Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Darnu Group“ skelbia straipsnių ciklą apie tai, kaip per pastaruosius 100 metų Lietuvoje keitėsi požiūris į aukštos klasės būstą ir kokybišką gyvenimą jame.
„Įsibėgėjus Chruščiovo valdymui, stalininės epochos perteklinės pompastikos daug kas nesuprato ir į ją žiūrėjo keistai. Esminiu lūžiu tapo 1955 m. priimtas potvarkis dėl „statybos nesaikingumų pašalinimo“. Per keletą metų sustojo individualių namų statyba didmiesčiuose, o daugiabučiai namai iš „darbininkų rūmų“ transformavosi į stačiakampius gretasienius – blokinius daugiabučius“, – teigia „Gatvės gyvos“ pradininkas ir gidas Albertas Kazlauskas.
Anksčiau vyravusi prabanga ir estetika laikyta atgyvena
Vienas iš ryškiausių niveliacijos ir standartizacijos simbolis buvo 1959 m. pradėti statyti blokiniai daugiabučiai. Greita ir pigi masinė statyba liudijo, kad dabar visi galės turėti būstą. Tačiau tas būstas buvo štampuotas pagal tipinius projektus, o ne pagal individualius architektų sumanymus, kurie tuometinėje visuomenėje buvo kritikuojami. Į buto interjerą imta žiūrėti gerokai pragmatiškiau, lyginant su šiandien, viduje buvo propaguojama ne individuali, tradicinė estetika, o standartiškumas ir funkcionalumas.
„Chruščiovo laikotarpiu įrengtus butus sunku sieti su interjero dizainu. Šiuo etapu prabanga buvo tiesiogiai susijusi su gebėjimu „suktis“ deficito laikais. Bendrai prabanga interjero dizaine vienareikšmiškai siejasi ne tik su kokybiškomis medžiagomis bei sprendimais, bet ir su unikalumu, išskirtinumu. Būtent pastarieji elementai prieštaravo tuometinei politikai. Valdžios bandymas suniveliuoti kiekvieną, akivaizdžiai, paliko gilų pėdsaką ir šiandienos interjero sprendimų priėmimuose. Prabangiau galėjo gyventi tie, kurie gebėjo gauti privilegiją rinktis pirmi iš esamų prekių – baldų, aksesuarų, namų apyvokos daiktų, apdailos medžiagų“, – komentuoja interjero dizainerė, „Blank Page“ studijos bendrąįkūrėja Rūta Bužinskaitė.
Pasak interjero dizainerės, nepaisant to, kad buvo daug žmonių, kurie pasidavė suvienodinimo politikai, buvo ir tokių, kurie mąstė priešingai: „Visuomet buvo dalis, kuri nenorėjo būti apribojimų rėmuose ir stengėsi palaikyti norą kurti bei išreikšti save. Tačiau žiūrint plačiau – mūsų tautos bendram identitetui ir estetinės išraiškos suvokimui, sovietmetis, o ypač Chruščiovo valdymo metai, padarė didžiulę įtaką: uždarumas, ribotos galimybės, vienodumas atnešė daug neigiamų pasekmių.“
Prabangūs butai – ne visiems
Įsivyravus suvienodinimo politikai, žmonėms gauti prabangų būstą buvo kebli užduotis. Tačiau galima atkreipti dėmesį, kad buvo keli būdai, kurie leido „apeiti sistemą“ ir taip buvo galima gauti geresnį butą nei įprastai.
„Vienas iš populiariausių būdų apeiti sistemą, Chruščiovo valdymo metais, buvo įstoti į kokį nors kooperatyvą, į jį įnešti finansinį įnašą ir tokiu būdu gauti ne tik geresnį butą, bet ir įsigyti jį anksčiau. Vienas iš įdomiausių ir prabangiausių kooperatinių namų pavyzdžių Vilniuje yra Žirmūnuose, Šeimyniškių g. 30. Nors šis namas iš išorės atrodo blankiai, jis tik maskuoja savo prabangą, nes visas gėris – viduje. Pastate yra butų su 5 kambariais, kurie siekia 130 kv. m. plotą, lubų aukštis lygus 2,80 m., patalpos – šviesios ir erdvios“, – teigia A. Kazlauskas.
Pasak jo, nors šis namas iš visų pusių yra apsuptas blokinių namų, pats yra plytinis: „Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sovietmečiu plytiniai namai išliko labiausiai geidžiamais. 9 dešimtmečio viduryje apklausti vilniečiai teigė, kad labiausiai norėtų gyventi plytiniuose namuose, mažiau – monolitiniuose, o mažiausiai verti dėmesio yra stambiaplokščiai namai.“
„Neeilinius ir prabangius būstus gaudavo pavieniai menininkai ar jų organizacijos. Kaip ir visais laikais, vienas iš svarbiausių gero būsto kriterijų buvo plotas. Šioje vietoje menininkai prašydami butų iš sovietinės valdžios turėjo neatremiamą argumentą. Jų darbas vyko ne gamyklose ar ministerijose, o namie, dėl to erdvus būstas – būtinybė“, – akcentuoja ekspertas.
Savita prabangaus būsto atmaina – eksperimentiniai namai. Be priežasties projektuoti ir statyti išskirtinius namus masinės statybos laikais buvo nepateisinama, tad vienas iš būdų sukurti įdomesnius būstus – kurti juos kaip eksperimentinius. Vienas ryškesnių pavyzdžių – namas Smėlio g. 27 (Vilniuje, Antakalnio mikrorajone). Jame pasiūlytas butų šildymas oru, galimybė pertvarkyti išplanavimą naudojant lengvas sienas ir stumdomas spintas, išorę išskiria originalios apvalios skylės balkonuose.
Aukštos klasės butai išsiskyrė lokacija ir interjeru
Sovietmečio viduryje Vilnius išgyveno tikrą statybų bumą, kelissyk peržengė Nerį ir tapo didmiesčiu. Atitinkamai išsiplėtė namų geografija. Išskirtinėmis vietomis gyventi liko centras, Antakalnis, Žvėrynas, M. K. Čiurlionio g. rajonas, tačiau į šias gretas netrukus įsiliejo Žirmūnai ir Lazdynai. Pastarieji tapo ir turistų traukos centru – sovietmečio antroje pusėje Vilniaus ekskursijų biuras siūlė specialią ekskursiją po šį rajoną, o menininkai kepė fotografijų albumus, tekstus, nesibodėjo Lazdynus vaizduoti muzikinių albumų viršeliuose ar dailės kūriniuose. Prabanga šiame rajone sietina ne su butų vidumi, o su viso rajono sumania urbanistika, tam metui novatoriškais sprendimais statyboje ir pačiu rajono garsumu.
„Chruščiovo valdymo metais miesto centras nebuvo labai geidžiama vieta gyvenimui. Dalis vilniečių senuosius miesto rajonus, nepaisant geros lokacijos, iškeitė į šviežiai pastatytus miegamuosius, nes vienu svarbiausių gyvenimo kokybės kriterijumi tapo centrinis šildymas, karštas vanduo, patogi rajono infrastruktūra, geras susisiekimas su darbovietėmis. Tuo tarpu tokios vietos kaip Užupis ar kai kurios senamiesčio erdvės liko romantizmu alsuojančiai bohemai“, – teigia A. Kazlauskas.
„Žvelgiant į prabangius butus Chruščiovo valdymo metais ir kaip buvo vaizduojama jų estetinė išraiška, galima išskirti kelis pagrindinius dalykus. Vienas iš svarbiausių estetinės išraiškos dedamųjų buvo tapetai, kartais natūralaus audinio, derinami su gipsiniais sienų ir lubų lipdiniais. Kitas svarbus prabangos motyvas – krištolas, kuris po truputį skinasi kelią ir šiandieniniuose interjeruose, bet anuomet tai buvo labai aiškus statuso ženklas“, – komentuoja R. Bužinskaitė.
Pasak jos, dėl krištolo svarbumo butų interjerų kūrime, svarbiu namų akcentu tapo indaujos, tuo metu dar vadinamos „sekcijos“ atvirais stiklo fasadais, pro kuriuos matydavosi eksponuojami krištolo ar porceliano gaminiai. Ne tik grindis, bet ir sienas puošiantys kilimai, autoriniai meno kūriniai nebyliai atskleisdavo namų šeimininkų siekį parodyti ir pasidžiaugti savo aukštos klasės būstu.