Viena vertus, pagrindiniai marių teršėjai išliko tie patys, tai – „karštieji“ savivaldybių ir pramonės taškai – Alytus, Gardinas, Jonava, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Nemanas, Panevėžys, Tilžė ir Vilnius, žemės ūkiuose naudojamos trąšos ir gyvulininkystės ūkių daromas poveikis, Klaipėdos miestas ir uostas bei bloga Nemuno upės būklė. Kita vertus, įsitraukiant tarptautinėms organizacijoms padaugėjo nuoseklių Kuršių marių ir Baltijos jūros tyrimų, kurių rezultatai leido sekti svarbiausius vandens kokybės ir gyvūnijos rodiklius.
Ryškėja didžioji marių problema
Nuo 1979 m. Lietuva pradėjo vykdyti Baltijos jūros tyrimus pagal HELCOM programą. Nors Helsinkio komisijos ataskaitose didžiausias dėmesys skiriamas būtent Baltijos jūros būklei, jose aptariama ir Kuršių marių bei kitų šalia jūros esančių lagūnų reikšmė.
Pirmoji HELCOM ataskaita, kurioje detaliau analizuota Baltijos jūros priekrantės vandenų reikšmė ir būklė, išėjo 1993 m. Joje pažymėta, kad labiausiai užteršta Kuršių marių pietrytinė dalis – teritorijos prie Nemuno upės žiočių ir Klaipėdos jūrų uosto.
„Per pastarąjį dešimtmetį nepavyko rasti patikimos maistinių medžiagų koncentracijos tendencijos. Nepaisant akivaizdžių eutrofikacijos požymių, didelės maistinių medžiagų koncentracijos, fitoplanktono žydėjimo nuo pavasario iki rudens (kartais iki 50 mg/l drėgno svorio žydinčių melsvadumblių žydėjimo metu) ir pranešimų apie dideles biocheminio deguonies poreikio vertes, deguonies sąlygos dažniausiai yra geros dėl vandens judėjimo, kurį sukelia vėjo ir bangų poveikis“, – rašoma ataskaitoje.
Čia pat nurodoma, kad Klaipėdos apylinkėse esančių stočių mėginiuose deguonies trūkumas apatiniuose vandens sluoksniuose ir dugno nuosėdose, vis dėlto, užfiksuotas, o tam daro įtaką celiuliozės ir popieriaus gamyklų atliekos bei nuotekos, Kuršių marias pasiekiančios iš miesto. Toje pačioje ataskaitoje taip pat pažymėta, kad ties upių, įtekančių į marias, žiotimis užfiksuotas smarkiai normas viršijantis gyvsidabrio kiekis.
Analizuojant dr. Sergejaus Suzdalevo ir dr. Eglės Jakubavičiūtės 2020 m. pateiktą prezentaciją apie cheminę taršą Lietuvos jūrų aplinkoje ir biotoje matyti, kad normas viršijantys pavojingų medžiagų kiekiai Kuršių mariose fiksuoti ir vėliau. Pavyzdžiui, 2008 m. Kuršių marių cheminė būklė neatitiko geros būklės apibrėžimo dėl viršytų kadmio ir švino kiekių, 2010 m. – dėl di(2etilheksil)ftalato, 2011 m. – dėl gyvsidabrio ir kadmio. Dugno nuosėdose 2009 m. fiksuotas arseno perviršis.
Tačiau didžiausia Kuršių marių problema išliko eutrofikacija. Nors pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais eutrofikacijos rodiklius pavyko pagerinti, Kuršių marių tarša iki šių dienų išliko itin aukšta.
Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Nijolės Remeikaitės – Nikienės teigimu, analizuojant Kuršių marių problemas svarbu atsižvelgti į kelis eutrofikacijos rodiklius – maistingųjų medžiagų (azoto ir fosforo junginių) ir mikrodumblių pigmento (chlorofilo „a“) koncentracijas.
„Daugiamečių (nuo 1980 m.) bendro azoto tyrimų duomenys rodo, kad vidutinės bendro azoto koncentracijos Kuršių mariose lyginant 1980-1990 m. laikotarpį su 2000-2020 m. sumažėjo apie trečdalį. Nuo 2000 metų ryškios azoto koncentracijos kaitos tendencijos nebuvo, tačiau pastaraisiais metais centrinėje Kuršių marių dalyje buvo matuotos aukštesnės vidutinės metinės bendro azoto koncentracijos“, – tyrimų rodmenis komentavo specialistė.
Iškalbingi ir fosforo rodikliai. N. Remeikaitės – Nikienės teigimu, beveik iki pat pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pabaigos fosforo koncentracijos Kuršių marių vandenyje didėjo, tačiau vėliau pastebimas reikšmingas fosforo mažėjimas. Tam įtakos turėjo įgyvendinami nuotekų tvarkymo projektai, valymo įrenginių modernizavimas, efektyvesnis nuotekų išvalymas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įstojant į tarptautines organizacijas keitėsi požiūris ir į Kuršių marias. Jei tarpukariu ar sovietmečiu į šią lagūną žiūrėta itin pragmatiškai – tai tebuvo priėjimas prie vandens, žuvingas telkinys – tai nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio ši situacija keičiasi ir šalia pramonės progreso, ekonominės naudos pradedamas matyti ir aplinkosauginis aspektas.
N. Remeikaitės – Nikienės įsitikinimu, nors ekonomikos augimas lėmė vis intensyvesnį gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos teršimą – didėjant gamybos tempams, intensyvėjant transportui, didėjant iškastinio kuro naudojimui didėjo oro ir vandens tarša – tačiau tas pats ekonomikos augimas paskatino atsigręžti ir į aplinką. „Pradėta vykdyti aplinkos apsaugos politika tiek tarptautiniu, tiek regioniniu mastu. Lietuvai ratifikavus Helsinkio konvenciją, įstojus į Europos Sąjungą, atsirado šalies įsipareigojimai skirtingose aplinkosaugos srityse (pvz., vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, tyrimų stiprinimo srityje ir pan.). Atsirado naujos finansinės galimybės, leidžiančios šaliai pasinaudoti ES sukurtomis finansavimo programomis“, – pasakojo specialistė.
Tačiau net ir įsiliejus į tarptautinę bendruomenę Kuršių marių vandens rodiklius nebuvo taip paprasta pagerinti. Kaip pabrėžiama ne vienoje HELCOM ataskaitoje, didele dalimi Kuršių marių būklė priklauso nuo Nemuno upės būklės, o Nemuno upės baseinas patenka į skirtingų šalių teritorijas – daugiausia Baltarusijos ir Lietuvos. Taip pat ir Kuršių marias dalinasi Lietuva ir Rusija, todėl vertinant taršos rodiklius sudėtinga nustatyti, koks kiekvienos šalies indėlis į susidariusią situaciją, o be nuoseklaus tarptautinio bendradarbiavimo gerų rezultatų pasiekti taip pat sunku.
Žvejai užsimojo apginti Kuršių marių žuvis
Pagrindiniai Kuršių marių teršėjai – žemės ūkio ir gyvulininkystės veikla, pramonė ir Klaipėdos uostas – smarkiai prisidėjo ne tik prie prastos vandenų būklės, bet ir turėjo įtakos Kuršių mariose bei Baltijos jūroje gyvenantiems gyvūnams.
Dėl netinkamai organizuotos žvejybos, didelio užterštumo nuotekomis, naftos produktais, žuvų gaudymo migracijos metu ir nerštaviečių nykimo nuo antros praėjusio šimtmečio pusės kelis kartus sumažėjo praeivių žuvų, pavyzdžiui, nėgių, perpelių, lašišų ir šlakių, stintų, žiobrių, ungurių, dyglių.
Be to, marių tarša prisidėjo prie karpinių žuvų išteklių gausėjimo.
Knygoje „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“ dr. Kazys Gaigalas daro išvadą, kad iki 2000 m. Kuršių marios dėl aukščiau išvardintų priežasčių tapo vidutinio produktyvumo karšiniu – kuojiniu – pūgžliniu vandens telkiniu.
2006 m. Helsinkio komisijos parengtoje ataskaitoje apie besikeičiančius Baltijos jūros pakrantės žuvų išteklius taip pat akcentuojama, kad Kuršių marių žuvų bendruomenes formavo aukštas taršos lygis ir didelis žvejų verslininkų spaudimas plėšriosios žuvims.
Žuvų bendruomenių sudėtį parodė ir dar vienas rodiklis – trofinis lygis – atspindintis telkinyje gyvenančių žuvų dydį ir poziciją mitybos grandinėje. Iš visų Baltijos jūros pakrančių vandens telkinių Kuršių mariose buvo nustatytas itin žemas trofinis lygis, rodantis, kad telkinyje dominuoja planktonu ir bentosu besimaitinančios žuvų rūšys, o plėšrių žuvų trūksta.
Apie tai, kad Kuršių mariose sparčiai nyksta plėšrių žuvų pastebėjo ir vietos meškeriotojai. Pamario žvejys, žūklės gidas, filmo „Grąžinkime Kuršių marioms gyvybę“ kūrėjas Julius Rūkas užsimena, kad pats smarkiai sumažėjusius plėšrūnų išteklius pastebėjo maždaug 2011 m. „Prieš 10 metų pastebėjome ryškesnį mažėjimą. Pajutome, kad žvejybos jau nebe tokios, kaip 2000 m. pradžioje, kai bent jau ešerių buvo tiek, kad žvejyboje paskausdavo rankas juos traukiant. Tiesiog mechaniškai meti ir trauki. Mes tą žuvį dažniausiai paleisdavome, pasiimdavom tik vieną kitą didesnį egzempliorių, bet dėžėmis tikrai netempėme. Nuo 2011 m. pamatėme, kad kažkas yra ne taip, o nuo kokių 2017 m., stebint, kaip sparčiai blogėja situacija pagalvojome, kad metas skambinti pavojaus varpais“, – prisimena meškeriotojas.
Paklaustas, kas, jo manymu, galėjo lemti plėšrių žuvų išteklių nykimą Kuršių mariose, J. Rūkas nedvejodamas kaip pagrindinę priežastį įvardija taršą ir žuvų pergaudymą tinklais.
„Visų akys užmestos į tą milžinišką vandens telkinį, tikintis, kad jeigu išleisim ten kelis šimtus tonų teršalų, tai viskas prasiskies ir nieko nebus. Taip pat ir metalo krova ant vandens, juk ką galima kalbėti, jeigu virš vandens kraunama metalo rūda, visokie gaminiai. Toks požiūris buvo metai iš metų – tokia sukirmijusi mūsų sistema. Prie problemos gilėjimo prisidėjo ir žvejyba tinklais. Tris pastarąsias žiemas mes beveik neturėjom žiemos, tad tinklais galėjo žvejoti beveik ištisus metus“, – pasakojo J. Rūkas.
Kuršių marių atspindys Baltijos jūroje
Kuršių marios – savotiškas sausumos vandens filtras. Visas surinktas Nemuno baseino vanduo patenka į jas, o vėliau – į Baltijos jūrą, todėl tai, kas nutinka žemyninėje dalyje neišvengiamai daro įtaką Baltijos jūros aplinkai. Čia svarbu paminėti ne tik vandens taršą, bet ir verslo, pramonės, sprendimus priimančių žmonių požiūrį į ekologiją, gyvūnijos apsaugą.
Daugelis problemų, kurios išryškėjo Kuršių mariose, atsispindėjo ir Baltijos jūros pakrantėje, pavyzdžiui, vertingų žuvų rūšių nykimas ar triukšmingo ir judraus Klaipėdos uosto poveikis jūros gyvūnijai.
Geriausiu to pavyzdžiu galėtų būti menkių nykimas rytinėje Baltijos jūros dalyje. Šias žuvis Europos Komisijos sprendimu nuo 2020 m. sausio 1 d. uždrausta tikslingai žvejoti penkiems metams dėl nepavydėtinos išteklių būklės.
Prie žuvų nykimo smarkiai prisidėjo žmogaus veikla – tiek taršos sukelti reiškiniai, tiek prastai reguliuota verslinė žvejyba bei klimato kaitos poveikis. Mokslininkų teigimu, viena iš menkių nykimo priežasčių galėtų būti reiškinys, vadinamas Baltijos jūros hipoksija. Tai – kritinis deguonies lygio sumažėjimas giliuosiuose vandens sluoksniuose, kurį sukelia išaugęs maistingųjų medžiagų kiekis dėl žmogaus veiklos. Vandens tarša skatina dumblių žydėjimą, o šie, sėsdami į dugną eikvoja deguonį taip sutrikdydami deguonies apykaitą.
Hipoksija sukelia rūšių, gyvenančių jūros gelmėje, kurios sudaro menkių mitybinę bazę, nykimą, todėl žuvims nelieka kuo maitintis. Menkių nykimą taip pat skatina šylantys jūros vandenys ir intensyvus išteklių eikvojimas.
Ilgą laiką menkės karaliavo tarp populiariausių lietuvių verslinės žūklės laimikių. Ši žuvis buvo vertinama ir sovietmečiu, kuomet laimikių apskaita nevyko taip sklandžiai, žūklės reguliavimo mechanizmai taip pat buvo ydingi.
Jūrų apsaugos profesoriaus Dr. Dirk Zeller vadovaujamo projekto „Sea around us“ metu mokslininkams pavyko apskaičiuoti, kiek iš tiesų žvejai verslininkai sugaudavo laimikio periodu nuo 1950 m. iki 2007 m., įskaitant neteisėtus, nedeklaruotus laimikius, išmetimus ir pramoginius laimikius (ataskaitoje vertinti menkių, silkių, šprotų, plekšnių, lašišų ir kitų žuvų sugavimai). Paaiškėjo, kad viešai deklaruojama sugavimų statistika linkusi smarkiai nuvertinti sugauto laimikio dydžius. Vien 1992 – 2007 m. atkurti sugavimų skaičiai buvo 48 proc. didesni, nei viešai deklaruoti duomenys, o bene didžiausią įtaką realių sugavimų ir atkurtų duomenų skirtumui darė sugauti menkių kiekiai, atskleidžiantys, kad šių žuvų ištekliai buvo eikvojami žymiai sparčiau, nei manyta.
Pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais, nors ir buvo žengti svarbūs žingsniai aplinkosaugos, ekologijos, tvaraus išteklių vartojimo link, to neužteko, kad būtų panaikintas alinantis industrinės bei verslinės taršos poveikis tiek Kuršių mariose, tiek rytinėje Baltijos jūros dalyje. Todėl, nepaisant vykdomų reguliarių vandenų būklės stebėjimų ir tyrimų nepavyko pasiekti geros būklės rodiklių, o pastarojo dešimtmečio duomenys dar geriau atskleidė didžiausią Kuršių marių problemą – eutrofikaciją, kurią, kaip vėliau bus matyti, pavyko užfiksuoti net iš kosmoso.