Sunki vaikystė skatino ieškoti stiprybės maldoje
Kaišiadorių miesto istorijoje ryškų pėdsaką palikęs Teofilius Matulionis – arkivyskupas, kankinys ir palaimintasis, perėjęs nežmoniškas kančias, kad išsaugotų tikėjimą. Per Crucem Ad Astra – ši lotyniška sentencija, lietuviškai skambanti „per kryžių – į žvaigždes“, lydėjo jį iki pat paskutinės kovos už tikėjimą dienos.
Jeigu kalbėtume apie XIX amžiaus pabaigos kultūrinį kontekstą tuometinėje Lietuvoje, dažno gyvenime tikėjimas į Dievą buvo svarbus, šventas ir neginčijamas. 1873 metais gimęs Teofilius Matulionis nebuvo paprastas tikintysis – jis žinojo, kad turi tapti Dievo tarnu, ir ne tik išpažinti, bet ir skleisti tikėjimą. Kaip vėliau paaiškės, jo kilnus tikslas virs kova, kurioje jis atrems ne vieną išbandymą.
Kaip pasakoja Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas Aurelijus Balčiūnas, būsimiems gyvenimo išbandymams Teofilių Matulionį bene labiausiai užgrūdino ankstyva motinos netektis vaikystėje ir stiprybės paieškos maldoje.
„Nuolatinis kreipimasis į Dievą mintyse, Dievo pagalbos ir užtarimo siekimas, šeiminė ir kultūrinė aplinka – visa tai veikė Teofilių. Apsisprendęs būti kunigu, jis, religingas žmogus, įstojo į kunigų seminariją, tačiau netrukus kilo abejonių. Prireikė trejų metų, kad jis sugrįžtų į mokslus, – šįkart tikrai apsisprendęs, kad eina teisingu keliu“, – kalba A. Balčiūnas.
Mišias laikė net ir kalėdamas lageryje
1900 metais Teofilius Matulionis buvo įšventintas kunigu, pirmuosius dešimtmečius tarnavo Dievui Latvijoje, vėliau – Rusijoje. Tačiau bręstančioje Sovietų Sąjungoje katalikybė buvo draudžiama, jos skleidėjai – persekiojami, kalinami.
Teofilius Matulionis ne kartą buvo kaltinamas antisovietine veikla, o 1930 metais nuteistas kalėti griežto režimo Solovkų lageryje dešimčiai metų. Jame iškentėjęs trejus metus, buvo grąžintas į Lietuvą, kur ir toliau neišsižadėjo tikėjimo, aktyviai priešinosi SSRS režimo veiksmams prieš tikinčiųjų bendruomenę.
Savo ruožtu, okupacinė valdžia reagavo griežtai – 1946-aisiais Teofilius Matulionis kone metus laiko buvo kalinamas ir tardomas Vilniaus KGB rūmų rūsiuose, tada Maskvoje buvo nuteistas kalėti dar 7 metus. Anot A. Balčiūno, vyskupas suprato, jog yra teisiamas už tai, kad yra tikintis ir kad yra kunigas. Jo ryžtas tikinčiųjų bendruomenėje buvo ypač vertinamas, o Teofilius buvo vadintas „Dievo žmogumi“.
Kunigo užsispyrimą rodo daugybė pavyzdžių, išlikusių istoriniuose šaltiniuose. Štai, vokiečių okupantams per mišias Žiežmariuose renkant jaunimą prievartiniam darbui atlikti kunigas nesutiko ir iškart kreipėsi į administraciją, kad jaunuoliai būtų paleisti. Teofilius Matulionis aiškinęs: jie dar vaikai, jie turi būti namuose su tėvais, jiems padėti, o ne važiuoti priverčiamųjų darbų dirbti. Matydamas, jog su žmonėmis elgiamasi netinkamai, jis netylėjo.
„Ar imsime jo gyvenimą sovietinės santvarkos metais, ar vokiečių okupacijos laikotarpiu, situacija ta pati. Jis lieka su Dievu ir už Dievą. Netgi kalėdamas lageriuose ir kalėjimuose, su kunigais sutardavo laikyti šv. mišias su visomis priklausomomis apeigomis, be to, ir išpažinčių klausėsi. Jie stiprino žmones dvasiškai, iš vidaus, nes kito pastiprinimo tuo metu nebuvo“, – pasakoja A. Balčiūnas.
Daugybė metų nelaisvėje palaužė kūną, bet ne dvasią
Daugybė metų, praleistų nelaisvėje, iš Teofiliaus Matulionio atėmė sveikatą. Baigiantis kalinimo laikotarpiui Vladimiro kalėjime, išsekęs vyskupas buvo perkeltas į neįgaliųjų namus. Jis buvo toks nusilpęs, jog negalėjo pakilti iš lovos, o negalėdamas pajudėti ieškojo tvirtybės maldoje.
„Tačiau ligos jo dvasios nepalaužė. Viduje jis buvo labai tvirtas ir tuo bandė užkrėsti kitus. Savo pavyzdžiu rodė, kad fiziniai dalykai ne visada gali palaužti dvasinius. Tai ir buvo jo išskirtinumas, štai todėl jis vadinamas kankiniu, o galiausiai tapo palaimintuoju – už tai, kad buvo ištikimas Dievui“, – sako A. Balčiūnas.
Nors Kaišiadoryse, Kristaus Atsimainymo katedroje, Teofilius Matulionis ėjo vyskupo pareigas tik trejus metus, čia iki šiol branginami išskirtinės asmenybės nuopelnai miestui ir jo tikintiesiems. Katedra kunigui tapo ne tik tarnystės Dievui, bet ir amžinojo poilsio vieta – čia, vienoje iš koplyčių, saugomas sarkofagas su jo palaikais. 1962-ųjų metų pradžioje gavęs arkivyskupo titulą, po pusmečio, eidamas 89 metus, jis mirė.
„Režimas jį nuolat persekiojo ir neleido ramiai gyventi. Tačiau to pakanka suprasti, kiek žmogus buvo vertingas žmonijai ir kiek vienas žmogus turėjo įtakos viso režimo gyvenimui. Aplink jį sukasi KGB agentai, įrašinėjami jo pokalbiai – režimas imasi įvairiausių priemonių, kad Teofiliaus veiklą padarytų neįmanomą, o jis vis tiek sugeba tą veiklą vykdyti. Buvo daroma viskas, kad tas žmogus žlugtų, kad jis taptų nematomas, o jis vis tiek buvo matomas“, – pasakoja Kaišiadorių turizmo ir informacijos centro vadybininkas.
Šviesus atminimas gyvas iki šiandien
Net ir praėjus daugybei metų po Teofiliaus Matulionio mirties, jo darbai iki šių dienų nepamirštami ir sulaukia didelio įvertinimo Romos katalikų bendruomenės mastu. 2016 metais popiežiui Pranciškui pripažinus Teofilio Matulionio kankinystę, 2017 metų birželio 25 dieną įvyko jo paskelbimo palaimintuoju ceremonija.
„Populiariai sakant, palaimintasis – tai žingsnis iki šventojo. Kadangi jo byloje surinkti palaimintojo faktai, belieka įrodyti T. Matulionio veikloje įvykusius tam tikrus stebuklus, kad būtų galima paskelbti šventuoju. Šis titulas – išskirtinis, palaimintųjų neturime daug, o iš šventųjų mums geriausiai žinomas Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas“, – kalba A. Balčiūnas.
Jis neabejoja, kad Teofiliaus Matulionio biografija gali tapti įkvėpimu ne tik tikintiesiems, bet ir visai žmonijai. Neramiais laikais kiekvienas joje gali rasti vertingų pamokų, kaip išlikti geresniems, rasti dvasinę stiprybę.
„Kaip sakė Teofilius, pirmiausia turi būti malda, o ne karas. Jei dabar mes neturėtume pernelyg daug radikalumo, būtume tolerantiški, įsiklausantys, visuomenė taptų gražesnė. Teofiliaus gyvenimas buvo pašvęstas gėriui, jis stengėsi tą gėrį perduoti aplinkiniams. Kaip matome, pasaulis neramus, o mūsų palaimintojo gyvenimas skatina susimąstyti, kaip tapti geresniems, dėmesingesniems“, – tiki A. Balčiūnas.