Pramogų versle – 39 metus
Šou verslo ryklys pirmą kartą į sceną užlipo būdamas 18 metų. Šiandien jam 57-eri; Iš pramogų verslo A. Valinskas trauktis neketina, darbų turi per akis, tik spėk viską padaryti, ką sugalvojęs.
Paklausus, kaip jis jaučiasi tarp jaunesnių kolegų, ar neateina minčių, kad jau yra pagyvenęs, laidų vedėjas atsako, kad klausimas – ne kiek esi nugyvenęs, o kiek dar likę, ir pagal tai gali jaustis jaunas arba senas.
„Aišku, kai matai mirštančius savo kolegas, tai, ko gero, yra pirmas signalas pagalvoti, kad jau nesi jaunas. Bet nė vienas nežinome, kiek mums liko gyventi, o kadangi nežinome, tai geriau rinktis būti kuo ilgiau jauniems ir darbingiems“, – šypsosi laidų vedėjas.
A. Valinskas sako, kad mūsų šou versle yra nemažai vyresnės kartos atstovų, kuriems virš 50: „Štai, Edita Mildažytė, Rūta Mikelkevičiūtė, be kurių neįsivaizduojama televizija, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir nemažai kitų žinomų veidų daug metų aktyviai dalyvauja pramogų versle. Šou versle dalyvaujančio žmogaus amžiaus ribos seniai prasiplėtusios. Nėra taip, kad žmogus televizijoje turi būti tik jaunas ir tik labai gražus. Jeigu aš su savo veidu tiek laiko esu televizijoje, tai ir patys baisiausi žmonės joje gali būti [juokiasi, – aut. pastaba].“
Daug jaunų žmonių šou versle galvoja, kad pasaulis be jų sustos
Paklausus, ką mano apie jaunąją šou verslo kartą, prodiuseris žodžių į nerenka: „Pasižiūrėjus į kai kuriuos mūsų jaunuosius debiutantus pramogų versle kyla mintis, kad gal geriau jie būtų nemėginę to daryti.
Nemaža dalis vidutinės šou verslo kartos man imponuoja, bet didžioji dalis jaunosios kartos elgiasi taip, lyg pasaulis turėtų būti skolingas, kad jie gimė, kad atėjo į šou verslą, apskritai, kad gyvena, ir žemė neva be jų sustos. Man tokie dalykai nepriimti.
Yra viena auksinė taisyklė – neklausk, ar tu negali be pramogų verslo, pirmas klausimas turėtų būti, ar pramogų verslas gali be tavęs. Ir jeigu antras atsakymas yra „taip“, tai gal reiktų pagalvoti ir nesukti šiuo keliu.
Nemaža dalis į šou verslą atėjusio jaunimo įsivaizduoja, kad padarys revoliuciją, nors visa tai vyksta nuo antikos laikų. Didžiausia problema, kad tas jaunimas apie antiką nelabai ką išmano: nei skaitęs, nei girdėjęs, kuria kažką iš naujo. Čia lygiai taip pat – vienas pradedantysis poetas guodžiasi kitam: „Visą naktį nemiegojau, rašiau, kūriau, parašiau tobulą eilėraštį „Trakų pilis“. Ir kaip nusivyliau ryte sužinojęs, kad Maironis jau yra jį parašęs“, – juokiasi A. Valinskas.
Mylimiausi kolegos – Tapinas ir Jankevičius
Paklausus, ar mato savo įpėdinių, A. Valinskas sako, kad gerbia kolegas ir įpėdiniais jų nevadina, bet jam patinka Andrius Tapinas, imponuoja Rolandas Mackevičius, vienas mylimiausių partnerių yra Justinas Jankevičius. „Bet kokie jie jaunimas, jei tam tikrajam jaunimui atrodo pagyvenę, o aš jau, galima sakyti, miręs ir pakastas [juokiasi, – aut pastaba].
Iš tiesų šou versle pasigendu žmonių, kuriems 18–20 metų. Yra bandančių įeiti, bet ryškių asmenybių neateina tiek, kiek norėtųsi. Šiandien jaunimui galimybių išties labai daug. Nebūtina būti televizijoje, kad taptumei žinomas, turėtumei veiklos, užsakymų, visa pasaulio virtuali auditorija gali būti tavo. Reikia tik kurti turinį, o tai gana sunkus darbas. Dažnai matau, kad jaunimas beria žodžius kaip plytas, bet tos plytos be keiksmažodžių nesusijungia.
Man gaila, jog jie įsivaizduoja, kad visas pasaulis jiems po kojomis, kad nereikia dirbti, kad ką nors pamėgdžiosi, pasivaipysi, pasikeiksi ir bus juokinga. Nebus. Prieinamumas prie pasaulinės informacijos yra ir pliusas, ir minusas. Kai palygini tokius juokautojus pasauliniame kontekste, tai labai dažnai būna tragiškas vaizdas. Taip kalbu ne dėl noro kritikuoti, pažeminti, – siekiu patarti tiems jauniems žmonėms, kad jie bent žinotų, ką daro, arba bent jau žinotų, ką nori padaryti. „TikTok“ kultūros vytis nereikia, reikia turėti tikslą.
Yra ir gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, dabar dirbu su vienu garsiausiu šalies stand-up'eriu Mantu Bartuševičiumi, mes vaidiname viename spektaklyje „Uošvis“. Jame jis yra mano būsimas žentas. Talentingas vaikinas. Labai patiko stand-up'erė Aistė Krušinskaitė, mačiau jos pasirodymą. Vis juokauja, kad jos pasirodymų negalima vadinti stand-up, nes ji juk visą laiką sėdi.“
Pareigytė turi Bunkės geną
Į klausimą, kodėl šiame šou versle tiek mažai moterų, A. Valinskas sako, kad visame pasaulyje taip yra, lyginant santykį humoristų vyrų ir moterų, atskirtis labai didelė – moterų šimtus kartų mažiau.
„Kalbant apie dainavimą, yra apylygiai tiek vyrų, tiek moterų. Pažiūrėkite, kokias arenas renka Natalija Bunkė. Nijolė Pareigytė ne tokia ryški televizijoje, bet, turint omeny jos užimtumą, turi Bunkės geną [juokiasi, – aut. pastaba]. O kiek turime moterų televizijoje, tai čia nebus visiško vyriško lyderiavimo“, – pastebi laidų vedėjas.
Paklausus, galbūt mato užgimstančių žvaigždučių, prodiuseris atsako, kad kol kas nemato, labiau džiaugiasi, kai tenka nenusivilti, kuomet kas nors prognozuoja, kad tam tikras žmogus dabar tai jau bus žvaigždė: „Esu ne vieną kartą girdėjęs, kai televizijos renka projektų vedėjus ir net atvirai sako, kad štai, čia bus naujas Valinskas. Vienas dalykas – nereikia būti nauju Valinsku, reikia būti pačiu savimi, nes nepakartosi nei Valinsko, nei a. a. Šapranausko, nei a. a. Vytauto Kernagio ir kitų. Po tokių garsių pareiškimų, būna, viskas taip tyliai ir nurimsta. Taigi noriu palinkėti, kad tų garsių pareiškimų būtų mažiau ir kad naujų žmonių, galinčių dirbti, būtų kuo daugiau.“
Rinkdamas komandą į darbuotojų amžių neatsižvelgia
Paklausus, kaip jis pats renka savo komandą, į ką atsižvelgia, atsako, kad tikrai ne į amžių, ne į lytį, visų pirma, žiūri į darbui reikalingas savybes: „Būdamas 15 metų gali daryti tiek pat, kiek patyręs 45-erių metų darbuotojas, bet gali būti visiškas kvailys ir liurbis, sulaukęs 50-ies. Kai sudarau komandą, ieškau ne bet kokio, o labai konkretaus žmogaus konkrečioms užduotims atlikti, ir jeigu jis tinka, jam gali būti bet kiek metų, man jokio skirtumo. Jeigu man reikia patirties, galėjimo, sugebėjimo dirbti ir jeigu žmogus tai turi, bet jam trūksta kito esminio sugebėjimo, na, pavyzdžiui, yra nepareigingas, tai viskas išsisprendžia. Turi būti savybių komplektas, kurios tiktų užimti vieną arba kitą poziciją.
Priėmę į darbą, mes visuomet stebime darbuotoją mažiausiai 2 mėnesius, – kaip žmogus realiai dirba, koks yra, o ne kaip atrodo jo CV. Stebime, pavyzdžiui, kaip jis dirba filmavimų metu, ar nestresuoja. Nemažai žmonių, užuot ieškoję sprendimo, užsidaro ir sako, kad labai sunku. Nėra laiko stresuoti, kai yra laikas daryti. Galbūt moterys atsparesnės stresui, mano komanda praktiškai yra moterų. Man gerai sekasi dirbti ne tiek su moterimis, bet su visais, kurie gerai dirba. Štai, mano kolegos laidų vedėjai yra vyrai – tas pats Andrius Tapinas, Darius Jurgelevičius. Bet pati užkulisinė komanda, visas mechanizmas užsuktas darbuotojų moterų.
Kitas dalykas – ne visi atlaiko ne tik stresą, bet ir darbo apimtis bei tempą. Buvau į darbą priėmęs vieną jauną merginą, atrodė, kad tikrai viskas bus gerai, ir labai gaila, kad tam jaunam žmogui mūsų krūviai pasirodė kosmiškai per dideli. Žmogus neatlaikė. Tai, kas mums atrodo normalu ir kasdienybė, jai pasirodė nepakeliama; deja, pati išėjo iš darbo.“
Į klausimą, ar yra griežtas vadovas, A. Valinskas sako, kad taip, ir visada toks buvo.
Padeda tiems, kurie klausia patarimo
Prodiuseris sako, kad į jį dažnai kreipiasi jauni žmonės ne tik norėdami įsidarbinti šou versle, bet ir prašydami patarimo, siekdami pasitikrinti, ar tinkamu keliu eina: „Ne iš nuogirdų, o realiais faktais remdamasis stengiuosi padėti tiems, kurie į mane kreipiasi. Man nesunku, aš mielai padedu, jei galiu ir kuo galiu.
Tik nesu tas, kuris lenda prie kitų su savo patarimais, pagalbos niekada nebruku per prievartą, – kam sukelti neigiamą reakciją. Nors turiu savo nuomonę ir galiu ją išsakyti, dar nereiškia, kad turiu aiškinti, kaip kitam žmogui reikia elgtis. Jeigu jaus, kad ko nors trūksta, ir manys, kad galiu būti naudingas, pats kreipsis.
Visažinių šiais laikais labai daug, aš pats per tiek metų šou versle esu be galo daug tokių matęs, – žino, kaip man reikia rengti tuos pačius „Auksinius svogūnus“, organizuoti festivalius, koncertus, kaip vesti renginius ar laidas ir dar daug kitų dalykų. Praktiškai visi viską žino, bet niekas nieko nedaro, tik kalba, taigi aš nelendu su savo patarimais ten, kur nereikia. O kam reikės, mane visada galima susirasti.“