Savo močiutės ieškojo kituose seneliuose
Paklausta, kodėl jaunai moteriai parūpo senjorų kasdienybė, L. Balčiūtė sako į šį klausimą turinti du atsakymus: „Pirma, aš apskritai manau, kad jeigu žmogus ateina į Žemę, tai jis turbūt ateina su tam tikra misija. Tai aš manau, kad mano gyvenimo misija – dirbti su senjorais, nes aš geriausiai čia jaučiuosi. Antra, aš jau nuo mažens turėjau ryšį su vyresniais žmonėmis. Turbūt pats artimiausias ryšys buvo su močiute Jadvyga, o kai jos netekau, galvoju, kad pradėjau ieškoti tos močiutės kituose seneliuose. Ir, matyt, man tų vyresnių žmonių reikėjo. Taip ir atsirado tie projektai.“
Būdama bendrystėje su senjorais, ji sako esanti savose vėžėse. Veikliai moteriai teko išbandyti daug įvairiausių darbų, tačiau užsiėmimai su senjorais jai padėjo atskleisti gyvenimo pašaukimą. Dabar ji tikina neskaičiuojanti, kiek metų prabėgo nuo pirmojo projekto, tačiau puikiai prisimena juos visas. O pirmoji ir pati svarbiausia L. Balčiūtės idėja, kuri sėkmingai vystosi iki pat šių dienų, yra nemokamas žurnalas senjorams, pavadinimu „60+“. Tai, kaip sako ji, buvo jos dovana šiai žmonių grupei.
„Naktį iš tikrųjų idėją sugalvoju. Ir aš esu tas žmogus, kad jeigu aš sugalvoju, aš turiu čia ir dabar padaryti. Man tiesiog taip reikia. Jeigu aš nepadarysiu čia ir dabar, tai aš manau, kad nepadarysiu niekada. Taip ir gimė tas žurnaliukas“, – teigia pašnekovė.
Nieko bendro su žurnalistika neturėjusi L. Balčiūtė, gimus idėjai, kibo į darbus – pasibeldė į senjorus vienijančių organizacijų duris ir žingeidžiai ėmė klausinėti: ar skaitytumėte tokį žurnalą? Pastebėjusi poreikį, ji nieko nelaukusi ėmė rūpintis pirmojo žurnalo numerio leidyba.
„Kai pirmus numeris leidau, aš mačiau tą senjorą suvargusį, tokį, kokį piešia visuomenė – dar yra ta stigma apie juos, kad jie nieko nedaro, nieko neveikia, nekeliauja, tai aš tokį irgi jį ir mačiau. O kai aš pradėjau lankytis senjorų organizacijose, tada aš jį pamačiau visai kitokį. Aš pamačiau jį aktyvų, veiklų, visokį kokį, koks tik gali būti. Aš jų apskritai neišskiriu iš jaunų žmonių – kai kurie gyvena aktyviau nei jauni žmonės, daugiau laiko turi savo hobiams. Tai su tokiu požiūriu atsirado mano projektuose kiti projektai: aš norėjau, kad ir visuomenė pamatytų senjorus tokius, kokius aš juos pamačiau“, – pasakoja moteris.
Nuo pažinčių svetainės, iki nuolaidų kortelės
Įsisukus į žurnalo leidybą, kilo noras projektą plėsti. Kai visa Lietuva ir likęs pasaulis karantino metu užsidarė namuose, reikėjo galvoti, ką pasiūlyti senjorui, kad šiam nereikėtų išeiti iš namų. Kaip pasakoja pašnekovė, atsidūrusi duobėje ji visada turi pakilti – tokia savybė ją skatina sugalvoti idealiausias idėjas, todėl jos netruko pasibelsti į jos namų duris.
„Tai turbūt stipriausias projektas iš „60+“ yra Metų senjoro rinkimai, kurie paliečia visą visuomenę, nes mes jai parodome, kokie jie yra, o patiems senjorams parodome, kad jie mums svarbūs, kad jie mums reikalingi. Šis projektas apskritai yra padėka už tai, ką jie daro ir tai, ką jie darė. Rinkimai jau vyksta penktus metus iš eilės, šiais metais taip pat bus“, – pasakoja L. Balčiūtė.
Ji taip pat lankosi ir trečiojo amžiaus universitetuose, kuriuose organizuoja nemokamus renginius brandaus amžiaus žmonėms. Sėkmingų veiklų kraitis čia nesibaigia. Dar vienas jos sėkmingai vystomas projektas – senjorų modelių agentūra.
„Visi projektai gimė iš to, kad aš išgirsdavau idėjas. Pavyzdžiui, kaip gimė modelių agentūra? Aš bendrauju labai daug su įmonių atstovais ir jie manęs visada klausdavo: Laura, gal tu pažįsti kažkokį senjorą, kuris norėtų sudalyvauti mūsų reklamoje? Dažniausiai sakydavo, kad jam duos kažkokių produktų. Aš tų senjorų pažįstu nemažai, pasiūlydavau jiems ir paskui pagalvojau: bet senjorų modelių agentūros tai nėra? Taip ir gimė ta modelių agentūra, o norinčių dalyvauti senjorų buvo labai daug. Aš supratau, kad jų dalyvavimą lemia trys svarbūs aspektai: vienam senjorui tai yra svajonės išsipildymas, nes seniau norėjo būti modeliu, bet netapo, antram – apskritai pirmas kartas: pirma fotosesija, pirmas sudalyvavimas reklamoje, trečiam – finansai, nes jie gauna iš įmonių finansavimą už dalyvavimą reklamoje.
Taip pat su partneriais esu sukūrusi pažinčių svetainę, bet čia svarbiausia yra ne susirasti vyrą ar žmoną – svarbiausia senjorui yra bendravimas, tai aš bendraudama su senjorais vis girdėdavau, kad jie jaučiasi vieniši. Tada ir pagalvojau, kad ta svetainė galėtų būti puiki galimybė bendrauti, susirasti bendraminčių – ne vyrų, ne žmonų, o gal ir tokių, bet kad tiesiog jie nesijaustų vieniši ir galėtų su kažkuo pabendrauti“, – teigia ji.
Senjorams moteris veda ir laidą, pavadinimu „Pirmi kartai 60+“, kur pastarieji išbando įvairiausias veiklas, kurių gyvenime neteko mėginti. Laida jau rodoma ketvirtą sezoną, o norinčių sudalyvauti senjorų čia netrūksta. Visai neseniai ji pristatė ir nuolaidų kortelę senjorams. Čia verslai gavo galimybę pritraukti klientus, o senjorai – gauti taip trokštamas nuolaidas ir jaustis laukiami.
„Dar turėjau tokį projektą „Pažadink močiutės suknelę“. Kai mano močiutė mirė, aš pradėjau labai saugoti jos daiktus – persiuvau sukneles ir palaidines. Tada pagalvojau, kad dauguma žmonių jau yra netekę močiučių ar prosenelių, su kuriais turėjo ryšį, tai per tą daiktą ir rūbą mes norėjome prikelti prisiminimą to išėjusio žmogaus. Prekybos centruose „Akropolis“ pristatėme parodų ciklą: atrinkome 8 istorijas tų rūbų ir žmonių, aprašėme, kas tą rūbą turėjo anksčiau ir kas vilki jį dabar. Tai buvo labai jautrus, sentimentalus projektas, tik deja, vėliau negavau rėmėjų ir su šiuo projektu sustojau“, – pasakoja L. Balčiūtė.
Verslai trenkdavo durimis ir atsisakydavo bendradarbiauti
Vis dėlto, paprašyta nusikelti į tuos laikus, kai tik pradėjo dirbti su senjorais ir kurti jiems turinį, ir paklausta, kokia buvo toji pradžia, pašnekovė atsidūsta: „Pradžia buvo labai, labai sunki.“
„Pavyzdžiui, dešimčiai įmonių paskambini ir jie pasako: senjorai yra ne mūsų auditorija. Jie nėra padarę jokio tyrimo, bet jau žino, kad tai ne senjorai, sako: mes esame orientuoti į jauną žmogų. Tai ta pradžia buvo labai sunki ir aš kiek kartų verkiau ir kiek kartų sakiau, kad viskas – turbūt viską padariau, ką galėjau, kitaip negaliu.
Tai buvo ir nusivylimo, buvo ir krizinių laikotarpių, ir finansiškai sunkių laikotarpių, ypač per karantiną, karo pradžioje, buvo labai, labai baisių dalykų, bet aš kaip feniksas atsikėliau ir dabar grįžtu į rinką vėl. Bet toks požiūris įmonių vis dar yra, tik jis po truputį keičiasi. Man keista, pavyzdžiui, kad sanatorijos kai kurios sako, jog senjorai nėra jų auditorija, nors faktas, kad senjorai keliauja į sanatorijas. Tokių yra nemažai“, – nuogąstauja ji.
Verslai, kaip sako ji, savo atsisakymą bendradarbiauti grįsdavo teiginiu, kad senjorai pas juos nesilanko, neperka jų siūlomų produktų ir paslaugų – nėra jų klientai. Vis dėlto, kaip mano pašnekovė, tai tėra požiūrio klausimas.
„Jie mato tą senjorą tokį, kokį dauguma matydavo. Kai pasikeis tas požiūris arba kai pats pasens, aš taip jiems ir pasiūlau, kad kai kai patys pasensite, tai pamatysite, koks tas senjoras yra iš tikrųjų. Buvo labai daug kompanijų, kurios pradžioje mano projektų sakė, kad senjorai ne jų auditorija, bet patys grįžo po kelių metų, nes aš turiu kantrybės. O kai jie grįžo, sakė: Laura, tu buvai teisi. Situacija keičiasi, verslai pradėjo matyti tą senjorą kaip perkamąją galią. Jau daug kompanijų nori pasiekti senjorus. Pažiūrėkite, iš reklamų, iš pasiūlymų senjorams, iš laidų senjorams, – jau matome, kad rodo tuos senjorus kitokius. Tikrai jau keičiasi. Aš manau, kad dar po kelių metų supras ir kitos kompanijos, kurios to dar nesuprato“, – sako moteris.
Išmoko nebambėti ir branginti sveikatą
Paprašyta pasvarstyti, kokią reikšmę L. Balčiūtės veiklos turi patiems senjorams, ji sako esą vertinti sunku ir tikina, kad reikėtų klausti jų pačių. Tačiau sutinka, kad jei devynerius metus projektas tęsiasi ir yra sėkmingas, senjorams tai – tikrai reikšmingas indėlis jų gyvenime. Be to, pripažįsta, kad sulaukia teigiamo grįžtamojo ryšio, kartais ir pastebėjimų, padedančių tobulėti.
„Jie man paskambina, nes mano kontaktai yra viešai matomi, ir padėkoja, kartais ir pakritikuoja, jeigu kažką mes ne taip žurnale parašome, nors ta informacija yra ne mūsų išgalvota. Čia gal jų reikėtų klausti, nežinau, ar aš jiems su tais projektais patinku, bet kaip aš suprantu, tai jie džiaugiasi. Aš turiu labai daug draugų senjorų ir jiems faina tai, ką darau, bet nežinau, ar visiems, visiems. Buvo ir tokių dalykų, kai senjorai niekaip manęs neįsileido, bet aš suprantu, kodėl. Aš priimu atsakymą ne – čia yra jų sprendimas. Anksčiau kažkaip žeisdavo, nes aš, matyt, būdavau pati susireikšminusi, kad aš čia daug ką darau, bet dabar aš priimu tai ramiai ir aš su senjorais sutariu – man yra gerai ir man atrodo, kad ir jiems yra gerai“, – svarsto ji.
Per beveik dešimtmetį darbo su senjorais L. Balčiūtei pavyko su jais artimai susidraugauti, o ir gatvėje dabar nė vienas brandaus amžiaus žmogus pro pašnekovės akis nepraslysta – norisi jį užkalbinti, su juo pabendrauti.
„Tarkime, pažįstu tokią senjorę, kurią su vaikais sutinku stadione, aš su ja susidraugavau. Man patinka su ja pasikalbėti, ji labai labai protinga. Aš su visais sutariu, nebūtinai tai yra tie senjorai, kurie kažkur kažkam vadovauja – man su visais gera. Turiu kaimynę Salomėją, kuri yra nuostabi“, – šypteli L. Balčiūtė.
O svarbiausios iš senjorų išmoktos pamokos, kaip sako pašnekovė, yra dvi. Pirmoji – savo sveikatą branginti čia ir dabar bei pagalvoti apie tai, kad taip, kaip mes elgiamės su mūsų kūnu šiandien, taip mes jį matysime ir ateityje. Antroji – mažiau bambėti.
„Visiems žmonėms yra blogai – atsikeli kitą kartą ir ta saulė ne taip šviečia, susigadini nuotaiką… Bet tu atsikelk, praeik ratelį, išgerk kavos, arbatos ir kaip tu pats nusiteiksi, toks ir bus tavo rytas ir ta diena. Visi turi problemų, tiktai vieni į jas žiūri vienaip, o kiti – kitaip. Pavyzdžiui, yra senjorų, kuriems viską skauda, kai atsikelia ryte, tai kaip jis atsikelia? Sako: aš atsikeliu, nes niekas už mane neatsikels, niekas už mane nenueis, niekas už mane sveikatos nepagerins – tik aš pats. Tai gal pagrindinė tokia taisyklė, jeigu apibendrintai, yra ta, kad pats žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, už savo būseną, už savo išvaizdą. Juk kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“, – įgyta išmintimi dalijasi pašnekovė.