Pradėdama pranešimą Baiba akcentavo, kad egzistuoti ir gyventi – labai skirtingos sąvokos. Pasak jos, egzistavimą ir gyvenimą galima palyginti su buvimu savo gyvenimo žiūrovu arba dalyviu.
„Egzistuodami jūs elementariai išgyvenate savo dienos rutiną. Gyvendami būnate susiję su savo gyvenimu, priimate tiek geras, tiek liūdnas akimirkas. Dabar suprantu, kad dar prieš 10 metų aš labiau egzistavau nei gyvenau. Dirbau banke, buvau įsitempusi – didžiulę laimę pajutau atradusi dėmesingo įsisąmoninimo praktikas, kurios pasirodė praktiškas būdas sumažinti stresą ir susidoroti sudėtingais iššūkiais“, – sakė B. Krumina.
Anot pranešėjos, kelią sąmoningumo link ji pradėjo savarankiškai – ėmė skaityti knygas, vis dėlto daugiau pokyčių atsirado išvykus gyventi ir studijuoti į JAV.
„Norėjau daugiau sužinoti apie sąmoningumą, tad nusprendžiau studijuoti Kalifornijos universitete – po kurio laiko tapau sąmoningumu grįsto streso mažinimo mokytoja, – šypsojosi Baiba. – Jei būčiau architektė, parodyčiau jums pastatus, kuriuos suprojektavau. Vis dėlto mano atveju tai – ilgos valandos meditacijų, praktinių seminarų ir mokymų, kuriuos šiuo metu pati vedu organizacijoms.“
Sąmoningumas apibrėžiamas kaip dėmesio sutelkimas į dabarties akimirką. Anot B. Kruminos, kiekvieno žmogaus smegenys suvokia ateitį, praeitį arba dabartį ir kažkurioje jų užstringa.
„Man įdomu, kur dažniau sustoja jūsų protas – praeityje ar ateityje? Mokslininkai jau anksčiau nustatė, kad dažniausiai mūsų mintys užsilieka praeityje arba ateityje. Kitos rūšys, norėdamos išgyventi, pasikliauja instinktais ir refleksais, o žmonės pasikliauja planavimu ir mokymusi. Negalime mokytis, jei neapmąstome praeities, ir negalime planuoti, jei negalvojame apie ateitį“, – tikino sąmoningumo mokytoja.
Anot jos, problema kyla tada, kai negalime sustabdyti savo minčių nuo apsistojimo ties praeitimi ar nerimo dėl ateities, o tai sukelia dar didesnį nerimą ir stresą.
„Noriu pasidalinti įstrigusia mintimi iš vienos Jon Kabat-Zinn knygos. Jo aprašoma 85-erių moteris buvo išklausiusi 8 savaičių trukmės sąmoningumu pagrįstą streso mažinimo kursą. Ji sakė: „Išgyvenau daug nuostabių akimirkų ir jei tektų viską daryti iš naujo, norėčiau, kad jų būtų dar daugiau. Tiesą sakant, vis tiek nieko daugiau neturiu, tik akimirkas.“ Ši citata mane pribloškė – pagalvojau, kad nebenoriu gyventi taip, kaip gyvenau. Tai šiandien noriu pasakyti ir jums – jau dabar galite pradėti gyventi šia akimirka. Dabarties akimirka yra viskas, ką turite. Jūsų gyvenimas vyksta dabar“, – kalbėjo B. Krumina.
LOGIN konferencijos metu ji pasidalino ir savo patirtimi – prieš daugelį metų ji keliavo iš Šveicarijos į Italiją palei Lugano ežerą. B. Krumina prisiminė, kad vaizdai buvo neįtikėtini ir gniaužė kvapą. Vis dėlto, nors kelias dar laukė ilgas, ji su pakeleiviais išalko ir stabtelėjo pakelės kavinėje.
„Kavinė buvo su nuostabiu vaizdu į ežerą, bet mes nė akimirkai nepamiršome, kad labai skubame. Prisimenu, kai įėjusi į jos vidų paklausiau padavėjo, kaip greitai jie galėtų paruošti maistą. Jis patikino, kad greitai, tik dėl to ir prisėdome. Pajutęs mūsų skubėjimą, padavėjas priėjo ir pasakė: „Dievas mums davė gyvenimą, kuriuo turime džiaugtis. Kodėl neskiriate akimirkos juo pasidžiaugti?“ Šią žinutę prisimenu praėjus daugiau nei 15 metų. Visi skubame, visi esame užsiėmę. Tokiame pasaulyje gyvename. Vis dėlto labai svarbu nepamiršti, kad dabarties akimirka yra viskas, ką turime. Išnaudokime ją maksimaliai“, – žiūrovus motyvavo pranešėja.
Pasak Baibos, kiekvieną akimirką turime galimybę džiaugtis gyvenimu, kad ir koks greitas ar įtemptas jis būtų.
„Niekas kitas negali to padaryti už jus. Jums nereikia eiti į prekybos centrą, laukti eilėje ar keliauti į Indiją, kad būtumėte čia ir dabar, – akcentavo pranešėja. – Praėjusią vasarą išgyvenau sudėtingą patirtį. Rudenį Amsterdame susitikau su drauge, kuri taip pat išgyveno sunkų laikotarpį. Tokiu metu, kai kažkas sako „viskas bus gerai“, šie žodžiai atrodo silpni ir paviršutiniški. Tą akimirką draugei negalėjau pažadėti, kad ji ištekės už geresnio vyro ar susiras prašmatnesnį butą. Nežinojau, kas laukia ateityje. Galėjau tik patikinti, kad ji nėra vieniša. Kartais žodžiai gali nuskambėti silpnai, bet žinojimas, kad nesame vieni, yra labai paguodžiantis.“