. Taip, gal jiems sunkiai su vadinamuoju „small talk“, kuris yra bet kurio introverto košmaras, gal neims kalbėti lifte, tačiau Z kartos vadovai, pasak vieno, praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo – geriau, nei ankstesnių kartų atstovai, geba duoti skatinantį grįžtamąjį ryšį, aiškiau komunikuoja. Ir net kai kalba eina apie visiems sudėtingą konstruktyvų grįžtamąjį ryšį, kur reikia kažkam pasakyti, jog jie turėtų pasitempti ir pasitaisyti, Z kartos vadovai pirmauja jo davime. Gebėjimas komunikuoti yra labai didelis pliusas organizacijai.
Kadangi patys yra linkę komunikuoti atvirai ir nuoširdžiai, su palaikymu, Z kartos vadovai to paties tikisi ir iš savo vadovų ir organizacijų. Situacijos, kai kažkas turi pats išsiaiškinti, ar dalykai
yra pasakomi puse žodžio, neaiškiai, nutylint, ar nesakomi iš viso – Z kartos vadovams nepatiks.
Taip pat jie labai nori būti įtraukti į sprendimų priėmimo procesą. Šį norą turėjo jau Y karta, nes nuo mažens šeimoje buvo įtraukiama priimant tam tikrus sprendimus šeimoje, su jais, kaip ir su
Z karta, buvo kalbamasi, tariamasi. Įtraukimas labai motyvuoja Z kartos vadovus ir tokiose organizacijose, su tokiais vadovais, jie jaučiasi gerai.
Z kartos vadovai tik pradeda vadovauti, todėl jiems labai reikia jų vadovų palaikymo, vadovavimo mokymų, netgi suprasti, per ką pereina naujas vadovas emociškai, nes jie dažnai gali atsidurti natūralioje, su kiekvienu pokyčiu ateinančioje, liūdesio ir nusivylimo duobėje, o šiame etape labai reikia jų vadovų supratimo ir palaikymo, bei paskatinimo. Tai yra natūrali tapimo vadovu dalis“, – sako G. Buinickaitė.
Nereikia turėti nerealistiško lūkesčio
Į klausimą, su kokiais sunkumais susiduria tiek Z kartos vadovai, tiek darbuotojai, psichologė sako, kad pirmiausia su nuostatom apie juos: „Vietoj to, kad matytumėme Z kartos darbuotojus ir vadovus kaip tiesiog kitokius nei mes, todėl įdomius, mes juos vadiname sudėtingais. O iš tiesų nežinome, kaip su jais bendrauti, kaip prie jų prieiti.
Antra, kad tikimės iš jų to, ką jau daro patyrę darbuotojai, pamiršę, kad ši karta tik pradeda savo karjerą, todėl neturi apie darbą tiek žinių ir supratimo, kaip vyresnės kartos.
Trečia, patys pasimokę iš savų klaidų, perdegę ir supratę emocijų reiškimo, suvokimo poreikį, patys sukūrę ir tebekuriantys technologijas, tikimės, kad jaunieji žmonės, kuriuos mokėme jausti, kurie augo su ankstesnių kartų pradėtomis technologijomis, nebejaus ir internete nebebus. Tai yra nerealistiškas lūkestis“.
Kartos turi skirtingas patirtis ir vadinamos kitaip
„Atsimenu, išvykau gyventi į Vokietiją, tai buvo 2001 metais ir tai buvo pirmieji metai, kai pamačiau LGBTQ paradą Kelno mieste. Jau tuo metu jis buvo didžiulis, su begale dalyvių ir žiūrovų. Ši tema Vokietijoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, jau nebebuvo nei naujiena, nei kažkas, dėl ko gyventojai piktintųsi viešai. Lietuvoje Z karta yra ta karta, kuri auga tolerantiška.
Kitas pavyzdys: kai pradėjau dirbti „Western Union“ 2010 metais, tokia kaip darbo etika, etikos komisija ar priekabiavimo mokymai buvo norma. Lietuviams tai buvo daugiau naujiena. Šiandien Z karta tinkamą elgesį su jais darbe be emocinio smurto ar priekabiavimo mato tai, kaip normą.
Taigi, kas liečia tam tikrus darbinius ir socialius niuansus – kai kur dar atsiliekame, kai ką sparčiai vejamės“, – pastebi G. Buinickaitė.
Psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingose šalyse, atsižvelgiant į tų šalių istorinį kontekstą, kartos yra apibūdinamos kitaip, nors gimimo metai dažniausiai yra panašūs. Tarkime, Olandijoje karta, gimusi tarp 1970 – 1985 m., vadinama Pragmatiškoji karta, o žmonės gimę tarp 1986 – 2000 m. vadinami Screenagers. Lietuva kartų pavadinimus naudoja pasaulinius, tačiau gimimo metai gali šiek tiek skirtis. Sakoma, kad Y karta prasideda su nepriklausomybe, bet tada tie žmonės, kurie gimė 1980 – aisiais nesutinka. Net jei gimė sovietmečiu, jie matė ir technologijų atsiradimą, ir pokyčius darbo rinkoje.
„Tačiau labai svarbu yra pastebėti, kad, kaip tauta, mes apskritai esame kiek kitokie, nes vis tik ilgai buvome okupuoti ir vis dar vejamės Vakarų pasaulį. Lietuviai apskritai yra linkę orientuotis į
kitas šalis ir prisitaikyti, siekti būti kitų valstybių priimti, taip pat, kadangi tiek laiko gyvenome priespaudoje ir negalėjome turėti, ko norime, vartotojiškumas per visas kartas yra labai didelis. Taip bandome kompensuosti už visus tuos okupacijos metus, mėgaujamės gauta laisve. Tai, žinoma, veikia ir jaunus žmones, nes, tarkime, jau prieš beveik 30 metų Vakarų Europos valstybėse buvo normalu po mokyklos nestoti niekur, o tiesiog patyrinėti, atrasti save. Mes tik ne taip seniai pradėjome taip daryti“, – pastebi psichologė.
Kokia bus naujausia karta dar neaišku
Paklausus, kaip stipriai ši karta skirsis nuo Alfa kartos, psichologė atsako, kad Alfa karta dar auga ir jos ypatumai ir savybės dar tik formuojasi ir kol kas nėra žinomos.
„Kartas iki šiol smarkiai paveikė pasauliniai, tuo laikotarpiu vykę įvykiai. Kokius įvykius patirs Alfa karta mes dar nežinome, kol kas buvo pandemija, Lietuvoje karo su Ukraina įtaka. Tačiau galima spekuliuoti, kad ši karta taip pat bus emociškai raštinga, tačiau gali būti labiau emociškai atspari, nes jau bus to ugdoma, ko augdami negavo Z kartos žmonės – juos mokėme jausti, bet ne atsispirti (neužsibūti jausmuose, o judėti į priekį).
Alfa karta tikrai žinos kaip naudotis technologijomis, ir kaip ir Z karta, žinos apie asmens duomenų apsaugą internete. Alfa dar daugiau laiko praleis prie ekranų, nes dalis mokymo per pandemiją jau ten buvo perkelta ir kelsis dar labiau. Bet gali būti, kad jie bus sąmoningesni, kas liečia technologijų ir socialinių tinklų vartojimą. Z karta labai rūpinasi ekologija, manau Alfa karta bus net labiau į ją linkusi“, – sako G. Buinickaitė.