Šių metų gegužės 22-oji M. Šatkauskui – ypatinga. Būtent šios dienos rytą jis išpildė savo svajonę ir turėjo retą galimybę išvysti pasaulį iš labai aukštai. Nors praėjo jau daugiau nei du mėnesiai, emocijos neatslūgo iki šiol:
„Euforija vis dar manyje. Didžiuojuosi savo pasiekimu ir tuo, ką pavyko nuveikti. Esu labai laimingas!“, – su džiaugsmu kalbėjo pašnekovas.
Daugiau nei 40 dienų praleidęs kalnuose, toli nuo įprasto kasdienio gyvenimo, Mindaugas pasiilgo jam ypatingos ramybės suteikiančios lietuviškos gamtos. Pirmasis dalykas, kurį padarė vos pabudęs namuose po kelionės – ankstyvo ryto pasivaikščiojimas Vilniuje, mylimame Bernardinų sode:
„Buvau labai pasiilgęs lietuviškos žalumos, tai labai norėjosi tiesiog pasivaikščioti po parką. Aš turiu savo mėgiamą trasą Bernardinų sode, tai pirmiausia, ką padariau – pirmą rytą atsikėlęs iškart praėjau savo maršrutą“.
Idėja įkopti į Everesto viršūnę kilo prieš 2 metus
2022m. M. Šatkauskas gyveno įprastą gyvenimą, o su kopimu į kalnus jis neturėjo nieko bendro. Panašiu metu, vasarą, jo mintyse gimė tuo metu nereali ir atrodytų, labai tolima, svajonė – iki 40-ies įkopti į Everestą. Tuo metu vyrui buvo 37-eri, taigi daug laiko jis neturėjo, tačiau susidaręs aiškų planą, pradėjo kaupti patirtį ir kopti į vis aukštesnius kalnus, taip ruošdamasis ypatingai ekspedicijai.
„Ilgą laiką didžioji dalis netikėjo ir galvojo, kad čia tik garsus mano pasvajojimas ir tiek, bet laikui bėgant, kai matė mano kopimus į kitas viršukalnes, pasiruošimo dalį į Everestą, galiausiai patikėjo, kad rimtai esu nusiteikęs. Aišku, buvo ir tokių, kurie sakė: „ką tu darai, kodėl tu taip rizikuoji?“ Tai buvo įvairių reakcijų, bet didžioji dalis žmonių labai stipriai palaikė“, – apie skirtingas aplinkinių reakcijas kalbėjo jis.
Norite pabandyti užkopti į Everestą? Pasiruoškite mažiausiai penkiaženklę pinigų sumą
Juokaudamas, verslininkas sako, kad sunkiausia visame pasiruošime buvo ne skirtingų viršūnių pasiekimas, įrangos įsigijimas ar psichologinė parengtis, bet finansinių išteklių kaupimas. Taip jis sako dėl to, kad per dvejus metus kažko ypatingai sunkaus jis nepatyrė, palaipsniui ėjo į priekį ir buvo vis labiau pasiruošęs užkariauti kalnus Himalajuose:
„Kas buvo sunkiausia? Niekas. Nesakyčiau, kad man kažkas buvo sunkiausia, tiesiog turėjau tikslą, su kuriuo kiekvieną rytą atsikeldavau ir kiekvieną vakarą užmigdavau, apie kurį svajojau ir galvojau labai daug. Tas didelis noras užgožė visus sunkumus: treniruotes, pasiruošimą. Turėjau didelį norą ir tai mane vedė į priekį“.
Tuo metu apie įspūdingas pinigų sumas jis negalėjo nė pasvajoti, kadangi ekspedicijai neužtenka tik būti pasirengusiam fiziškai ir emociškai – tai reikalauja banko sąskaitoje sukaupti mažiausiai penkiaženklę pinigų sumą.
„Tik į Everestą kopti, tai tikriausiai galima surasti pasiūlymų ir už 40tūkst. eurų – tai jau sakyčiau pigiausia kaina, bet žinau, kurie ir už 250tūkst. kopia. Nuo 40-50tūkst. eurų tik prasideda kainos, priklausomai nuo kompanijų ir jų siūlomų paslaugų, tačiau vidutiniškai 60tūkst. eurų – tik Everestas. Ši suma reikalinga tik tam, kad galėtum kopti, o užkopti jau pačiam reikia“, – pripažino pašnekovas.
Ekspedicija už 200tūkst. eurų – ką siūlo kompanijos?
Kainų skirtumai, esantys tarp skirtingų kompanijų organizuojamų ekspedicijų pasiūlymų, yra išties įspūdingi. Kompanijos siūlo savo paslaugas net už daugiau nei 200tūkst. eurų. Nors tai – ganėtinai retai pasirenkami paslaugų paketai, tačiau pinigų nestokojantys drąsuoliai juos renkasi dėl ypatingo komforto. Kaip teigia Mindaugas, tokie keliautojai gyvena su savo virėjų komanda, turi atskirą stovyklavietę, išvystytą ypatingą infrastruktūrą – galima sakyti keliauja su savo namais.
„Aš neieškojau pigiausių sprendimų, aš ieškojau geriausio, saugiausio ir man labiausiai priimtino sprendimo, kas liečia saugumą, kompanijos patirtį, jų komandą, lydinčius šerpus – tai ypatingai svarbus momentas, lemiantis labai daug. Tas pigumas gali kainuoti labai brangiai, nes gali sumokėti ir savo gyvybę“, – apie kainos pasirinkimą kalbėjo pašnekovas.
Kopimas truko 40 dienų
Užbaigęs intensyvų pasiruošimą ir supratęs, kad jau yra pasirengęs kelionei, M. Šatkauskas išvyko į Himalajus ir pradėjo beveik du mėnesius trukusią ekspediciją.
„Ekspedicija įprastai trunka apie 50-60 dienų. Man ekspedicija truko 40 dienų, pakankamai sakyčiau trumpai, bet taip įvyko dėl tam tikrų teisingų sprendimų. Pirmiausia skridau į Lukla oro uostą, iš ten prasideda žygis į bazinę stovyklą, nes taip tu pratiniesi prie aukščio. Iki bazinės stovyklos keliavome apie 8 dienas, sustodami kaimeliuose pakeliui ir aštuntą dieną pasiekėme bazinę stovyklą. Toliau seka kiti aklimatizaciniai, pratinimosi prie aukščio, kopimai. Mes pasirinkome kopti į Mera viršūnę, kiti rinkosi kopti į sekančias Everesto stovyklas, tačiau kopiant nuo bazinės iki pirmosios stovyklos, tenka praeiti Khumbu ledyną, o tai yra pavojingiausia vieta Everesto ekspedicijoje. Taigi mūsų pasirinkta Mera viršukalnė nebuvo tokia pavojinga, tačiau labai graži, visiems pradetantiesiems, kurie turi mažiau patirties, labai rekomenduoju pabandyti. Kuomet nusileidome iš Mera viršūnės, grįžome į bazinę stovyklą ir ilgai, apie 10-12 dienų laukėme tinkamų oro sąlygų“, – pasakojo jis.
Kopiant užklupo virusas
Paklaustas, ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad gyvybei gresia pavojus, Mindaugas patikino – tam tikra rizika tave lydi kiekviename žingsnyje. Nors ypatingai atmintyje įstrigusių pavojaus akimirkų jis nepatyrė, tačiau kelionę, likus vos 5 dienoms iki viršūnės šturmo, ganėtinai apsunkino užklupusi liga.
„Pasigavau virusą, greičiausiai COVID-19. Jaučiausi labai prastai. Mano komandos gydytojas rekomendavo leistis truputį žemiau ir pasigydyti, nes tame aukštyje praktiškai neįmanoma pasveikti, tai aš su sraigtasparniu nusileidau į 3500m aukštį, ten praleidau 2-3 naktis, pavyko užgesinti pagrindinius viruso simptomus. Buvo labai daug abejonių, ar aš išvis galėsiu kopti“, – apie patirtus sunkumus kalbėjo keliautojas.
Paskutiniai metrai – kupini euforijos ir džiaugsmo ašarų
Kopimas į daugiau nei 8000 metrų aukštį reikalauja ypatingo susitelkimo ir kryptingo veiksmų apgalvojimo. Vienas neatsargus žingsnis ten gali kainuoti gyvybę. Visa tai lydėjo Mindaugą kiekvieną akimirką:
„Visą kelią buvo labai daug gilių emocijų. Gamtos grožis, kalnų didybė kelia labai ypatingas emocijas. Likus maždaug 100 metrų iki viršūnės, kuomet pasiekiau „Hillary Step“, atsakiau sau, kad dabar jau esu tikras, jog manau, pasieksiu viršūnę. Kuomet startavau iš ketvirtos stovyklos, aš visą laiką labai stipriai kosėjau. Kosulys, kuo aukščiau kopėme, tuo labiau stiprėjo, spaudė krūtinę, nežinau, ar tai su kosuliu susiję, ar psichologiniai dalykai. Buvo baimė viduje, nes girdėjau daug istorijų, kad žmonės, net ir likus 100 metrų iki viršūnės, turėdavo apsisukti dėl sveikatos, kosulio. Tos istorijos ir pačiam kėlė abejonę, ar pasieksiu, ar pavyks“.
Visgi likus mažiau nei 100 metrų, vyras suprato, kad svajonė – jau ranka pasiekiama, o stiprios emocijos išspaudė ir džiaugsmo ašaras!
„Paskutiniai metrai buvo tikrai sudėtingi, siauras praėjimas, buvo ką veikti, tačiau emocijos buvo labai stiprios. Neslėpsiu, ašaros bėgti pradėjo ir tik pats sau sakau: „palauk, palauk, dar anksti“, tai taip save suėmiau ir leidau sau jau viršūnėje atsipalaiduoti“, – džiugiai prisimena pašnekovas.
Vaizdas nuo aukščiausio pasaulio taško – atimantis žadą
Pagaliau pasiekęs viršūnę, Mindaugas galėjo atsikvėpti – jo svajonė po sunkaus darbo tapo realybe! Kaip teigia pats, viršūnę jis pasiekė tobulu laiku, kadangi tuo metu nebuvo daug žmonių, o viršūnė nebuvo aptemdyta debesimis:
„Man labai pasisekė, nes buvo labai gražus rytas, saulė žemai, žemai, debesys – labai gražu. Kai tu žinai, kad stovi ant aukščiausio taško, dar labiau sureikšmini tą akimirką ir viskas labai ypatingai atrodo. Viršukalnėje aš praleidau apie pusvalandį, taigi turėjome laiko mėgautis, grožėtis“.
Viršūnėje iškėlė ypatingą vėliavą
M. Šatkauskas ekspedicijos metu apgalvojo kiekvieną detalę – viršūnėje jis planavo iškelti ypatingą Lietuvos trispalvę, kuri buvo įsigyta tiesiai iš Dalios Grybauskaitės rankų:
„Kadangi esu kompanijos „Draudimo bitės“ akcininkas, tai mes, kol vyksta karas Ukrainoje, nuosekliai dalyvaujame įvairiose palaikymo akcijose, paremdami Ukrainą. Lietuvoje vykusios „RADAROM“ akcijos metu buvo organizuojami įvairūs aukcionai. Viename iš jų buvo galima įsigyti Dalios Grybauskaitės padovanotą vėliavą. Mes šį aukcioną laimėjome. Mačiau šios vėliavos tolimesnį kelią, kadangi žinojau, kad ją nešiuosi kartu su savimi“, – istorija pasidalijo jis.
Everesto nepakako
Nors kopimas į Everesto viršūnę jau skamba kaip nesuvokiamai sudėtingas iššūkis, tačiau M. Šatkausko tai neišgasdino ir jis nusprendė ekspedicijos metu įkopti net į dvi viršūnės. Ketvirtoji pasaulio viršūnė Lhotse buvo kitas Mindaugo tikslas. Kaip juokaudamas sakė jis, prisižiūrėjo per daug filmų, todėl galvoje ir kilo tokia beprotiška mintis. Visgi šiam sprendimui daugiausiai įtakos padarė vyrą tuo metu supusi aplinka:
„Ten nuolat buvau apsuptas rekordininkų ir standartai būnant šalia jų tampa kitokiais. Aš supratau, kad techniškai tikrai įmanoma įkopti į abi viršūnes vienu kopimu, o mane supusi aplinka kėlė ambiciją, kad gal tikrai verta pabandyti. Apie šį tikslą garsiai nekalbėjau, labai nedideliam ratui žmonių buvau užsiminęs, bet užteko ir tų kelių pasakymų – jau pasakius, kad kopi į Everestą, žmonės į tave taip žiūri: „ką? Tu – į Everestą kopsi?“, o pasakius, kad kopsi į dvi viršūnes… marazmais kažkokiais užsiiminėji, galima sakyti. Mes buvome sutarę, kad bandysime kopti į abi viršūnės, tačiau 90% žmonių, kurie pasirenka dvigubą kopimą, po Everesto kopimą baigia ir iškart leidžiasi žemyn. Be abejo, man irgi buvo panašiai, besileidžiant iš Everesto viršūnės sakiau, kad viskas, bet nusileidus į ketvirtą stovyklą, valandą pamiegojau, šiek tiek pavalgiau, pradėjau atsigauti ir sau pasakiau: „bent jau pabandysiu“. Ir man pavyko!“, – pasakojo verslininkas.
Mindaugui pavyko ne tik sėkmingai įkopti į ketvirtąją pasaulio viršūnę – tai padaręs jis įsirašė į Lietuvos istoriją, kadangi šioje viršūnėje Lietuvos trispalvė buvo iškelta pirmąjį kartą!
Aplink gulintys žuvusiųjų kūnai – žiauri Everesto realybė
Skaičiuojant nuo 1921 metų, kopdami į Everestą žuvo daugiau nei 340 alpinistų, o socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę vaizdo įrašų, kaip kopiant galima matyti mirusiųjų kūnus visiškai šalia kopiančių žmonių. Mindaugas patvirtina – tai siaubinga Everesto realybė, o tokie vaizdo įrašai – tikrai ne sukurtas montažas. Nors dažnai kūnų nesimato dėl didelio kiekio sniego ir ledo, tačiau nutinka visko, o pargabenti kūnus žemyn yra didelių piniginių ir žmogiškųjų išteklių reikalaujantis procesas, kuris neretu atveju yra net neįmanomas.
„Kelyje į Everestą aš mačiau tik vieną mirusiojo kūną, tempiamą žmogaus, jis buvo tik prieš keletą dienų žuvęs, tam tikrame aukštyje, iš kurio jį dar galėjo pargabenti žemyn. Kelyje kai kurie matė net keturis kūnus. Didžioji dalis žuvusiųjų ir yra ten likę, labai nedidelė dalis yra nugabenama žemyn. Vienas dalykas – tai yra milžiniški kaštai, kadangi yra sudaroma didelė komanda, apie 7-8 žmonių reikia, norint nuleisti vieną kūną, tai tikrai ne daug kas gali leisti sau, taip pat priklauso nuo to, kur žmogus žūsta – didžiąja dalimi jo net neįmanoma paimti. Iš pačios viršūnės, paskutiniųjų metrų, nesu girdėjęs, kad kūnas būtų pargabentas“, – skaudžia tikrove dalijosi jis.
Jau turi ambicingų planų ateičiai
Aukščiausias pasaulio taškas pasiektas – kas toliau? M. Šatkauskas sako, kad tai toli gražu ne jo drąsių nuotykių ir tikslų pabaiga. Nors planų jau yra daug, tačiau vyras tarsi laukia, kada kažkuris kalnas jį pakvies. Vieną didelę svajonę jis įvardijo jau dabar:
„Mane toliau traukia viršukalnės virš 8000m. Iš viso pasaulyje jų yra keturiolika. Tai šiuo metu esu įkopęs į tris iš jų, toliau tikrai kopsiu į šias viršukalnes. Turiu svajonę įkopti į visas keturiolika ir tokį mintyse jau rezgu planą tai padaryti ne per visą gyvenimą, bet per trumpesnį laikotarpį“.
„Turėkite didelių svajonių ir nebijokite žengti pirmojo žingsnio“
M. Šatkausko gyvenimas per 2 metus pasikeitė neatpažįstamai, o dabar iš jo ką pasimokyti gali rasti kone kiekvienas. Kažkada utopiškai atrodžiusi vyro svajonė tapo realybe, o dabar jis turi auksinį patarimą visiems:
„Aš palinkėčiau žmonėms didelių svajonių, bet tikrai didelių ir žengti tą pirmąjį žingsnį link jų. Daug žmonių turi didelių svajonių, bet sunkiausia yra kažką dėl jos pradėti daryti. Po pirmojo žingsnio, antram jau inercija atsiranda, tada su kiekvienu sekančiu žingsniu jos atsiranda vis daugiau. Aš pats tai patyriau, kuomet prieš du metus paleidau svajonę kopti į Everestą, man ji atrodė visiškai utopinė ir visiškai nereali visais rakursais – neturėjau jokios patirties, neįsivaizdavau nuo ko pradėti, apie finansinius išteklius tuo metu net negalėjau pagalvoti, bet per du metus viskas kažkaip susiklijavo ir man pavyko įgyvendinti savo svajonę! Vienas momentas dar yra svarbus – tai tikros svajonės. Man tikra svajonė – tai kai ji yra tavo širdyje. Ne aš noriu kažko, nes kitas tai turi ar padarė, bet ji turi degti tavo širdyje. Tuomet, aš tikiu, kad viskas yra įmanoma!“
