Tiesa, Uršule ją vadino tik patys artimiausi. Pasauliui ši lietuvė geriau pažįstama Une Baye slapyvardžiu, savo darbais teatro scenoje ir kine. Lietuvoje ji sublizgėjo ir kaip viena pirmųjų moterų režisierių, smalsumą daugeliui sukeldavusi savo asmeninio gyvenimo peripetijomis –jos širdies ir rankos siekė daugelis žymių to meto vyrų, tačiau ištekėti U. Babickaitė nusprendė už savo tikro pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno. Deja, jų meilė baigėsi tragiškai.
Glaudėsi pas dievobaimingą tetą, vietos atsirado tik karste
U. Babickaitė gimė 19 a. pabaigoje, Laukminiškiuose, Kupiškio rajone. Jos mama Agota Graičiūnaitė ištekėjo už našlio, jau turėjusio keturis vaikus, ir su juo susilaukė dar keturių atžalų – Uršulės, Petro, Kazio ir Vytauto.
„Mano mama buvo šviesi asmenybė, iš meilės mano Tėčiui atitekėjusi į tamsų kaimą, ant keturių svetimų vaikų. Ji mokėjo skaityti, rašyti, eiles „sudėti“ ir rusiškai, lenkiškai kalbėti“, – taip pati U. Babickaitė rašė savo autobiografijoje „Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“, kurią sudarė Linas Broga.
Deja, dėl besitęsiančių konfliktų U. Babickaitės šeima buvo priversta palikti senuosius namus, netrukus po to mirė jos tėtis, tad nesvetimas vaikystėje buvo ir skurdas, ir alkis. Yra išlikę liudijimai, kad būdama maža U. Babickaitė glaudėsi pas itin dievobaimingą tetą – negalėdama išmaitinti, čia ją paliko mama. Šiurpu, tačiau jautriai mergaitei giminaitės namuose vietos atsirado tik „ant aukšto“ pastatytame karste, sekmadieniais jos klūpodavo net keliose iš eilės mišiose, ką jau kalbėti apie kasdienes dorovingumo pamokas.
„Kodėl Dievulis mane gimdė kaime, neturte, grubume? Kodėl, pagimdęs ten, nepasigailėjo ir nepakeitė mano sielos! Mano sielai reikėjo gimti karaliaus polociuj. Auklėtojais skirti švelnius, kilnios kultūros asmenis“, – buvo įsitikinusi U. Babickaitė.
Į sceną užlipo vos 12-os, iš Lietuvos išvyko net nesulaukusi 16-os
Vis dėlto tokie likimo išbandymai užgrūdino charakterį ir privertė anksti suaugti. Dar dvylikos ji užlipo ant scenos ir vaidino Kupiškio klojimo teatre, šiame mieste baigė pradžios mokyklą, vėliau kaime mokė kitus vaikus.
Sulaukusi Amerikoje gyvenusio dėdės Andriaus Graičiūno paramos, U. Babickaitė išvyko mokslų tęsti Panevėžyje. Teatro ji taip pat neatsisakė – žiūrovai ją, vos 14-metę, vertino kaip scenos pažibą, žavėjosi gebėjimais, energija, gyvybingumu. Gimnazijoje mergina susipažino ir su B. Sruoga, tuo metu sparčiai garsėjančiu jaunu poetu.
Dar kartą jiedu susitiko Rusijoje, dabartiniame Sankt Peterburge. Būdama vos 15-os, U. Babickaitė nusprendė vykti čia ieškoti mokytojos darbo. Pastarąjį ji gavo, o B. Sruogos dėka įsitraukė ir į intensyvų kultūrinį gyvenimą, kuris tuomet virė lietuvių pabėgėlių stovykloje.
Sužavėjo B. Sruogą, laiškus rašė ir kunigas
Kaip rašoma Roko Subačiaus knygoje „Dramatiškos biografijos“, U. Babickaitė ir B. Sruoga kartu net vaidino vienoje pjesėje. Būsimasis garsus rašytojas buvo taip sužavėtas merginos talentu, kad išrūpino jai Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti stipendiją mokytis Polako dramos kursuose, padėjo rūpintis broliais, įkalbėjo stoti į Imperatoriškosios konservatorijos dainavimo klasę ir tapo slapyvardžio krikštatėviu. Uršulę jis pradėjo vadinti Une, kas reiškia „vienintele“.
„Ji buvo labai dėkinga poetui už globą ir paramą, laikė jį geriausiu draugu, bet poetas troško daugiau – meilės“, – konstatuojama leidinyje.
Šiuo periodu U. Babickaitė ėmė rodytis profesionalioje scenoje, vaidino draugijų vakaruose lietuvių statomuose spektakliuose, tad nenuostabu, kad vyrų dėmesio jai netrūko. Laiškus jai rašė ir kultūrininkas Paulius Galaunė, eilėraščius skyrė kunigas Mykolas Vaitkus. Kai jo sukurta pjesė „Žvaigždės duktė“ buvo pastatyta Valstybės teatre, ne vienas sakė, kad pagrindinė herojė yra ne kas kitas, kaip tik Uršulė.
Tapo viena pirmųjų Lietuvoje moterų režisierių
1918 m. U. Babickaitė nusprendė grįžti į Lietuvą, apsistojo pas mamą Kupiškyje. Ši, pasirodo, nepaprastai nusivylė, sužinojusi, kad vienintelė dukra tapo ne mokytoja, o aktore, režisiere. Vis dėlto savo aistros U. Babickaitė neatsisakė – ėmė vadovauti Dainos bei scenos draugijos grupei, įsikūrusiai Kaune.
Čia vos dvidešimties sulaukusi mergina ne tik aktorystės mokė kitus, režisavo pjeses, bet ir pati vaidindavo kone kiekviename spektaklyje. Jei moterys aktorės tuomet jau nieko nebestebino, ji buvo liaupsinama žiūrovų ir kritikų, tai moterys režisierės kėlė daug apkalbų.
„Mano gyvenimas tą sezoną vėl tekėjo plačia vaga. Pasiekimų buvo daug – ir meniškų, ir asmeniškų. Pavydo gyvatės iš visų pusių šnypštė, rangėsi aplink mane, skleisdamos nebūtus dalykus apie mano asmenį. Apie jauną merginą tuomet kalbėjo tik minėdami lovą: „Ji guli su tuo ir su tuo“, „Ji turi vaiką nuo to ir to“, „Ji darė abortą.“ Užtekdavo kauniečiams pamatyti mane dukart su kuo nors, ir aš jau turėdavau nuo ko vaiką. <...> Artistė – tai tas stulpas, prie kurio kiekvienas šuo pakelia koją“, – vėliau rašė ji.
Greičiausiai būtent dėl to – neapsikęsdama pavydo ir apkalbų, suprasdama, kad vyrai jos neįsileis į didžiąją sceną – vos po metų U. Babickaitė išvyko į JAV su pirmąja Lietuvos diplomatine misija. Čia apsistojo pas jau minėtą dėdę A. Graičiūną, gydytoją ir lietuvių bendruomenės veikėją, merginos globėja tapo tuo metu JAV gyvenusi rašytoja Julija Žemaitė.
Sužavėjo Holivudą, žadėjo ir JAV prezidento mylimosios vaidmenį
Turėdama tokį tvirtą užnugarį, U. Babickaitė greitai įsitraukė į kultūrinę veiklą, organizavo dramos kursus, pati statė pjeses ir vaidino jose. U. Babickaitė neatsisakydavo vaidmenų ir kitų lietuvių spektakliuose, dainavo koncertuose, žibėjo Niujorko ir Vašingtono teatruose.
Galima rasti recenzijų, kuriose U. Babickaitės vaidyba užsienio spaudoje vertinama itin teigiamai, ji net vadinama „primadona“. Tiesa, spektaklių įrašų nebėra išlikę.
Susipažinusi su „Paramount Pictures“ kino studijos režisieriumi, U. Babickaitė suvaidino net keliuose begarsiuose kino filmuose. Paskutiniame – „Lapių medžioklė“ – gavo pagrindinį vaidmenį, bet gana greitai pasitraukė iš filmavimo. Yra kelios versijos, kodėl lietuvės pavardės šio filmo titruose galiausiai neliko. Viena jų – U. Babickaitė susirgo akių liga dėl filmavime naudojamų ryškių šviesų, kita – finansuotojai, atvykę į filmavimą, liko nepatenkinti, kad JAV prezidento Džordžo Vašingtono mylimąją vaidina ne amerikietė, bet emigrantė.
Ištekėjo už savo tikro pusbrolio: mano meilė, mano viltis ir mano paskutinis tikėjimas
JAV U. Babickaitė pasiekė ne tik karjeros aukštumų, bet ir sutiko savo būsimą vyrą. Visiems netikėtai jos išrinktuoju tapo tikras pusbrolis, dėdės, pas kurį buvo apsistojusi, sūnus Vytautas Andrius Graičiūnas.
Kalbama, kad nepaprastai graži, užsispyrusi ir charizmatiška pusseserė jį sužavėjo vos susitikus, mat šis taip pat buvo meniškos prigimties (mokėsi muzikos ir baleto mokyklose, šoko teatre), tad V. A. Graičiūnas tuoj pat prisijungė prie dramos būrelio veiklos, susigrąžino lietuvišką pavardę (buvo ėmęs save vadinti Vytautu Gray). Jau netrukus po pirmojo susitikimo laiškuose pusseserę jis vadino „mano žmoniute“, iš beviltiškos meilės esą yra grasinęs net nusižudyti. 1924 m. jiedu susituokė.
„Tai nebuvo ištekėjimas. Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj sielų! unija dviejų našlaičių, baisiai nuskriaustų gyvenimo ir kobojančių su juo“, – vėliau savo dienoraštyje, cituojamame R. Subačiaus, rašė U. Babickaitė.
Vis dėlto, panašu, laikui bėgant sutuoktiniai itin suartėjo. Nebūdami kartu, vienas kitam nuolat rašydavo laiškus, U. Babickaitė savo vyrui negailėjo gražių žodžių: „Dabar Tu esi vienintelis pasaulyje: mano tėvas, mano motina, mano draugas, mano globėjas, mano meilė, mano viltis ir mano paskutinis tikėjimas“.
Vaikų jiedu neturėjo – tokį pažadą buvo davę savo artimiesiems, daug laiko skyrė darbams ir kultūrinei veiklai. V. A. Graičiūnas galiausiai baigė inžinerijos mokslus, tapo vienu iš žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretiku ir praktiku, dirbo vadybos konsultantu užsienio įmonėse.
Didelę dalį uždirbamų pinigų jis skirdavo žmonos teatrinei veiklai ir sakydavo, kad tai jo investicija į meną, vadindavo mylimąją savo dievaite, genijumi. Apie vyro paramą U. Babickaitė kalbėjo atvirai: „Kas man tie prodiuseriai? Vyras moka už mano veikalų statymą“.
Nesutiko išsižadėti Lietuvos
Yra išlikęs ir kvapą gniaužiantis liudijimas, kuriame U. Babickaitė paaiškino priežastis, kodėl niekada netapo Amerikos piliete, jis cituojamas ir knygoje „Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“.
„Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“. – Ar būtinai turiu pasiimti? – Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą. Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį“, – čia pasakoja U. Babickaitė.
Kai buvo paklausta, iš kokios šalies atvyko, ji užsispyrusiai aiškino, kad jos gimtinė – Lietuva, tačiau valdininkai tokios šalies nežinojo, rodė senus žemėlapius. Tiesa, tai dar nebuvo pabaiga.
„– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.
– Ar turėsiu prisiekti?
– Yes, miss.
– Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.
– All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:
– I call God to witness, – šaukiuosi Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietu-vos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances end fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, and particularly anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my intention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God. (Mano bona fide ketinimas – visiems laikams išsižadėti lojalumo ir ištikimybės bet kuriam iš užsienio valdovų, monarchų, bet kuriai iš užsienio valstybių ar suverenų, o ypač anarchistinių poligamas ir nepraktikuoju daugpatystės; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas).
– Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.
– Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.
– Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.
Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko. Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą. Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:
– Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čiagi viskas tik proforma.
Jis švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie Biblijos krašto. O aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.
– Aš negaliu prisiekti. – Ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.
Mano žodžiai nuaidėjo kapų tyloje. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va, tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs. Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdamas net atsisveikinti su Vytautu?!!
– Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu.
– I respect you, miss! Give me your hand (Gerbiu jus, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:
– All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.
– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!!!
– You are free, miss (jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.
– O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakmiu, niekinamu balsu.
Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai“, – prisimena U. Babickaitė.
Lietuvoje apsigyveno tik iš antro karto
Nenuostabu, kad ji su vyru galiausiai nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia V. A. Graičiūnas įsidarbino techniniu vedėju „Metalo“ fabrike, tačiau sklandžiam darbui trukdė nepasitikėjimas nauju darbuotoju, įvairūs smulkūs konfliktai. Todėl po metų V. A. Graičiūnas išvyko dirbti į Vakarų Europą, kur jo karjera klostėsi itin sėkmingai – pavyko prisidėti ne prie vieno verslo augimo, susikurti tvirtą finansinį pagrindą.
Po kurio laiko prie vyro, palikusi tėvynę, prisijungė ir U. Babickaitė. Londone ji įkūrė Naująjį rusų teatrą, o 1929 m. Paryžiuje subūrė anglų ir amerikiečių trupę. Lietuviai turėjo daug garsių pažįstamų tarp meno pasaulio žmonių, dalyvavo iškiliuose renginiuose, bendravo su žymiais Europos režisieriais, aktoriais, dailininkais, diplomatais.
Vis dėlto U. Babickaitę kankino nuolatinis Lietuvos ir artimųjų ilgesys. Kaip ji rašė laiške filosofui ir teologui Adomui Jakštui: „Paryžius laiko mane, drasko mane vanago nagais. Kodėl aš gimiau lietuvaitė, alkstanti savo krašto, o visą gyvenimą ištrėmime?“.
Todėl po kelių metų jiedu pasiryžo vėl pabandyti laimę atrasti Lietuvoje. Tuo metu suprastėjo U. Babickaitės sveikata, ji neteko kelių draugų, paniro į religiją, savęs pažinimą, V. A. Graičiūnas pajuto pasaulinės didžiosios ekonomikos krizės padarinius, tad nusprendė išparduoti turtą (pavyzdžiui, namą Paryžiuje, vilą Šveicarijoje) ir grįžti į tėvynę.
Į Lietuvą grįžę Graičiūnai apsigyveno keturių kambarių bute Vaižganto gatvėje, Kaune. Nors iš užsienio jie esą parsivežė tik būtiniausius daiktus, skaičiuojama, kad šie vos tilpo į du vagonus: pora kolekcionavo knygas, senus Lietuvos žemėlapius, rytietiškas skulptūrėles, medinius rūpintojėlius, tapybos darbus.
Buvo apkaltinti šnipinėjimu
U. Babickaitė svajojo steigti teatrą Kaune, galbūt dirbti Valstybės teatre, tačiau turėjo pasitenkinti vadovavimu mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatru, ji skaitė lietuvių poeziją ir tarmiškai dainavo kupiškėnų dainas per Kauno radiofoną, kuriame dirbo jo brolis Petras. Savo ruožtu A. Graičiūnas įsidarbino patarėju vienoje ministerijoje, dėstė Vytauto Didžiojo universitete, vykdė įvairius tyrimus, subūrė mokslinės vadybos entuziastų draugiją. Abu jie rėmė ne tik U. Babickaitės brolius (šie tapo mokytoju, karininku ir poetu), bet ir kitus gabius jaunuolius.
Nors sovietų okupacija 1944 m. dažnam intelektualui kėlė baimę, buvo pradėta trauktis iš Lietuvos, Graičiūnai nusprendė čia likti.
„Mįslinga, kad 1944 m. Graičiūnai nepasitraukė iš Lietuvos, juk Vytautas tebebuvo JAV pilietis. Tikriausiai to padaryti neleido pernelyg stiprus garbės jausmas – tik grįžus vėl tėvynę apleisti. Šis jausmas – retas, brangus, nykstantis – jiems abiem buvo būdingas. Ir abu juos pražudė“, – yra analizavusi literatūros kritikė Viktorija Daujotytė.
Greičiausiai jiedu vylėsi, kad JAV pilietybė V. A. Graičiūną apsaugos nuo galimų represijų, tačiau situacija tapo priešinga. Jis buvo pasmerktas tarp dėstytojų ir studentų, pašalintas iš universiteto. Atsisakęs JAV pilietybės, tapęs SSRS piliečiu, intelektualas įsidarbino kojinių fabrike, jam vėl buvo leista dėstyti, tačiau ne pagrindinėse pareigose. Pasirodo, visą šį laiką buvo renkama ir kompromituojanti medžiaga.
Galiausiai 1951 m. balandžio 19 d. naktį į Graičiūnų butą įsiveržė didelis būrys saugumiečių ir pradėjo ilgą kratą. Svarbiausiu jų laimikiu tapo JAV vėliava ir Lietuvos trispalvė. V. A. Graičiūnas buvo suimtas, jo byla perduota Maskvai, o jis pats pervežtas į Lefortovo kalėjimą – nepadėjo nei pažintys, nei U. Babickaitės kova dėl vyro laisvės. Priešingai – esą jos atkaklumas taip įsiutino, kad po poros mėnesių Graičiūnų bute vėl apsilankė saugumiečiai, U. Babickaitė pati buvo išsiųsta į kalėjimą, vėliau – į gulagą.
Oficialiai U. Babickaitė buvo nuteista penkeriems, V. A. Graičiūnas – dešimčiai metų. Po kelių mėnesių V. A. Graičiūnas rastas nebegyvas. Įtariama, jis nusižudė. U. Babinskaitė po Stalino mirties, 22 nelaisvės mėnesių, buvo amnestuota, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune.
Mirė nuo adatos dūrio
Pažįstami bandė padėti jai atsistoti ant kojų, atidavė dalį išslapstytų daiktų. U. Babickaitė ėmė kitus mokyti anglų, prancūzų ir rusų kalbų, rašė dienoraštį, atsiminimus, laiškais keisdavosi su draugais.
Kadangi V. A. Graičiūno kūnas taip ir nebuvo rastas, ji jam savo tėviškėje, šalia mamos palaikų, pastatė antkapį be kapo, ant kurio užrašė „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį…“, rūpinosi jo vardo reabilitacija.
„Kaip aštraus peilio dūris įsmigo mirtis mano sielon. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir niekaip nebepajėgiu vėl įsijungti į gyvenimą. Taigi džiaugiuosi, kad nebūtis čia pat ir kad vieną kartą kilniems pasiaukojantiems daktarams, budintiems prie manęs, nebepavyks išgelbėti manęs“, – taip apie vyro mirtį rašė ji pati.
1961 m. U. Babickaitė staiga mirė dėl kraujo užkrėtimo. Oficiali versija – stabligė, įsidūrus pirštą adata.
„1961 m. rugpjūčio pradžioje Kaune prie Unės karsto susirinko grupelė žmonių ją išlydėti į Palėvenės kapines. Bičiulis L. Broga pasakė: „Jei žinotų Lietuva ką mes laidojame, tai kitokiomis sąlygomis čia suplauktų minia žmonių...“ O tuomet laidojome žuvusio lageryje politinio kalinio V. Graičiūno našlę, buvusią politinę kalinę...“ – savo atsiminimuose šios Lietuvos žvaigždės atminimą pagerbė jos studentas Algimantas Zolubas.