Realus gyvenimas lietuviškuose kalėjimuose: moterys, uždrausti daiktai ir „baltosios kojinės“

Gintautas Šarauskas, buvęs vienas iš Kalėjimų departamento vadovų, pasakoja, kaip realiai gyvena žmonės kalėjimuose ir kuo skiriasi gražus reklaminis vaizdas ir realybė, kai žmogui reikia keletą ar keliolika metų praleisti vienoje patalpoje su dešimtimis kitų vyrų.

Moterys, uždrausti daiktai, požiūris į pareigūnus – kas šiandien vyksta už grotų.

– Kaip tapote vienu iš tuometinio Kalėjimų departamentų vadovu, juk jau buvote pensijoje?

– Taip nutiko, kad gavau pasiūlymą dirbti Kalėjimų departamente ir tuo pačiu grįžti į statutinę tarnybą, nors kaip pareigūnas jau buvau pensijoje. Tarnavau 27 metus policijoje ir pasienio tarnyboje. Pasiūlymas buvo netikėtas, bet norėjau iš arti pamatyti, kaip gyvena Lietuvos kalėjimai ir tapau direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už įkalinimo įstaigas.

Tačiau mano planai sugriuvo, nes prasidėjo pandemija. Galimybės judėti po įstaigas buvo apribotos. Praradau laiko, kad pažinčiau tikrą padėtį ten, bet vėliau pamačiau iš vidaus kas ten vyksta.

Pirmas žingsnis, ką mes padarėme, tai sukūrėme stiprią kriminalinės žvalgybos komandą. Reikėjo tirti ne tik tai, kas matosi paviršiuje, bet ir giluminius procesus. 2000 m. buvo padaryta nedovanotina klaida kai departamentas neteko statuso, pagal kurį galėjo vykdyti operatyvinę veiklą.