Reikia šviesti visuomenę
Nors konferencijos diskusija vadinosi „Ar netrukus paskęsime atliekų jūroje?“, ji buvo orientuota į specifines atliekas, kurios dažnai turi jungtis, laidus ar baterijas, tai yra visą elektroniką. Elektronikos platintojų asociacijos vadovo teigimu, diskusijoje keliamas klausimas – pagirtinas, esą jį galimą nagrinėti pačiais įvairiausiais pjūviais. Tiesa, jis suskubo pasidalinti ir savo atsakymo versija.
„Jeigu žiūrėsime į skaičius, atsakau – ne, nepaskęsime, nes skaičiai rodo didžiulį elektronikos atliekų trūkumą, bet elektronikos atliekų, iš tikrųjų, stabiliai daugėja. Prognozuojama, kad 2028 metais turėsime 70 milijonų tonų atliekų“, – teigė L. Ivanauskas.
Pašnekovas atskleidė, kas šiandien sudaro didelę dalį tokių atliekų.
„Šiai dienai maždaug apie 5 milijonus tonų atliekų, kaip pavyzdį pateiksiu, sudaro vien tik mobiliųjų telefonų atliekos. Tai tiek smulki elektronika, tiek didėjantys elektronikos srautai, tiek didėjantis vartojimas, kuris šiandien yra pakankamai nekontroliuojamas procesas, tikrai didina elektronikos atliekų kiekį“, – teigė jis.
Apmaudu, tačiau, pasak naudotų daiktų pirklio A. Bebrausko, naudotos elektronikos kiekiai prekyvietėse – tikrai neauga.
„Mums visą laiką sunku surasti naudotus daiktus, dėl to, kad, dažniausiai, tuos naudotus daiktus žmonės iškart apeliuoja į šiukšles. Įtikinti, kad tai nėra šiukšlės, o dar kartą galimas panaudoti daiktas turbūt ilgiausiai ir užtrunka. Mūsų dalis veiklos, iš esmės, vyksta švietimo būdu – iš pradžių šviečiame, o po to jau tuos daiktus perkame“, – pasakojo jis.
Kaip teigė pašnekovas, kartais, kol pavyksta įmonę įtikinti, jog tam tikri daiktai gali būti parduodami, o ne metami į atliekas, procesas užtrunka net iki dviejų metų.
Naudotos įrangos perpardavinėjimas
Pasak L. Ivanausko, 2021 metais elektronikos platintojų asociacija surinko net 700 tonų elektronikos atliekų. Kiekiai ir skaičiai, pašnekovo teigimu, tikrai auga, o tai tikrai yra sietina su edukacija, plintančiu antriniu panaudojimu, tvarumo idėjomis bei tokiomis veiklomis, kuriomis užsiima ir A. Bebrauskas. Naudotų daiktų pirklys diskusijoje paaiškino, kaip atrodo jo taip giriama veikla.
„Mūsų veikla yra surinkti naudotą elektroniką iš įmonių, biurų, kad ji nepatektų į perdirbimą, nes, dažniausiai, įranga būna atsikratoma, jau po kokių 5 metų naudojimo, nors gamintojas kartais būna paskaičiavęs jai 20 metų tarnavimo laiką. Tai reiškia, kad būna likę dar 15 metų tarnavimo“, – pasakojo jis.
Tiesa, tokia panaudota įranga – gaunama ne už dyką.
„Mes nuperkame tuos daiktus, dažniausiai konkuruojame ir su kitomis įmonėmis. Nupirkę juos atnaujiname, taisome, jeigu reikia, išvalome, triname duomenis ir randame naujus namus. Dažniausiai, 99 procentais kartų pavyksta rasti naujus namus, net ir labai senai įrangai“, – teigė A. Bebrauskas.
Pasak jo, naujuose namuose įranga gali tarnauti dar ilgai.
„Jeigu gamintojas nustatė 20-ties metų tarnavimo laikotarpį, tai tiek ir ištarnauja. Kartais būna, kad mes parduodame įrangą, kuriai buvo 10 metų, ir po 5-erių metų mums ta pati įmonė, jeigu tai būna Lietuvos įmonė kaip pirkėjas, skambina ir prašo atpirkti atgal tą įrangą ir duoti jiems šiek tiek naujesnę. Tai įrangai, jau 15-kos metų senumo, mes vėl randame naujus namus“, – dalijosi naudotų daiktų pirklys.
Anot pašnekovo, kartais tai stebina ir jį patį.
„Kadangi mes prekiaujame su visu pasauliu, visada atsiranda žmonės, kurie, ar mažiau lėšų turi kompiuteriams, ar tiesiog jų požiūris į seną įrangą kitoks. Dažniausiai klientus randame“, – teigė A. Bebrauskas.
Sunku įtikinti ir politikus
Nors skaičiai ir pavyzdžiai rodo, jog naudotos elektronikos perpardavinėjimas išsaugo didelius kiekius elektronikos nuo tapimo atliekomis, pasak naudotų daiktų pirklio A. Bebrausko, Lietuvoje tokios elektronikos pernaudojimo idėjos daug politikų dėmesio nesulaukia.
„Iš esmės, politiniu aspektu, nėra jokios politikos ties pernaudojimu. Daug šnekų yra, bet pati netgi Aplinkos ministerija nelabai supranta, kaip tai veikia, nes vis tiek tai vadina atliekomis. Nors teko ir su viceministrais kalbėti apie tai, bet sunku įtikinti, kad kažkoks naudotas kompiuteris, 5 metų senumo, dar gali būti kažkam reikalingas, nors mūsų įmonės skaičiai finansiniai rodo, kad mes iš kažko gyvename“, – pasakojo jis.
Tam tikrais pastebėjimais pasidalijo ir L. Ivanauskas.
„Iš tikrųjų, turėčiau pastebėti, kad Lietuva turi vieną geriausių elektronikos surinkimo tinklų, tačiau čia nuopelnus turėtų prisiimti gamintojai ir importuotojai, kurie puikiai supranta savo atsakomybę. Labiau tai yra sietina su verslų noru tvariai tvarkyti atliekas“, – teigė jis.
Kalbėdamas apie politinius sprendimus, elektronikos platintojų asociacijos vadovas teigė, jog šioje vietoje jis yra linkęs pasitelkti ironiją.
„Prieš šią diskusiją juokavau su Arnu, kad jo veikla yra priešinga mūsų veiklai, nes tą, ką paima Arnas, kas patenka pas jį – tai netampa atlieka, kai mes, iš esmės, esame orientuoti į elektronikos atliekų tvarkymą. Aš labai norėčiau, kad čia atsirastų sąveika ir kompleksiniai sprendimai, kaip antrinį panaudojimą, vis dėlto, susieti su elektronikos tvarkymu, aiškiomis įstatymų normomis“, – dalijosi L. Ivanauskas.
Suplanuotas daiktų senėjimas
Kaip teigė L. Ivanauskas, sąvoka „suplanuotas senėjimas“ – visuomenėje vis dar kelia daugybę klausimų, pasipiktinimų ir neaiškumų, o daugelis ir apskritai nesupranta, ką tai reiškia. Tam, kad būtų aiškiau, paaiškinti, kas yra tas suplanuotas senėjimas, ėmėsi naudotų daiktų pirklys A. Bebrauskas.
„Tai yra konceptas, kai daikto tarnavimo laikas yra trumpinamas. Trumpinamas iki garantinio laikotarpio pabaigos, tai, dažniausiai, 2 metų. Mes pastebime, kad po 2 metų kai kurie gamintojų daiktai tiesiog sugenda arba jų nebeįmanoma vartoti dėl kažkokių tai aspektų – baterija nelaiko arba stipriai sulėtėja įrenginys po atnaujinimų. Iš esmės, tas pats daiktų sendinimo dalykas labai stipriai išaugo prieš 8 metus ir mes tai pajautėme ant nešiojamų kompiuterių. Tai reiškia, kad, jeigu prieš 10 metų pagamintas nešiojamas kompiuteris, kurį aš dabar turiu, vis dar veikia su savo baterija, reiškiasi, grubiai po 2 metų, pradėjo leisti nešiojamus kompiuterius, kurių baterijos, duok Dieve, išlaiko 4 metus“, – pasakojo jis.
Anot pašnekovo, tai – labai skaudu.
„Kai paimame naudotus daiktus ir juos remontuojame – labai stipriai išauga remonto išlaidos. Turime pirkti naujas baterijas, kurios daug kainuoja ir to pasėkoje kartais nebeapsimoka kompiuterio remontuoti, nes jo savikaina remonto patampa lygi naujo kompiuterio kainai“, – teigė A. Bebrauskas.
Jo manymu, viena iš priežasčių, kodėl taip yra elgiamasi, yra pelnas.
„Aišku, yra grindžiama tuo technologiniu laimėjimu, kad daiktai spartėja, greitėja, gerėja, atsiranda naujos inovacijos, nors, iš tikrųjų, to nėra. Apart to, kad daiktai gavo galimybę jungtis į tinklą, į internetą, praktiškai, per tuos pastaruosius 10 metų, iš esmės labai stipriai niekas nepasikeitė“, – teigė naudotų daiktų pirklys.
Diskusijoje pasigirdo ir kiek kitokia nuomonė. Anot elektronikos platintojų asociacijos vadovo L. Ivanausko, suplanuotam elektronikos senėjimui įtaką turėtų daryti padidėjęs vartojimas ir padidėję gamybos mastai.
„Būkime realistai. Gamintojai arba importuotojai nėra tie blogieji, kurie yra nusiteikę greitai gendantį įrenginį pateikti į rinką, pateikti vartotojui, suplanavę jo senėjimą. Sutikime, kad ne daug kas nori brangiau mokėti už tikrai kokybišką daiktą ir, jeigu yra poreikis arba paklausa pigesnių daiktų, tokie daiktai visada bus pasiūlyti. Iš tikrųjų, aš labiau sakyčiau, kad gamintojai atliepia tą rinkos poreikį“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Pašnekovo manymu, galima sakyti, kad reiškinius, kuriuos matome dabar, suformavo ir visuomenės įpročiai.
Klesti nelegalūs surinkėjai
Ankstesniuose interviu L. Ivanauskas yra minėjęs, jog viena iš skaudesnių temų, kalbant apie elektronikos surinkinėjimą ir perdirbimą, yra šešėlis. Jis papasakojo, kokia situacija yra dabar.
„Čia turėčiau grįžti prie šios diskusijos temos. Tikėtina, kad mes nuskęsime ne atliekų jūroje, o šiukšlių jūroje, kurios lieka po to, kai prie elektronikos atliekų prisiliečia nelegalus šešėlis ir nelegalus verslas“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, šiai sričiai reikėtų daugiau kontrolės.
„Deja, ši sritis yra labai mažai kontroliuojama ir labai mažai prižiūrima, ir, iš tikrųjų, tamsioji šio verslo pusė klesti. Na, klesti nelegalūs surinkėjai, kurie surenka, demontuoja visas vertingas dalis, o šiukšlės ir plastikai, dažniausiai, sugula tose pačiose pamiškėse, kažkur konteineriuose, komunaliniame sraute. Ta problema yra čia, kur mes tikrai galėtumėme pradėti skęsti“, – teigė L. Ivanauskas.