Teofiliaus Matulionio gyvenimas gyvas atmintyje
Tikrumas, tvirtumas ir kantrybė – kelios ryškiausios savybės, kuriomis pasižymėjo Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurį Kaišiadorių krašto gyventojai geru žodžiu mini iki šių dienų. Jo tikėjimas, nuveikti darbai ir stiprybė ne vienam kelia nuoširdų susižavėjimą, o Teofiliaus Matulionio gyvenimą menančios vietos traukia ieškančiuosius dvasinės ramybės.
T. Matulionio gyvenimas nebuvo lengvas – dėl įsitikinimų, skleidžiamo tikėjimo žodžio ir nepaklusimo Sovietų valdžiai jam teko ištverti ne vienerius metus griežčiausiuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose. Net ir sulaukęs garbingo beveik 90-ies metų amžiaus, T. Matulionis ir toliau buvo persekiojamas, jam nebuvo leista vykdyti bažnyčios patikėtos vyskupiškos tarnystės – vadovauti Kaišiadorių vyskupijai. Tačiau kaip pasakoja klebonas Marius Talutis, priespauda ir gyvenimo negandos arkivyskupo niekada nepalaužė.
„Teofilius Matulionis visada elgėsi taip, kaip jam liepė sąžinė. Kartą būsimas arkivyskupas pakrikštijo jam atneštą sergantį vaiką, kurio krikštyti jis negalėjo, mat jo tėvai buvo skirtingų tikėjimų. Caro valdžia už tokį savivaliavimą T. Matulionį nubaudė, vėliau siūlė jam bendradarbiauti su saugumo struktūromis. Be abejonės, arkivyskupas to atsisakė ir už tai turėjo praeiti pačias baisiausias kančias Sovietų Sąjungos kalėjimuose, kurie žlugdė žmones ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Vedamas savo tikėjimo Dievu T. Matulionis niekada nepalūžo“, – pasakoja klebonas M. Talutis.
Pasakodamas apie Palaimintąjį Teofilių Matulionį, klebonas pastebi: iš šio didaus žmogaus galima daug išmokti. Arkivyskupas niekada nesisvaidė skambiomis frazėmis, gyveno kasdienį gyvenimą, kuriame buvo apstu kantrybės, pasišventimo, nusižeminimo ir nuolankumo.
„Jis niekada neskirstė žmonių pagal tautybę, religiją ar kitus kriterijus – visi žmonės jam buvo vienodai lygūs. Paskutinius gyvenimo metus arkivyskupas praleido Šeduvoje. Čia pas jį užsukdavo įvairūs žmonės – ir išgeriantieji, ir pinigų prašytojai. Aplinkiniai jam sakydavo: „Vyskupe, tokiems reikia lazdos duoti, o ne juos remti“, o jis atsakydavo, kad tą pačią lazdą reikia švelniu aksomu apsukti, kad žmogaus nesužeisti“, – pasakoja klebonas.
Teofiliaus Matulionio keliais seka tūkstančiai tikinčiųjų
Palaimintasis paliko ryškų pėdsaką ne tik jį pažinojusių tikinčiųjų atmintyje. Apie gerus T. Matulionio darbus, tyrą sielą ir stiprią dvasią girdėję dauguma. Norėdami prisiminti šią iškilią asmenybę, žmonės traukia į jo atminimui skirtas vietas, kurių Kaišiadoryse – apstu.
Bene lankomiausia iš jų – Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. Joje esanti Dievo Gailestingumo koplyčia papuošta Teofiliaus užsakytu Gailestingojo Jėzaus paveikslu su lietuvišku užrašu. Pačioje Katedroje, Teofiliaus Matulionio koplyčioje, ilsisi palaimintojo palaikai.
Išėjus iš katedros lankytojai išvysta arkivyskupo bronzinį paminklą, stovintį aikštėje. Kadaise, būtent šioje vietoje arkivyskupas sveikindavo pro katedrą einančius tikinčiuosius. Vlado Žuklio kurtame paminkle ši akimirka tarsi sustabdyta laike – ranką iškėlęs Teofilius Matulionis iki šiol laimina kiekvieną, einantį pro šalį.
Iš anksto susitarus galima aplankyti ir Kaišiadorių vyskupijos kuriją, kurioje Teofilius Matulionis gyveno trejus metus. Kurijoje įrengta ir Kaišiadorių vyskupijos istorijai skirta ekspozicija, supažindinanti su Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu ir veikla.
Dvasingumo perlas, apie kurį žino nedaugelis
Nedaug kas žino, kad Kaišiadorių rajone, Paparčių seniūnijoje yra dar viena unikali vieta – Paparčių Aušrinės Marijos moterų vienuolynas.
Šis vienuolynas Lietuvoje pradėjo veikti 1994 m., kuomet Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio kvietimu keturios prancūzės vienuolės atvyko į Lietuvą. Aušrinės Marijos vienuolynas priskiriamas Betliejaus vienuolynams, kurių visame pasaulyje egzistuoja 37, bendrai juose gyvena apie 700 vienuolių. Pirmasis toks vienuolynas buvo įkurtas 1951 metais mažame Prancūzijos miestelyje.
Į Lietuvą atvykusios vienuolės ne iš karto įsikūrė dabartiniame vienuolyne. Trejus metus gyveno sodyboje greta dabartinio vienuolyno ir pačios rūpinosi jo statyba.
Matyt, neatsitiktinai buvo pasirinkta ir pati vienuolyno vieta. Paparčių gyvenvietė, įsikūrusi ant Paparčių plynaukštės, išsiskiria ne tik unikalia gamta ir kraštovaizdžiu, bet ir kultūriniu – istoriniu paveldu. Vietovėje galima rasti ne tik pagoniškus laikus menantį paveldą, bet ir jį perdengiantį krikščioniškąjį. XVII a. Viduryje čia buvo įsikūręs dominikonų vienuolynas, kuris ilgą laiką buvo vienas ryškiausių kultūros ir europietiškumo ženklų.
Vienuolių gyvenimą iš arti pamatyti gali nedaugelis
Kasryt daugiau nei dešimt Paparčių Aušrinės Marijos vienuolių, nuo galvos iki kojų apsirengusių baltai, traukia į pamaldas. Čia ilgiau nei valandą prancūziškai gieda giesmes, meldžiasi ir šlovina dieną. Po pamaldų stoja tyla, mat vienuolės yra priėmusios tylos įžadus.
„Žinoma, jei yra poreikis, vienuolės kalba, tačiau tyla joms yra prioritetas, ji reikalinga gėriui ir laikysenai. Tylėjimas reikalingas susitelkimui, maldai, kontempliacijai ir kito pajautimui“, – apie Paparčių Aušrinės Marijos moterų vienuolyno gyvenimo subtilybes pasakoja kunigas Bernardas Vidas Sajata.
Čia gyvenančios vienuolės viena kitą puikiai jaučia ir supranta be žodžių. Didžiąją gyvenimo dalį jos nesikalba tarpusavyje ar su kitais žmonėmis, tačiau tai netrukdo, kaip tik – padeda joms gyventi bendruomenėje vedamoms bendro tikslo.
„Yra dienų, kai kalbėjimas yra labai apribotas. Tada vienuolėms viskas pranešama ne žodžiu, o užrašais ant lentos. Svarbius įrašus apie tą ar kitą dieną vienuolės pamato eidamos į rytines pamaldas“, – pasakoja pašnekovas.
Sekmadieniais vienuolės laiką leidžia kartu – bent viena valanda skirta seseriškai bendrystei, bendravimui, meilei išreikšti. Kartą per savaitę kartu jos keliauja pasivaikščioti miškais ar laukais, retkarčiais išsiruošia ir į ilgesnius žygius.
„Kartą metuose vienuolės turi „didįjį“ pasivaikščiojimą: eina tiek, kiek kiekviena gali nueiti. Būna ir iki Kaišiadorių nukeliauja ar kitos gyvenvietės. Vienuolės eina grupelėmis, o kartu su jomis į kelią leidžiasi ir kandidatės į vienuoles. Keliaudamos mažesnėmis grupėmis vienuolės pabendrauja, artimiau susipažįsta“, – priduria B. V. Sajata.
Priima visus, kuriems reikia pagalbos
Paparčių Aušrinės Marijos moterų vienuolynas laikomas vienu asketiškiausių Lietuvos vienuolynų. Tiesa, pasauliui jo durys nėra užvertos: čia gali užsukti ir smalsuoliai, ir ieškantys dvasinės ramybės ar prieglobsčio.
Paparčių Aušrinės Marijos moterų vienuolyną sudaro Aukštutiniai namai, Žemutiniai namai ir Priėmimo namai. Pirmuosiuose gyvena vienuolės, tad šios patalpos nėra atviros visiems lankytojams. Žemutiniuose namuose vienuolės dirba įvairius darbus – gamina maistą, čia pat ir sutinka svečius. Priėmimo namuose laukiami lankytojai – čia galima priimti svečius.
„Vieni atvyksta tiesiog pasivaikščioti po apylinkes, kiti įsidrąsinę nori pasižiūrėti į vienuolyno gyvenimą iš arčiau. Atsiskyrėlių vienuolynai nuo senų laikų yra atviri visiems, tad jeigu pasauliečiui reikia pagalbos, jį veda neviltis, skausmas ar kančia, pasibelsti į vienuolyno duris ir rasti čia atjautą bei prieglobstį iš tiesų galima“, – teigia pašnekovas.
Nors pamatyti visas vienuolyno patalpas ne visada įmanoma, čia vyksta įvairūs renginiai, atvirų durų dienos, kurių metų galima iš arčiau susipažinti su vienuolių kasdienybe.