Savo socialiniuose tinkluose Arnas yra rašęs, jog su homofobija jam teko susidurti dar tada, kai jis pats nebuvo iki galo savęs pažinęs. Mintimis nusikėlus į tas dienas, vaikinas atviravo, kad patyčias jam teko patirti dar lankant gimnaziją.
„Homofibojos apraiškos buvo įvairios patyčios – dėl aprangos, dėl išvaizdos, dėl to, kad gerai sutariu su merginomis, kaip kalbu. Beveik 100 proc. patyčių buvo mokykloje, per pertraukas. Nors, atrodo, Rygiškių Jono gimnazijoje (Marijampolėje) tolerancijos turėtų būti daugiau. Žinoma, net neabejoju, kad dabar situacija pagerėjusi – auga daug laisvesnė karta”, – pasakojo jis.
Arnas neslėpė, jog jam prisipažinti apie savo orientaciją nebuvo lengva. Kaip teigė pats vaikinas, jo atvirumo momentas buvo spontaniškas.
„Jaudulio ir baimės buvo labai daug, todėl viską dariau spontaniškai – šovė į galvą mintis, kad reikėtų pasakyti draugams, sudėjau visus artimiausius į Messenger susirašinėjimą ir parašiau prisipažinimo žinutę, pasakyti gyvai drąsos pritrūko. Labiausiai bijojau neigiamų reakcijų ir atstūmimo, tačiau viskas buvo priešingai – tik palaikymas ir didžioji dalis juokavo, kad seniai buvo aišku“, – atviravo A. Raulinaitis.
Neretai girdime istorijas, kad žmonės, bijodami Arno minėtų artimųjų reakcijų ir atstūmimo, apie savo orientaciją jiems papasakoti nedrįsta. Tiems, kuriems trūksta drąsos, Arnas turi patarimą.
„Patarimas paprastas – mažiau galvoti, kas bus ir prisipažinti. Jei dalis draugų atkris, tai tik parodys, kad jie niekada nebuvo artimi”, – teigė jis.
Dabar A. Raulinaitis prisimena, kad iki atvirumo momento jam tekdavo girdėti kur kas daugiau kandžių pasisakymų. Po jo – viskas pasikeitė.
„Iki prisipažinimo dažnai girdėdavau anekdotus apie gėjus ar priešiškus pasisakymus. Tačiau vėliau didžioji dalis už tai atsiprašė, nes nežinojo apie mano orientaciją”, - dalinosi jis.
Drąsos suteikė persikraustymas
Šiandien apie savo seksualinę orientaciją viešai drįsta pasakoti vis daugiau ir daugiau žmonių. Tai ne tik plečia visuomenės suvokimą, bet ir suteikia įkvėpimo tiems, kurie apie tai kalbėti nedrįsta net ir su pačiais artimiausiais žmonėmis. Su tokiomis baimėmis anksčiau susidūręs Arnas teigė, jog jam drąsos suteikė ne konkretus žmogus ar situacija, o gyvenamosios vietos pakeitimas.
„Iki persikraustant studijuoti gana ilgą laiko tarpą galvojau, kad esu vienintelis gėjus žemėje. Tačiau išvykus pamačiau, kad pasaulis gali būti kitoks – atviras, laisvas, priimantis. Nebuvo konkretaus žmogaus ar situacijos, kuri įkvėpė, nes per pirmus metus pažinau nemažai žmonių, kurie drąsiai galėjo kalbėti apie savo orientaciją“, – teigė vaikinas.
Prisiminimais besidalinantis marijampolietis Arnas, šiuo metu kartu su savo vyru Tomu gyvena Portugalijoje. Vaikinas pasidalino šiuolaikiška jų pažinties istorija.
„Nieko per daug romantiško – Tomas pradėjo sekti mane Instagram, vėliau – laikinti nuotraukas, aš – atgal ir po kurio laiko susirašėme. Pirmas pasimatymas buvo po kelių savaičių bendravimo internetu. Ir nuo tada pasimatymai dažnėjo, iki kol apsigyvenome kartu ir pradėjome kurti bendrą ateitį”, – pasakojo jis.
Paklaustas, ar būtent jausmai juos abu ir nuvedė į Portugaliją, Arnas atviravo, jog meilę Portugalijai jis jautė dar prieš susipažįstant su savo vyru, tačiau ši šalis porą dar labiau sužavėjo būtent dėl palankių sąlygų tos pačios lyties santuokos įtvirtinimui.
„Kai jis pasipiršo ir pradėjome planuoti vestuves, domėjomės, kurioje ES šalyje tai padaryti paprasčiausia. Rinkomės tarp Vokietijos, Danijos ir Portugalijos ir pasirinkome pastarąją – dėl saulėtų orų ir jau buvome po ją keliavę kartu”, – teigė A. Raulinaitis.
Anot vaikino, pasirinkimui įtakos turėjo ir dar vienas svarbus aspektas – žmonės.
„Portugalai labai panašūs į lietuvius: santūrūs, sunkiau prisileidžiantys žmones, laikosi taisyklių, yra gana ramūs. Esminis skirtumas – labiau atsipalaidavę ir laimingesni, jiems nesvarbu, kaip kitas atrodo ar koks yra, jei tai nekenkia jo asmeniniam gyvenimui. To pasigedome Lietuvoje”, – dalinosi jis.
Malonūs prisiminimai apie vestuves lydi kasdien
Prasidėjus vestuvių organizavimui jau pažintoje, tačiau vis dar kiek svetimoje šalyje, vaikinams sunkumų netrūko, tačiau dabar, besidalindamas prisiminimais apie šventę, Arnas teigė, kad ji buvo nuostabi.
„Beveik viską organizavome patys nuotoliu, tad buvo ir tam tikrų iššūkių. Vienas didžiausių – dokumentų tvarkymas (dėl gana didelės biurokratijos), kad santuoka būtų įteisinta oficialiai (žinoma, galioja tik tose šalyse, kuriose yra įteisinta tos pačios lyties santuokos). Tačiau pati diena buvo visiškai nuostabi: vestuvės senoje koplytėlėje su šeima ir artimiausiais draugais. Juokaujame, kad vestuvės buvo tikrai ne tradicinės – truko keturias dienas, netoli Lisabonos, Sintroje”, – pasakojo vaikinas.
Nors galima manyti, kad Arno ir Tomo vedybos – tai, tarsi, lietuviškų stereotipų laužymas, tačiau pats A. Raulinaitis teigė, jog vestuves jiedu organizavo dėl kur kas gilesnių priežasčių.
„Vestuvių norėjome ne dėl statuso ar dokumento, bet dėl savęs, stipresnio santykių įprasminimo. Išties geras jausmas pasakyti, kad štai, čia – mano vyras, su kuriuo esame susituokę”, - dalinosi jis.
Tiki Lietuvos galimybėmis
Kalbant apie stereotipus, yra sakoma, kad kai kurie jų, susiję su LGBT bendruomene ir jos teisėmis, Lietuvoje pamažu nyksta. Su tuo sutiko ir šiuo metu kartu su savo vyru Portugalijoje gyvenantis A. Raulinaitis.
„Esame laisvėjimo ir priėmimo kelyje, galbūt net greitkelyje. Nesunku palyginti besikeičiančią situaciją – pirmosiose pride eitynėse dalyvavo saujelė žmonių, kuriuos saugojo didelės policijos pajėgos, buvo daug nepalaikančių. Paskutinėse „Pride“ eitynėse dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp kurių ir vyresnio amžiaus žmonės, šeimos su vaikais ir panašiai”, – teigė jis.
Paklaustas, kas, jo manymu, turi didžiausią įtaką situacijos pokyčiams, vaikinas pateikė susimąstyti priverčiantį atsakymą.
„Situaciją, mano manymu, į gerą greičiausiai keičia atsiskleidimas savo aplinkai. Jei ji ir buvo homofobiška, pasakius apie save, jai teks pergalvoti savo vertybes ir požiūrį, galiausiai ateis priėmimo etapas ir žmogus pasikeis, kad išlaikytų savo mylimą žmogų šalia. Kuo daugiau žmonių atsiskleis, tuo bus mažiau homofobijos ir daugiau priėmimo”, – teigė jis.
Vieniems visuomenės požiūris į jų santykius ar, apskritai, gyvenimą yra svarbus, kiti – nėra linkę kreipti dėmesio į pašalinių nuomones. A. Raulinaitis pasidalino, kokį požiūrio modelį savo gyvenime renkasi jis.
„Turiu tokį paprastą palyginimą: jei tau patinka tavo raudona plaukų spalva, kitas gali įžeidinėti, kiek nori, bet tau nerūpės. Taip pat ir su kitų požiūriu į mūsų santykius – kadangi mes esame pilnai susitaikę su tuo, kad esame gėjai ir mėgaujamės gyvenimu, kitų požiūris visiškai nerūpi”, - atviravo jis.
Tiesa, vaikinas pripažino, kad pradžioje taip mąstyti – lengva nebuvo.
„Kai pats buvau kelyje link prisipažinimo sau, kas esu, kiekviena replika buvo ypač skaudi ir vertė galvoti, kad galbūt sako tiesą – tai nenormalu, liga ir panašiai”, – dalinosi A. Raulinaitis.
Dabar laimę meilėje išgyvenantis A. Raulinaitis visiems, kuriems apie savo jausmus ar orientaciją prisipažinti atrodo nelengva, siūlo negalvoti apie tai, kas bus. Anot jo, dažnai blogiausi scenarijai egzistuoja tik mūsų galvose.
„Tiesiog negalvoti, kas bus. Dažnai sau prisikuriame scenarijų, kurie egzistuoja tik mūsų galvoje. Kad ir kokia reakcija bebūtų, pasakyti ir pripažinti tai garsiai, pirmiausia, sau, o tada kitiems – geriausias jausmas gyvenime. Nuo šio žingsnio pasikeičia gyvenimas ir, tikiu, visada tik į gerą“, – teigė jis.