Gyvenimas pilnas pokyčių
Didelė žmonijos dalis yra vis dar įpratusi gyventi pagal taisykles ir normas, kurias formuojame mes patys. Visų pirma, siekiame gerais rezultatais baigti mokyklą, po to ir universitetą, įgyti įgūdžių ir kompetencijų tam tikroje specialybėje, o vėliau – dirbti ir gyventi tuo visą likusį gyvenimą. Atrodo, jog tame – nieko blogo, bet, vis dėlto, pavyzdžiai rodo, jog sėkmę bei laimę galima pasiekti ir kitokiais būdais. Lietuvaitis Artūras Balynas – vienas tokių pavyzdžių. Pokyčių ir skirtingų profesijų jo gyvenime būta daug. Apie juos pašnekovas nuoširdžiai dalijasi su Delfi skaitytojais.
„Kai man buvo 19 metų, nusprendžiau išvažiuoti į Londoną. Planas buvo padirbėti metus, pasitaupyti pinigų ir grįžti į Lietuvą. Galbūt būčiau nusipirkęs automobilį, skirtą važinėti į universitetą, ar bent jau būčiau turėjęs šiek tiek pinigų, jei būtų prireikę studijoms ar panašiai“, – pasakojo A. Balynas.
Kaip teigė pats Artūras, pagyvenęs Londone metus, jis jau nemažai suprato apie savarankišką gyvenimą.
„Turėjau pinigų susimokėti už nuomą, nusipirkti rūbų, nueiti su draugais į klubą ir dar išeidavo pasitaupyti. Kai pagalvodavau apie grįžimą į Lietuvą, suprasdavau, jog Lietuvoje viskas būtų kitaip – gyvenčiau su tėvais, reikėtų prašyti jų pinigų, tad pagalvojau: gal dar metus padirbėsiu“, – pasakojo jis.
Sprendimas Londone pasilikti dar vienus metus, užtruko kur kas ilgiau – net 16 metų. Pradžioje, A. Balynui teko dirbti pagalbiniu darbuotoju statybose, tačiau, kaip teigė pats vyras, jis visada norėjo ir siekė išmokti daugiau. Tam, kad siektų savo tikslų, vyrui teko ne kartą pakeisti darbovietę. Visa tai jam suteikė daug patirčių, tačiau, neretai, priversdavo alinti ir savo sveikatą.
„Po kelių metų susipažinau su anglu, kuris dirbo restauracijos kompanijoje. Jam patiko, kaip aš dirbu, tad pakvietė dirbti pas juos. Jų darbai buvo metro stotyse, tad išsilaikiau reikalingus dokumentus ir pradėjau dirbti su jais. Pinigai buvo fantastiški. Daug dirbau savaitgaliais, naktimis ir gal apie metus laiko neturėjau išeiginių, kol neatėjo dienos, kai kūnas sakydavo, jog reikia sustoti“, – atviravo A. Balynas.
Vienos krypties kelionės bilietas vedė į naują gyvenimą
Pokyčiai Artūrą sekė ir toliau. Pakeitęs dar vieną kompaniją, jis tapo inžinieriumi, vėliau ir komandos vadovu. Nors uždarbis ir darbo sąlygos vyrą tenkino, vis dėlto, jis vis dažniau pradėjo jausti, kad toks gyvenimo būdas – ne jam. Atsipūsti ir pailsinti sielą bei protą jam tuo metu padėdavo kelionės.
„Bekeliaudamas Tailande, susipažinau su vietnamiete – ji į Tailandą buvo atvykusi verslo reikalais. Nuo to laiko mes palaikėme kontaktus, šnekėdavome apie savo problemas, gyvenimą. Ji žinojo, kad mano darbas reikalauja daug streso. Vieną dieną ji sako: pabandyk Vietnamą, ten galėsi dirbti mokytoju, už 20 dolerių per valandą“, – dalijosi A. Balynas.
Anot vyro, šis pasiūlymas jo galvoje sukosi ilgai.
„Jaučiau, kad stresas man – ne į naudą. Jaučiau, kad kažkas įvyks mano gyvenime: arba keisiu darbą, arba tiesiog važiuosiu atostogų. Viena diena darbe pareikalavo labai daug streso. Grįžau namo, daug negalvodamas atsidariau kompiuterį ir per kelias minutes nusprendžiau, kad nebenoriu tęsti tokio gyvenimo. Nenoriu daug arti, nenoriu dirbti tokio darbo iki pensijos, nors pinigai geri“, – teigė A. Balynas.
Kaip teigė jis, tuo metu, rodos, akimirksniu jis prisiminė draugės vietnamietės pasiūlymą apie mokytojo darbą Vietname. Artūras nepabijojo pokyčių ir žengė dar vieną svarbų žingsnį.
„Nusprendžiau nusipirkti bilietus, bet tik į vieną pusę. Taip ir padariau“, – teigė A. Balynas.
Gyvenimas Vietname – daug lengvesnis
Nusprendęs, jog taip, kaip gyveno iki tol, gyventi Artūras daugiau nebenori, jis apie savo sprendimą pranešė kolegoms, draugams bei artimiesiems. Kaip teigė pats vyras, visi jie buvo šokiruoti, tačiau jo gyvenimas vis tiek ėjo tik pirmyn. Dabar A. Balynas dirba mokytoju Vietname. Kaip teigė vyras, jo gyvenimas ten – kur kas lengvesnis.
„Niekas netikėjo, iki kol neišskridau. Per tris ar keturis mėnesius išsilaikiau visus reikalingus kursus, kad tapti mokytoju, ir pradėjau mokyti. Pirmus šešis mėnesius dirbau septynias dienas per savaitę, norėjau kuo greičiau gauti patirties. Tada darbo krūvį sumažinau, po kažkiek laiko dar labiau. Pinigų užtenka, viskas čia pigu“, – dalijosi pašnekovas.
Mokytojo kasdienybę Artūras paįvairina ir kitokiomis veiklomis.
„Nepilnas dienas dirbu mokytoju – kartais per pietus ir beveik visus vakarus. Kai noriu keliauti, pasiimu porą laisvų vakarų. Kai keliaudavau Vietname, susikūriau YouTube kanalą „Mr. ABroad“ ir ten talpinau vaizdo įrašus. Tiesiog tai dariau, nes supratau, kad man tai patinka. Iki šių metų negalvojau, ar uždirbsiu iš to pinigų, ar ne. Šiais metais pradėjau veikti rimčiau, daugiau domėtis, kaip kurti turinį ir panašiai“, – teigė jis.
Be viso to, A. Balyno teigimu, Vietname kasdien džiugina ir draugiški žmonės bei skanus maistas.
„Kadangi man nėra poreikio ieškoti užsieniečių draugų, tai, prabuvęs 4 metus Vietname, tik vietnamiečius draugus ir turiu. Pramokau vietnamiečių kalbą – tai padarė keliavimą dar įdomesnį, nes galiu daugiau pabendrauti su vietiniais. Jie vis kviečia tai arbatos, tai pietų ar vakarienės. Kaip žmonės – vietnamiečiai labai draugiški“, – pasakojo jis.
Lietuvaičio Artūro istorija – tai lyg įkvėpimas, kad galų gale gyvenime viskas stoja į savo vietas ir, jog pinigai ir geras darbas – tai dar ne viskas. Vis dėlto, emocinė sveikata ir vidinė ramybė yra svarbiau už viską, tad, kad ir kokio amžiaus žmogus bebūtų, jis neturėtų leisti sau tekėti palei srovę ir laukti, kol gyvenimas pasikeis pats. Tiesa, pokyčiai A. Balyną sekė ir vėliau, tačiau daugiau apie juos ir apie lietuvio, dirbančio mokytoju Vietname gyvenimą, pasakosime kitose „Mano poveikis“ publikacijose.