Nepaisant Lietuvos įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei, per daugiau nei du Nepriklausomybės dešimtmečius šaliai taip ir nepavyko pasiekti geros Kuršių marių ekologinės būklės – ji pastaraisiais metais mainėsi tarp vidutinės ir labai blogos, priklausomai nuo to, iš kurios monitoringo vietos buvo paimti mėginiai.
Aplinkos apsaugos agentūra viešai skelbiamose ataskaitose pažymi, kad viena opiausių problemų, lemiančių tokią Baltijos jūros priekrantės ir Kuršių marių būklę, yra eutrofikacija, kurią sukelia azoto ir fosforo junginių perteklius. Siekiant suprasti, kodėl taip sudėtinga pagerinti marių būklę, svarbu atsekti, kokiais būdais į jas patenka pastarieji junginiai.
Siektinus taršos rodiklius viršija dvigubai
Aplinkos apsaugos agentūros Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėjos Aistės Kubiliūtės teigimu, apie 70 proc. bendro azoto į Baltijos jūrą iš Lietuvos patenka upėmis, 27 proc. nusėda iš atmosferos, dar apie 4 proc. į pakrantę patenka tiesiogiai iš nuotekų valymo įrenginių, pramonės ar akvakultūros. Fosforas, tuo tarpu, į Baltijos jūrą patenka su upių nuotėkiu (apie 95 proc.) ir išleidžiamas tiesiogiai (apie 5 proc.).
Su upių nuotėkiu patenkančią azoto ir fosforo apkrovą sudaro foninė (apie 30 proc.), tarptautinė tarša (apie 8 proc.), tarša iš pasklidosios taršos šaltinių (pvz., žemės ūkis, apie 47 proc. azoto ir 36 proc. fosforo), iš sutelktosios taršos šaltinių (nuotekų valymo įrenginiai, apie 12 proc. azoto ir 24 proc. fosforo).
Specialistės teigimu, pastaraisiais metais iš Lietuvos teritorijos į marias ir Baltijos jūrą patekantys maistmedžiagių kiekiai beveik dvigubai viršija kiekius, kuriuos Lietuva turėtų pasiekti, paisydama tarptautinių įsipareigojimų.
Vidutiniškai iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį patenka apie 40 000 tonų bendro azoto, atskirais metais ir daugiau, ir 1300 tonų bendro fosforo per metus. Tuo tarpu Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų plane numatyta, kad siektina iš Lietuvos į Baltijos jūrą patekanti tarša turėtų neviršyti 25 827 tonų bendro azoto ir 703 tonų bendro fosforo per metus. Tačiau panašu, kad šie siektini rodikliai, bent jau kalbant apie azoto koncentraciją, tolsta, mat 2012 – 2017 m. į Baltijos jūrą su upių prietaka iš Lietuvos žemyninės dalies patenkančio azoto kiekis dar padidėjo 18 proc., lyginant su 2006 – 2011 m. duomenimis.
Įvardijo didžiausius teršėjus
Kuršių marių tyrėjas, vadovaujantis Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijai, dr. Mindaugas Žilius atkreipia dėmesį į keletą faktorių, kodėl per pastarąjį dešimtmetį maistmedžiagių koncentracija Kuršių mariose nemažėja.
„Besikeičianti žemės ūkio praktika žemyninėje dalyje, antra, keičiasi klimatas, dėl ko maistmedžiagės gali būti lengviau išplaunamos iš žemės ūkio naudmenų ir, trečia, yra nemažas jų kiekis sukauptas ir pačiose dugno nuosėdose, iš kurių, esant tam tikroms sąlygoms, jos gali atsipalaiduoti. Visų šių šaltinių dėka vasaros metu Kuršių mariose vandens kokybė netenkina geros būklės.“
Opiausia problema, mokslininko teigimu, išlieka azoto koncentracijų didėjimas, nes pastaraisiais metais į marias patenkančio fosforo kiekius pavyksta mažinti.
„Iš taškinių šaltinių, pavyzdžiui, nuotekų išleistuvų, į Kuršių marias patenkančių maistmedžiagų, tokių, kaip amonio azotas ar fosforas, ženkliai sumažėjo. Prie to prisidėjo pakitę žmonių vartojimo įpročiai, kuriuos iš dalies nulėmė ir reglamentai, turima prekių pasiūla – pradėjome vartoti mažiau skalbiklių, valymo priemonių, kuriose yra fosforo junginių. Tuo tarpu azoto koncentracija didėja daugiausia dėl su Nemunu į Kuršių marias patenkančių nitratų“, – komentuoja mokslininkas.
Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja A. Kubiliūtė taip pat pabrėžia, kad daugiausia prie didėjančių azoto koncentracijų vandenyje prisideda žemės ūkio veikla, padidėjęs grūdinių kultūrų pasėlių plotas, mineralinių trąšų naudojimas (per maždaug 15 m. laikotarpį mineralinių trąšų pardavimai padvigubėjo). Žemės ūkio sektorius prie taršos krūvio, priklausomai nuo upių baseinų rajono, prisideda nuo 51 iki 82 proc., taigi, daro didžiausią įtaką Kuršių marių, o kartu ir Baltijos jūros, būklei.
Antruoju pagal dydį azoto taršos šaltiniu galima laikyti tarptautinę taršą, kuri prie bendro taršos krūvio prisideda apie 30 proc.
„Tarptautinė tarša gali būti reikšmingas veiksnys, darantis įtaką tiek Kuršių marių būklei, tiek ir Lietuvos teritorijoje tekančio Nemuno maistinių medžiagų koncentracijai, nes apie pusė Nemuno baseino yra Baltarusijos teritorijoje, o Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje yra didelių miestų (pvz., Sovetskas), kurių nuotekos tiesiogiai ar netiesiogiai patenka į Nemuno žemupį.
Tarptautinė tarša, antras pagal dydį azoto taršos šaltinis, nuolat mažėja, tą patvirtina nitratų azoto koncentracijų mažėjimas Nemune ties Baltarusijos siena, tuo tarpu kai koncentracijos Nemuno žiotyse auga. Iš Baltarusijos atnešama tarptautinė tarša mažėja ir ji neturi įtakos nitratų azoto koncentracijų augimui Nemuno žemupyje – nitratų azoto koncentracijų augimas Nemuno žiotyse yra apspręstas procesų, vykstančių tik Lietuvos teritorijoje“, – komentuoja A. Kubiliūtė.
Dr. M. Žilius taip pat akcentuoja, kad Kuršių marių būklė atspindi tai, kas vyksta šalies žemyninėje dalyje, todėl vandens telkinio būklę pagerinti labai sudėtinga nekeičiant įsisenėjusių įpročių.
„Geros Kuršių marių būklės pasiekimas priklauso ne tik nuo to, kiek mes ko išleidžiame, bet ir kaip elgiamės, gerai ar blogai, žemyninėje dalyje, nes Kuršių marios yra čiaupas, kur viskas subėga. Mes galime išvalyti Kuršių marias, bet jeigu elgsimės blogai Lietuvos žemyninėje dalyje, tai upeliai ir upės vis tiek viską suneš į marias ir jos vasarą neatrodys žavingai“, – perspėja mokslininkas.
Ši įžvalga pastaraisiais metais buvo aktualizuota ir sekant popieriaus pakuotės žaliavos gamintojos „Grigeo Klaipėda“ sukeltą visuomenę sudrebinusį skandalą, kuomet beveik dešimtmetį įmonė į „Klaipėdos vandens“ nuotekų sistemas, o iš jų – į Kuršių marias neteisėtai leido biologiškai neišvalytas nuotekas, apeidama valymo įrenginius.
Nors įmonės nusamdyti tarptautiniai ekspertai „TIG Environmental“ nustatė, kad reikšminga įtaka azoto ir fosforo junginių koncentracijoms Kuršių mariose dėl taršos nebuvo padaryta, čia svarbu paminėti, kad į Kuršių marias nuotekas išleidžia apie 50 skirtingų ūkio subjektų, todėl siekiant pagerinti marių ekologinę būklę svarbus tampa kiekvieno iš jų indėlis.
„Norėtųsi tikėti, kad visi tie ūkio subjektai nuotekų tiesiogiai neišleidžia, išleidžia po valymo arba išleidžia į miestų nuotekų valyklas. Pavyzdys yra Klaipėdos, Kauno ar Vilniaus miesto valyklos, kurios surenka ir pramonės valyklų nuotekas, kur jas apvalo ir tada šis bendras kiekis jau yra išleidžiamas.
Kiek teko girdėti, visada pasitaiko incidentų, kai tyčia ar netyčia išleidžiamos nuotekos ir jos nevalytos patenka į Kuršių marias, ar tai būtų Klaipėdoje ar kitur. Be abejo, kažkokią įtaką ekologinei būklei tai daro, bet reikia atsiminti ir tai, kad nuotekos yra labai greitai išnešiojamos. Mes galėtume sakyti, kad tai yra nedidelė įtaka, bet jeigu išleidžia vienas, išleidžia kitas, tai kolektyviai jie nė vienas neprisideda, siekiant geresnės Kuršių marių ar Baltijos priekrantės būklės. Mes tolstam nuo to tikslo“, – komentuoja dr. M. Žilius.
Be jau išvardintų faktorių prie to, kaip greitai pavyks pasiekti geresnę Kuršių marių ekologinę būklę, prisideda ir dar vienas aspektas, kurį kontroliuoti yra žymiai sudėtingiau – klimato kaita. Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute apginta disertacija parodė, kad tam tikrų maistmedžiagių išplovimas ateityje, ypač pavasario metu, padidės, nes klimato kaita darys įtaką dirvožemio atšalimui ir atitirpimui. Tikėtina, kad didės audringumas, todėl galimai į Kuršių marias pateks daugiau jūrinio vandens, kas irgi prisidės prie Kuršių marių ekosistemos kaitos. Taigi, ateityje Kuršių marių būklė priklausys nuo to, kokiame klimato kaitos scenarijuje atsidursime ir kaip pavyks kontroliuoti ūkines veiklas šalies žemyninėje dalyje.
Pasigedo integralaus požiūrio į vandenų taršą
Be viso to, mokslininkai taip pat pasigenda integralaus požiūrio į valstybinį aplinkos monitoringą. Gaunami duomenys fragmentiški, todėl iš jų sudėtinga daryti aiškias išvadas, atsekti taršos šaltinius ir kiekvieno jų daromą įtaką marių ekosistemai ir Baltijos jūros priekrantei.
„Jeigu yra priemonės, įgyvendinamos Nemuno upės baseine, tai, iš tikrųjų, ne visada mes žinome, kokią įtaką jos daro, koks yra šių priemonių efektyvumas. Neturim tokios priemonės, kuri susietų, kaip Kuršių marios veikia, funkcionuoja su tuo, kas vyksta žemyninėje dalyje. Yra tik atskiri taškai, mėginami susieti paprasčiausia statistika. Tam, kad įvertinti visumą, reikalingos modeliavimo priemonės, kurios glaudžiai susietų Nemuno baseiną – jame esančias žemėnaudas, gyvenamąsias aplinkas – su mariomis ir jūra, kad atsirastų kontinuumas. Mūsų institutas tokią modelių sistemą, kuri apims teritoriją nuo Nemuno upės baseino iki Kuršių marių, o vėliau – ir priekrantės, jau yra pradėjęs kurti“, – aiškina dr. M. Žilius.
Mokslininko teigimu, Kuršių marių įtaka Baltijos jūros priekrantei nepakankamai įvertinama. Nors vertinama, kiek maistmedžiagių patenka į Baltijos jūrą, Kuršių marių vaidmuo azoto ir fosforo apykaitos procesui yra ignoruojamas.
„Tarsi priimama, kad vanduo per Kuršių marias paprasčiausiai prateka, tačiau net pavasario laikotarpiu, kai Nemunas atneša daug vandens, jis gali užtrukti iki 30 dienų. Vykdydami tyrimus per pastarąjį dešimtmetį pastebėjome, kad Kuršių marios atlieka įspūdingą filtro vaidmenį. Kadangi marios yra įsispraudusios tarp žemyninės dalies ir Baltijos jūros, o Klaipėdos sąsiauris, kuriuo iš marių išteka vanduo, yra pakankamai siauras, tai vandens apykaitos laikas yra ilgas. Pavasarį Kuršių marios gali sulaikyti net apie 40 proc. visų atnešto azoto junginių. Tai yra įspūdingi skaičiai.
Dalis sulaikyto azoto negrįžtamai pašalinama iš sistemos dujų pavidalu, bet kita dalis yra simuliuojama ir ant dugno nuosėdų nusėdę dumbliukai yra skaidomi. Vėliau jie atpalaiduojami, todėl, esant palankioms sąlygoms, vasarą, Kuršių marios sužydi, o dumbliai per Klaipėdos sąsiaurį iškeliauja iš marių į Baltijos jūrą. Kadangi Baltijos jūroje vienos pagrindinių srovių teka prieš laikrodžio rodyklę, tai dumbliai iš marių keliauja link Melnragės, Girulių ir Palangos. Kartais mes galime matyti nemažą Kuršių marių žydėjimo paplitimą Baltijos jūroje ir tas skirtumas yra akivaizdus, nuotraukose matyti, kur išteka žalias vanduo, o kur prasideda švaresnė Baltijos jūra. Akivaizdu, jog marios veikia mūsų priekrantę. Jos atlieka dvejopą vaidmenį – iš vienos pusės labai stipriai apvalo vandenį, bet vėliau dėl to kenčia pačios, nes dalis azoto užsilieka ir marios pradeda žydėti“, – patikslina dr. M. Žilius.
Problemą siūlo spręsti kompleksiškai
Vis dėlto, nepaisant tam tikrų spragų vandenų taršos vertinimo srityje, apžvelgiant šimtmečio Kuršių marių istoriją, žmonių požiūrį į šį unikalų vandens telkinį, svarbiausiais tampa mokslo pasiekimai, valia gilintis į ekologinius procesus ir ryžtas bei įsipareigojimai siekti geresnės vandenų būklės, atsiskleidę per pastaruosius dešimtmečius.
Jei prieš šimtmetį, o vėliau ir sovietmečiu, į Kuršių marias žiūrėta tik kaip į pramonei naudingą ir žuvis teikiantį vandens telkinį, tai pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais buvo atskleistas kur kas turtingesnis marių vaidmuo – imta suprasti, kad marių gerovė priklauso nuo to, kaip tvarkomasi žemyninėje dalyje, o Baltijos jūros priekrantei įtaką daro marių būklė, todėl labai svarbu imtis kompleksinių priemonių taršos problemoms įveikti.
Šiuo metu Lietuvą siekti šių tikslų įpareigoja ir tarptautinės sutartys, ir vykdomos nacionalinės programos, pavyzdžiui, įgyvendinamos priemonės, patvirtintos Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programa ir Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų planu.
„Priemonės, susijusios su vandens telkinių taršos sumažinimu iš žemės ūkio taršos šaltinių, iš sutelktosios taršos šaltinių, su ežerų, tvenkinių, upių ir jūros būklės pagerinimu, geresniu upių baseinais grįstu valdymu ir pan. Jos apima ir Lietuvos bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis (pvz., Lenkija, Latvija ir Baltarusija) valdant Nemuno, Ventos, Dauguvos ir Lielupės upių baseinus. Keičiamasi monitoringo duomenimis“, – programą komentuoja A. Kubiliūtė.
Taip pat programa siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir pasiekti, kad išleidžiamos nuotekos būtų 100 proc. išvalytos pagal nustatytus reikalavimus.
„Reikia pasakyti, kad apskritai nuo 2000 metų Lietuvos vandentvarkos ūkis labai pasistūmėjo nuotekų valymo srityje: įgyvendinami įvairūs nuotekų tvarkymo projektai, todėl neišvalytų nuotekų kiekiai Lietuvoje nuolat mažėja. Tiesa, kol kas nepakankamai, ir manytina, kad ir per ateinantį laikotarpį dar reikės nemažai pastangų, kad pasiektume užsibrėžtus tikslus.
Norint pagerinti upių, ežerų, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklę gerinamas nuotekų, išleidžiamų iš miesto nuotekų valymo įrenginių, išvalymas bei didinamas nuotekų surinkimas. Tuo tikslu atliekamas miesto nuotekų valymo įrenginių modernizavimas ir plečiami bei renovuojami nuotekų surinkimo tinklai“, – papildo Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja Aldona Margerienė.
Specialistės akcentuoja, kad, nepaisant pastangų pažaboti taršą, patenkančią į vandenis iš žemyninės dalies, pirmiausia būtina ieškoti kelių taršai sumažinti iš sutelktosios ir pasklidosios taršos šaltinių visame jūros baseine, taigi, kartu su mokslininkais ieškoma priemonių, kurios galėtų būti įgyvendinamos „vamzdžio gale“, pvz., Kuršių mariose.
A. Kubiliūtės teigimu, „šiuo metu testuojamos kelios priemonės, susijusios su dvigeldžių moliuskų dreisenų (Dreissena polymorpha) auginimu Kuršių mariose, siekiant išsiaiškinti, ar ši priemonė galėtų būti efektyvi gerinant vandens kokybę (vandenįų filtruojantys moliuskai padeda iš ekosistemos pašalinti dalį azoto ir fosforo), taip pat vertinama, ar fitoplanktono biomasės surinkimas specialios technikos pagalba Kuršių marių akvatorijoje prisidėtų prie vandens kokybės, įskaitant maudyklų, gerinimo ir eutrofikacijos mažinimo.
Šiuo metu (iki 2022 metų) yra vykdomas pakartotinis visų paviršinių vandens telkinių būklės taršos apkrovų vertinimas, kaitos tendencijos, kas leis priimti sprendimus dėl paviršinių vandens telkinių pagerinimo. Tikslas – žymiai padidinti švarių vandens telkinių skaičių.“
Kol kas sunku numatyti, koks likimas laukia Baltijos jūros filtro – Kuršių marių – ateityje, kokią įtaką šiam vandens telkiniui padarys besikeičiantis klimatas, ar pavyks sutramdyti pagrindinį taršos šaltinį – žemės ūkio veiklą ir didėjantį trąšų sunaudojimą – tačiau pastarieji dešimtmečiai teikia vilties. Jei pramonės amžius, intensyvi industrializacija Kuršių marias buvo palikusi nuošalyje, į priešakines linijas pastačiusi ekonomikos augimą, žmonių finansinę gerovę, tai pastarąjį dešimtmetį į jas pažvelgta kitaip – su susirūpinimu, prie kurio prisidėjo ir aštresnė visuomenės reakcija į kylančias taršos problemas, bei viltimi, kad mokslo pažanga gali padėti palengvinti sudėtingą šios vandens juostos dalią ir svarbią misiją.