Naftos geopolitika: kodėl rusiška nafta iš Europos pradėjo tekėti į Aziją?

Prasidėjus karui Ukrainoje rusiška nafta tapo vienu labiausiai aptarinėjamų klausimų. Rusija, iš kurios ją dideliais kiekiais perka Vakarų šalys, galėjo nesunkiai tuo manipuliuoti bei remti savo karinius veiksmus. Ir nors Europa priėmė ne vieną apribojimą, o kai kure jų įsigalios netrukus, ekspertai mano, kad to vis tik gali nepakakti.

Siekia nepriklausomybės

Karas Ukrainoje parodė, kaip labai Europa yra priklausoma nuo rusiškų energetinių resursų ir apskritai nuo naftos bei dujų tiekėjų iš kitų šalių. „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2020 metais iš trečiųjų šalių Europos Sąjunga (ES) importavo 96,2 proc. visos sunaudotos naftos bei 83,6 proc. gamtinių dujų.

Nors jau anksčiau būta nepasitenkinimo susidariusia situacija, karas paskatino iš naujo įvertinti tokį rimtą geopolitinį svertą kaip nafta.

Europa priėmė sprendimą gerokai sumažinti rusiškos naftos importą taip siekdama neberemti karinių veiksmų ir tikėdamasi greičiau juos užbaigti. Tam buvo priimtas „REPower EU“ planas, kuriame numatyta iki 2022 metų pabaigos drastiškai sumažinti Rusijos dujų importą nuo 2021 m. lygio, kitaip tariant – 155 mlrd. kubinių metrų.

Taip pat priimtas sprendimas iki dešimtmečio pabaigos pasiekti visišką nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Tai planuojama padaryti įvairinant naftos tiekimą, mažinant paklausą ir didinant ekologiškos energijos gamybą ES.

Skaičiuojama, kad 2021 m. ES iš Rusijos importavo daugiau kaip 40 proc. visų suvartojamų dujų, 27 proc. importuojamos naftos ir 46 proc. importuojamų anglių. Energija sudarė 62 proc. viso ES importo iš Rusijos ir kainavo 99 mlrd. eurų.

Be „REPower EU“ plano, šiemet gruodį ims galioti ir 6-asis ES sankcijų paketas Rusijai. Juo bus uždraudžiamas rusiškos naftos importas. Nuo kitų metų sankcijos įsigalios ir rusiškos naftos produktams, taip pat ir degalams.

Skaičiuojama, kad 2021 m. ES iš Rusijos importavo daugiau kaip 40 proc. visų suvartojamų dujų.

Pastebėjus, kad Vakarų embargas Rusijos naftai davė priešingą rezultatą – padidino pasaulinę žaliavos kainą ir leido Maskvai uždirbti daugiau, o naftos rinką drebina infliacija, buvo nuspręsta ieškoti kitų būdų karui stabdyti. Didžiojo septyneto (G7) lyderiai priėmė sprendimą apriboti rusiškos naftos kainą nustatant viršutinę ribą. Vis dėlto ekspertai sako, kad to gali nepakakti.

Rusija persiorientuoja

Nors Europos veiksmai turėjo gerokai pristabdyti Rusijos dominavimą dėl naftos, mažėjant jos importui į Europą, šalis agresorė rado kur kitur ją realizuoti. Šiuo metu rusiška nafta parduodama Kinijai, Indijai ir kitoms Azijos šalims.

Pastaruoju metu Indija ir Kinija tapo didelėmis pirkėjomis ir dabar joms tenka daugiau kaip pusė viso Rusijos naftos eksporto jūra. Šių metų liepos mėnuo buvo trečias mėnuo kai Rusija buvo pagrindinė naftos tiekėja Kinijai, mat nepriklausomos naftos perdirbimo įmonės aktyviau pirko atpigusią naftą ir sumažino tiekimą iš konkuruojančių tiekėjų, tokių kaip Angola ir Brazilija, praneša „Reuters“.

O štai „Argus Media“ naftos analizės skyriaus vadovas Šonas Kroninas viešai yra patvirtinęs, kad Indijai tenka didžioji dalis Rusijos naftos srautų, nukreiptų į Aziją.

Šių metų kovo mėn. bendras Kinijos ir Indijos naftos importas iš Rusijos pagal kiekį viršijo importą iš 27 ES valstybių narių, rašo BBC.

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad naftos rinka yra labai likvidi.

„Yra įvairių schemų kaip rusiška nafta gali pavirsti jau nebe rusiškais naftos produktais ir pan. Tuos galus labai sunku susekti. Pavyzdžiui, ES iš Indijos importuoja labai daug naftos produktų. Bet beveik neabejotina, kad tie produktai gaminami iš rusiškos naftos. Yra šalių, pavyzdžiui Iranas, kur sankcijos buvo pritaikytos labai stiprios ir jo eksportas krito kurį laiką berods net 60 proc., bet vėliau atsistatė ir buvo mažesnis gal tik trečdaliu.

Iranas surado būdų kaip tą naftą parduoti kitoms šalims. Panašiai yra ir su Rusija. Be abejo, ji privalo taikyti nuolaidą. Pavyzdžiui, Rusijos „Urals“ naftos kaina ir „Brent“ naftos kaina skiriasi 22 doleriais už barelį. Rusija turi taikyti tokią nuolaidą, kad sugebėtų parduoti savo naftą. Taigi tai yra pagrindinis baudžiamasis įrankis, kai Rusija netenka pajamų už naftą“, – aiškina ekonomistas.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pasakoja, kad susidariusi situacija yra savotiškas savęs apgaudinėjimas.

„Jei anksčiau rusiška nafta tekėdavo į Europą, o arabiška nafta į Indiją, dabar Europa perka arabišką naftą, o indai – rusišką. Tiek rusiškos, tie arabiškos naftos pardavimai išliko tie patys. Iš esmės mes nelabai ką pakeitėme, be tokio politinio korektiškumo, kad tiesiogiai rusams nemokame. Bet jie gauna pinigų iš tų tiekėjų, kurių naftą mes nupirkome. Netiesiogiai, bet kiekvienas nupirktas dyzelio litras, kad jis ir būtų arabiškas, galų gale padidina naftos paklausą ir atsiranda vieta, kur galima parduoti rusiškos naftos litrą“, – sako jis.

Pašnekovas tikina, kad galima išgirsti ir gandų apie sukčiavimo atvejus, kai rusiška nafta vis dėlto realizuojama.

„Yra gandų apie tai, kad rusiški tanklaiviai išjungia GPS navigacijos sistemas ir vėliau atplaukia tušti, nors neužsuko nei į vieną uostą. Jau nekalbant apie sukčiavimo atvejus, kai arabiška nafta sumaišoma su rusiška ir mišinys dokumentuose deklaruojamas kaip arabiškas“, – kalba M. Nagevičius.

Reikia mažinti naftos naudojimą

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento nuomone, norint sustabdyti karą reikia iš esmės naudoti mažiau naftos kieno ji bebūtų. „Kol naftos paklausa bus didelė, tol režimai gaus finansavimą ir finansuos karus“, – sako jis.

Pašnekovas tęsia, kad svarbu, jog prie šios kovos prisidėtų kiekvienas: „Visi galvoja – aš vienas, ką aš pakeisiu, visas pasaulis turi taip daryti. Bet kai visi taip galvoja, niekas nieko nekeičia ir niekas nesikeičia.“

Paklaustas, kokių priemonių reikėtų imtis, kad žmonės mažiau naudoti degalų, M. Nagevičius sako, kad pirmiausia reikia išdrįsti apmokestinti taršą realiais kaštais.

„Tada elektromobilis bus pigesnė alternatyva nei važiuoti naftos degalais ar biodegalai taps pigesni nei naftos degalai. Tokiu atveju nebeliktų tos prieštaros, patys žmonės būtų suinteresuoti taupyti ir mažiau naudoti naftos“, – tikina jis.

Kad reikia mažinti energetinę priklausomybę sako ir ekonomistas Ž. Mauricas, kuris G7 sprendimą nustatyti rusiškos naftos kainų lubas vertina skeptiškai. Anot jo, tokiame draudime turi dalyvauti visos šalys ar bent didžioji jų dalis. Jeigu jos nedalyvauja, atsiranda įvairių mechanizmų kaip tas sankcijas apeiti, todėl jos gali turėti poveikį, tačiau trumpalaikį.

Jis teigia, kad pasaulio išgyvenama krizė yra geras išbandymas, kuris parodo, kaip reikėtų elgtis jei panaši situacija pasikartotų ateityje. Ir nebūtinai su Rusija.

„Sprendimai, kurie apeina rinkos dėsnius dažniausiai nėra tvarūs. Vis tiek vanduo teka mažiausio pasipriešinimo kryptimi: upės teka į jūrą, o ne atvirkščiai. Čia taip pat. Kadangi naftos rinka yra milžiniški pinigai, tu negali tų upių sustabdyti ir pakeisti jų krypties. Vienintelis būdas valdyti per bendrą rinką – paklausą ir pasiūlą. Investuoti kiek įmanoma į atsinaujinančią energetiką, savo generavimo pajėgumus, ką britai dabar ir padarė – atšaukė draudimą žvalgyti skalūnų dujas.

Izraelis matome daug investuoja į dujų išgavimą ir eksportuos jas į Europą. Mes turėtume investuoti ir į tradicinę energetiką, ir į atsinaujinančią dar daugiau, kad bendrai sumažintume priklausomybę nuo autoritarinių režimų, ne tik nuo Rusijos“, – tikina ekspertas.

Anot jo, po gerų dviejų metų mes jau būsime išlipę iš tokios energetinės krizės fazės, kokia yra dabar, o Rusija grims tik gilyn, nes savo veiksmais padarė tiek, kiek per dešimtmečius nepavyko visiems kitiems politikams, kurie skatino investicijas į atsinaujinančią energetiką, kartu sudėjus: „Putinas suvienijo visą Vakarų pasaulį ir kadangi Vakarai turi daug pinigų, manau, kad viskas išsispręs į gerą. Didžiausia grėsmė dabar yra ES politikai, užsiimantys populizmu. Jie gali ištęsti krizę, nes yra didžiulis spaudimas daryti įvairias subsidijas taip palaikant „Status Quo“.“