Priklausomybė nuo naftos turi savo kainą
Lietuvos užsienio prekybos balansas šiuo metu yra rekordiškai neigiamas. „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad per pirmus devynis šių metų mėnesius prekybos nafta ir naftos produktais, gamtinėmis dujomis ir elektros energija balansas pasiekė per 5,3 mlrd. eurų.
„Pirmąjį metų ketvirtį balansas buvo 1,4 mlrd. eurų, antrąjį – 1,6 mlrd. eurų, o trečiąjį – 2,3 mlrd. eurų. Taip yra daugiausiai dėl labai išaugusių dujų kainų. Naftos produktų didelio deficito neturime, jis kaip tik trečiąjį ketvirtį labai neįprastai yra mažiausias iš visų trijų kategorijų. Visada būdavo didžiausias.
Tai susiję su tuo, kad dyzelino gamybai taikomos labai didelės maržos. Mes turime naftos perdirbimo gamyklą, importuojame naftą, iš jos pagaminame dyzelinį kurą. Jo kaina pasaulio rinkose yra didelė, todėl naftos produktų balansas dar nėra toks prastas. Galime sakyti, mums pasisekė, kad turime naftos perdirbimo gamyklą, o nepasisekė, nes neturime elektros generavimo pajėgumų“, – aiškina ekonomistas. Anot jo, energetinių prekių neigiamas balansas siekia daugiau nei 10 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir tai yra daug.
Ekspertas pabrėžia, kad Lietuvos ekonomika yra labai priklausoma nuo iškastinio kuro. Kur kas labiau nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys. Ir tai gali tapti nemenku iššūkiu.
„Po gerų 5–10 metų gali kilti klausimas, kodėl mes tokie taršūs. Skaičiuojant bendras emisijas dažnai Lietuva lyginasi su lygiu, kuris buvo iki 1990 metų ar 1990-ųjų pradžioje. Nes sovietmečiu Lietuvoje CO2 emisijos vienam gyventojui buvo 10 miligramų kubiniame metre, po to krito iki 4 miligramų, o dabar yra maždaug 5. Taigi dvigubai mažesnės nei buvo. Taip nutiko todėl, kad labai daug fabrikų užsidarė, buvo įprasta naudoti daug kuro ir t.t. Bet jei palyginsime su 2000 metais, vienam gyventojui emisijas esame pakankamai ženkliai padidinę. O Šveicarijos, Švedijos, bendrai Europos Sąjungos vidurkis yra mažesnis. Jie išmeta mažiau emisijų nei Lietuva“, – tikina ekonomistas.
Jis priduria, kad Lietuvos atotrūkis šiuo klausimu tik augs, mat mūsų šalyje labai lėtai modernėja automobilių parkas, jis yra senas, lėtai vyksta elektrifikacija, daug energijos reikia pramonei: „Tai tam tikras pavojaus signalas Lietuvai. Reikia ieškoti būdų, kaip mums tapti žalesniems.“
„Eurostato“ duomenys skelbia, kiek mūsų energijos sudaro nafta, dujos, branduolinė ir atsinaujinanti energija. Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje, kurioje iškastinio kuro dalis yra didžiausia. Dabar planuojamos didelės investicijos į atsinaujinančią energetiką, manau, tai bus pakankamai sėkminga, nes daug projektų jau yra pajudėję. Tačiau kalbant apie transporto sektorių, pokyčių reikės palaukti“, – kalba pašnekovas.
Anot jo, neišvengiamai turime pereiti prie mineralinių degalų alternatyvų, antraip liksime priklausomi nuo naftos ir dujų importo iš autoritarinių valstybių, taip pat ir Rusijos.
Didelis žaliosios energijos potencialas
Kol elektromobiliai dar nėra prieinami visiems, o „žaliojo“ vandenilio era dar neatėjo, naftos kiekį degaluose galime sumažinti papildydami juos biodegalais, kuriems pagaminti naudojami grūdai arba rapsai.
Žemės ūkio sektorius yra itin reikšmingas bendrajam vidaus produktui. Remiantis Lietuvos biodegalų sektoriaus ekonominės vertės studija, Lietuvos žemės ūkio sektoriui tenkanti bendrosios pridėtinės vertės dalis 2015 m. 2,2 karto lenkė senųjų šalių (ES–15) bei 1,9 karto – ES–28 šalių vidurkį.
Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas, sako, kad iš užsienio pirkdami naftą ir jos produktus išnešam savo uždirbtus pinigus ir leidžiame jais naudotis kitiems.
„Priklausomybė nuo tokių strategiškai svarbių žaliavų, kaip nafta, yra ekonomiškai pavojingas dalykas. Tuo tarpu biodegalų potencialas Lietuvoje yra didelis. Jų galėtume gaminti ir naudoti kur kas daugiau nei jau gaminame ir naudojame dabar. Reikia paminėti ir poveikį klimatui, kaip žinome, naudojant biodegalus (lyginant su naftos naudojimu) į aplinką išsiskiria bent 60 proc. mažiau anglies dioksido, kuris skatina klimato šiltėjimą“, – sako jis.
Pašnekovo vertinimu, jeigu naudojame 10 proc. biodegalų, vadinasi 10 proc. mažiau importuojame naftos, kuri nepaisant sankcijų dėl karo Ukrainoje, vis dar suranda kelius į Europą ir greičiausiai vis tiek patenka į Lietuvą.
Grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė sako, kad Lietuva yra lyderė pasaulyje pagal užauginamų grūdų kiekį vienam gyventojui.
Anot jos, priklausomai nuo metų mūsų šalyje užauginama tarp 6,5–8 mln. tonų grūdų ir rapsų. Be to, rapsų plotai paskutiniu metu didėja. Lyginant su pernai metais šiemet rapsų plotai padidėjo iki 352,2 tūkst. ha tai yra, 13,4 proc. daugiau negu 2021 m. Šiemet jų jau prikulta apie 1,1 mln. tonų.
Papildo valstybės biudžetą
D. Ruščiauskienė teigia, kad biodegalams tinkamų kultūrų auginimas prisideda prie valstybės biudžeto. Vien mokesčių sumokama milijonais eurų.
„Lietuvoje turime kelis gamintojus perdirbančius rapsus ir ne maistui skirtus grūdus į biodegalus. Mūsų šalyje veikiančios ir rapsus, kvietrugius ir kukurūzus perdirbančios įmonės sumoka apie 9 mln. eurų per metus mokesčių valstybei. Yra pagaminama apie 400 tūkst. tonų įvairių produktų pradedant biodegalais, vertingomis rapsų išspaudomis, skirtomis kombinuotųjų pašarų gamybai. Pagaminama tokių produktų kaip rapsų, aliejus, glicerolis. Įmonės dirba beatliekinėmis technologijomis. Likę šalutiniai produktai panaudojami šilumos gamybai“, – vardija asociacijos direktorė.
Gaminant biodegalus taip pat pagaminama daugiau maisto ir pašarų, sako ji.
„Susidarantys pagrindiniai produktai perdirbant rapsą yra išspaudos ir aliejus. Išspaudos yra naudojamos pašarų gamyboje, bet tai maisto grandinės dalis, o aliejus, kuris sudaro tik apie ketvirtadalį gamyboje gautų produktų ir negali būti panaudotas maisto grandinėje, panaudojamas energetikoje.
Be to, Europos Sąjungoje trūksta dyzelino, kuris būdavo importuojamas iš Rusijos. Grūdų perdirbimas biodegalų sektoriuje padeda apsirūpinti žaliava maisto grandinėje bei pakeisti iš nedraugiškų šalių importuojamą dyzeliną. Biometanas, kuris keičia benziną, gaminamas iš ne maistui skirtų grūdų ir grūdų šalutinių produktų. O tai svarbu keičiant lietuvišku produktu rusiškas dujas“, – tikina D. Ruščiauskienė.
Daugiau mokesčių į valstybės biudžetą galima surinkti ir dėl akcizo. Kaip rodo Biodegalų asociacijos 2020 m. atlikta Lietuvos biodegalų sektoriaus ekonominės vertės studija, apmokestinus privalomą biodegalų dalį akcizu, į biudžetą papildomai sumokama 26 mln. eurų. O štai iš vietinių, atsinaujinančių žaliavų pagaminama apie 11 proc. Lietuvoje sunaudojamų degalų poreikio.
Biodegalų gamyba taip pat pritraukia naujų, aukštos kvalifikacijos darbuotojų į mažesnius šalies miestus ir provincijas, mat būtent ten paprastai yra įsikūrusios gamyklos. Šiame sektoriuje vidutinis darbo užmokestis yra aukštesnis nei Lietuvos vidurkis, jis siekia – 1370 eurų per mėnesį (bruto).
Lietuvos biodegalų sektoriaus ekonominės vertės studijos duomenimis, darbuotojus samdančios įmonės sumoka apie 2 mln. eurų su darbo mokesčiais susijusių įmokų ir sukuria apie 6 mln. eurų pridėtinės vertės. Su sektoriumi susijusios įmonės gauna apie 28 mln. eurų pajamų. Skaičiuojama, kad investicijos į biodegalų gamybą mūsų šalyse sudaro 160 mln. eurų.
Naudinga ūkininkams
Lietuvoje ėmus gaminti biodegalus, vietos ūkininkai labiau įvertino ir rapsus. Ši kultūra leidžia paįvairinti sėjomainą, kuri, A. Macijausko teigimu, mūsų šalyje lyginant su pietų kraštais, yra gana skurdi.
„Jau pats augalas yra vertingas, nes praturtina sėjomainą, kuri Lietuvoje nėra didelė. Augalų įvairovė dėl atšiauraus klimato palyginti su piečiau esančiomis valstybėmis maža. Pas mus neauga nei sojos, nei saulėgrąžos. Auginant rapsus vien jų žiedlapių viename hektare susidaro 3 tonos. Jie nukrenta į dirvą ir ją praturtina įvairiomis medžiagomis“, – kalba jis.
A. Macijauskas atkreipia dėmesį, kad biodegalų gamyba yra be atliekų. Jis sako, kad spirito gamyboje dažniausiai energija gaunama biodujų jėgainėse, nes iš susidariusių atliekų perdirbus grūdus dar gaminamos biodujos, o iš jų gaunama energija naudojama spirito gamybai. Pačioje gamybos procesų pabaigoje lieka žlaugtai, kurie galiausiai paskleidžiami laukuose kaip trąša. Atliekų nelieka ir gaminant biodegalus iš rapsų.
Biodujos ir biometanas taip pat didina Lietuvos energetinę nepriklausomybę – juos galima panaudoti energetikoje, pramonėje, transporte.
Per metus mūsų šalyje pagaminama 180 tūkst. tonų biodegalų ir 210 tūkst. tonų vertingų baltyminių pašarų, kurie iš tiesų yra rapsų išspaudos, liekančios kaip šalutinis produktas po aliejaus spaudimo.
Gaminant biodegalus liekančios organinės trąšos yra pigesnė ir ekologiškesnė alternatyva brangsiančioms mineralinėms trąšoms. Biodegalų gamyboje likę šalutiniai produktai puikiai tinka gyvulių mitybai – tai leidžia ūkininkams užauginti daugiau gyvūninės kilmės produktų.