Gyvenimo tikslas – dirbti Tėvynei
Rodos, pilietiškumo sąvoka šiandien turėtų būti suprantama ir artima kiekvienam, tačiau tikrai ne visi supranta, kuo ji svarbi ir kodėl ja turėtumėme remtis kiekvieną savo gyvenimo dieną. Pasak jauno ir aktyvaus piliečio A. Bartkaus, svarbu pabrėžti, kad pilietiškumo srityje išskiriame tris sąvokas. Tai – pilietiškumas, patriotizmas ir nacionalizmas. Anot jaunuolio, visos šios sąvokos eina viena šalia kitos, tačiau, jo manymu, visos jos yra iš esmės skirtingos.
„Pilietiškumas – tai kiekvieno valstybės piliečio pareiga gerinti savo valstybės ir bendruomenės kasdienybę. Pilietiškumą apima elementarūs ir kasdieniai dalykai: pagalba ir pagarba vieni kitiems, tolerancija, ne šiukšlinimas, kasdienių pareigų atlikimas, teisingumas ir tiesa. Taip pat, pilietinių pareigų, tokių kaip balsavimas ar privalomosios tarnybos kariuomenėje atlikimas“, – teigė A. Bartkus.
O štai patriotizmą jis išskyrė kaip „savanorišką pareigą“.
„Niekas tavęs su botagu negali ir niekados neprivers būti patriotišku, todėl tai daroma savanoriškai, tačiau tai – ir savotiška pareiga, kadangi, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas doras valstybės pilietis privalo atiduoti valstybei savo duoklę“, – kalbėjo jis.
Pasak vaikino, ketiniai patriotizmo aspektai yra meilė savo Tėvynei, Tėvynės istorijos žinojimas ir išaukštinimas, savo kalbos puoselėjimas bei suvokimas, kad „Tėvynė bus tokia, kokią aš pats ją sukursiu“.
„Nacionalizmas – tai rimčiausia sritis. Aš manau, kad šios srities atstovų turime gerokai per mažai. Pradėkime nuo to, kad niekada nereikėtų tapatinti nacionalizmo su nacizmu ar fašizmu – čia yra skirtingi ir nesuderinami dalykai“, – teigė A. Bartkus.
Kad kitiems jauniems žmonėms nacionalizmo sąvoką suvokti būtų lengviau, Aleksas pasidalijo ir konkrečiais pavyzdžiais.
„Ukrainos kariai ir gynėjai yra nacionalistai. Mums puikiai žinomas Ukrainos ginkluotų pajėgų pulkas „AZOV“ – nacionalistinio judėjimo pagrindu veikiantis dalinys. Lietuvos kariai ir kiti pareigūnai – tikiu, kad taip pat yra nacionalistai. Nacionalizmas per amžius gelbėjo ir statė valstybes. Jeigu kalbame apie šiandienos pavyzdį – ukrainiečiai tik po 2022 metų vasario 24-osios suprato, kad, jeigu ne nacionalistiniai judėjimai – sunkiai įsivaizduotume vis dar laisvą ir nepriklausomą Ukrainą“, – aiškino vaikinas.
Anot jo, nacionalizmas – tai ideologija ir savotiškas tikėjimas, kad būtent tavo valstybė yra geriausia, tauta stipriausia, o gimtinės gamta – pati gražiausia.
„Nacionalistai pasisako už pamatines valstybės idėjas, aiškiai jas propaguoja, garsiai gina ir aukština valstybės garbę, istoriją. Nacionalistai pirmumą teikia savo tautiečiams, savo valstybės piliečiams, skatina visus būti aktyviais visuomenės nariais ir uoliai mylėti savo Tėvynę. Nacionalisto gyvenimo tikslas yra Tėvynė, todėl jis atiduos visas savo jėgas vardan savo Tėvynės ir tautos gerovės. Šiandien, kai pasaulis stovi ant masinių karų slenksčio ir mūsų Tėvynei kyla realios grėsmės ir pavojai – nacionalizmas yra itin reikalingas“, – teigė A. Bartkus.
Save patį vaikinas teigė priskiriantis būtent paskutiniajai įvardintų žmonių grupei.
„Pilietiškumą ir patriotizmą aš suprantu kaip absoliučią piliečio pareigą, na o nacionalizmas – čia jau asmens pasirinkimas, tačiau kilnus pasirinkimas. Man tai yra ypatingai svarbu, kadangi jau seniai nusprendžiau, kad mano tikslas – darbai Tėvynei Lietuvai. Jaunam žmogui tai reiškia kilnumą, drąsą ir tvirtumą“, – teigė A. Bartkus.
Tiesa, anot jo, tai – nėra labai lengva.
„Tuo pačiu metu, tu susiduri su didžiule mūrine siena, į kurią galva trenkiesi. Ta siena vadinasi „ko tas vaikas čia bangas kelia?“. Iš tikrųjų, sunku susidurti su žmonėmis, kurie yra tavo kolegos bendruose darbuose, tačiau jie ieško tik asmeninės naudos ir aiškiai duoda suprasti, kad „tu neperženk minimalaus darbo atlikimo ribų ir jausk savo vaikišką vietą“. Tenka su tokiais pakovoti, tačiau jaunimas laimi – taip ir turi būti. Man – tai mano gyvenimo tikslas, mano esybė ir kasdienybė, tai yra dalykas, kuris mane „veža“, kuris moko ir ugdo“, – atviravo A. Bartkus.
Gerą pavyzdį matė jau vaikystėje
Šešiolikmetis Aleksas – Lietuvoje dėl kilnių savo darbų žinomas ir matomas jaunuolis. Kaip teigė pats vaikinas, pasakyti, kada jo širdyje užgimė noras užsiimti įvairiomis, gerovę šalyje kuriančiomis veiklomis, pasakyti yra sunku, tačiau jis teigė esąs tikras, kad tai įvyko dar ankstyvoje jo vaikystėje.
„Gerai atsimenu, kad, jau būdamas ketvirtoku, pradinėje mokykloje Laisvės gynėjų dieną bendraklasiams vedžiau paskaitą apie Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo tikriausiai mano viena pirmųjų patriotinių veiklų“, – teigė jis.
Aleksas pripažino, kad tokiems jo gyvenimo sprendimams nemažai įtakos turėjo ir tai, kokį pavyzdį matė jis pats.
„Nuo mažens savo šeimos narius mačiau su uniformomis ir tarnaujančius valstybei, bet, kur buvo tas lūžio momentas, tikrai nepasakysiu. Tai, tikriausiai, atėjo savaime, o kai jau atėjo – tai ir prasidėjo. 5-oje klasėje visos mokyklos pradinukams vedžiau edukaciją apie Vasario 16-ąją, pradėjau užimti vis aukštesnes pareigas Lietuvos šaulių sąjungoje ir taip toliau“, – kalbėjo vaikinas.
Visa tai A. Bartkų privedė prie kilnių dabartinių jo veiklų, o jų – tikrai apstu.
„Sekantys mano knygos „Asmenybės okupacijų labirintuose“ Facebook puslapį tikrai mato, kad be darbų nesėdžiu ir nuolat ką nors darau. Tai, iš tikrųjų, reikalauja labai daug – nuo asmeninio laiko, pastangų ir jėgų iki asmeninių finansų“, – dalijosi jaunuolis.
Tačiau tai Aleksui tikrai nekliudo siekti savo tikslo.
„Taip jau nutiko, kad nusprendžiau savo visus darbus skirti Lietuvai ir aš tuo didžiuojuosi. Man niekas nesumoka net menkiausio cento ir man to nereikia. Man pačiam ir mano šeimai tenka finansuoti mano veiklas, kas, kaip moksleiviui, dar tikrai yra sunku, bet tai – ne problema. Svarbiausia yra užsidegimas“, – teigė A. Bartkus.
Šalyje trūksta patriotinio ugdymo
Užsidegimo siekti savo tikslų, kurį turi pats Aleksas, jis nuolat linki ir kitiems bendraamžiams.
„Visada jaunimui sakau: nesvarbu, ką jūs veikiate – ar esate krepšininkas/ė, plaukikas/ė, futbolininkas/ė, ar puikiai nusimanote IT, robotikoje, dronuose, ar, galų gale, choreografijoje, tautodailėje, muzikoje ar panašiai – darykite tai iš visos širdies, su užsidegimu, kad jus gerbtų, kad jus mylėtų. Na, ir nepamirškite ant savo sukonstruoto drono ar kompiuterio užklijuoti Lietuvos trispalvės, o ant sportinės aprangos išsisiuvinėti mūsų valstybės vėliavos. Ką darome – darykime puikiai, užtikrintai, bet nepamirškime ir valstybės, kuri yra mūsų namai ir saugumas“, – įkvepiančiomis mintimis dalijosi jis.
Tiesa, A. Bartkus pripažino, kad bendraamžių, aktyviai veikiančių vaikinui artimose srityse, jam tenka sutikti vos vienetus.
„Aš kalbu ne apie pilietiškus jaunuolius ar jaunuoles, kurių, manau, Lietuvoje, blogiausiu atveju, yra kas trečias, bet kalbu apie aukštesnius lygmenis: patriotizmą su užsidegimu ir nacionalizmą. Yra tekę sutikti jaunuolių, kurie daro, tačiau irgi susiduria su panašiomis problemomis kaip aš, kurios juos pristabdo, tačiau svarbiausia, kad jie nori, kad daro tai iš širdies“, – teigė jis.
Vaikinas pastebi, kad kol kas Lietuvoje masinio jaunimo patriotinio judėjimo – nėra, o jis, pasak jaunuolio, šiandien yra ypatingai reikalingas.
„Mes neturime aiškaus patriotinio ugdymo mokyklose ir kitose švietimo įstaigose“, – tvirtino A. Bartkus.
Daug savo amžiaus bendraminčių nesutinkantis ir iš jų savo pilietiniu aktyvumu išsiskiriantis Aleksas teigė, kad palaikymo iš bendraamžių – jis sulaukia, tačiau šalia to neretai žengia ir tam tikra kritika. Tiesa, tai vaikino – niekaip nežeidžia.
„Džiaugiuosi palaikymu ir padėkomis, ir visiškai nekreipiu dėmesio į tuos, kurie nieko nedaro ir mano, kad jie gali mane pažeminti. Tokių žmonių yra, bet tikiu, kad su laiku visi tapsime pilietiški ir patriotiški, džiaugsimės vieni kitų darbais bei išvarysime „homo sovieticus“ ir iš visuomenės, ir iš savo galvų“, – teigė jis.
Labiausiai įkvepia darbų rezultatai
Dar mokykloje besimokantis A. Bartkus savo gyvenime laiko atranda viskam. Neseniai šešiolikmetis Lietuvai pristatė savo pirmąją autorinę knygą, taip pat – jau daugybę metų jis dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, rengia paskaitas jaunuoliams ir užsiima kitomis prasmingomis veiklomis. Kaip teigė pats Aleksas, labiausiai gyvenime nesustoti ir eiti pirmyn jį įkvepia būtent rezultatai, kuriuos jam pavyksta pasiekti.
„Yra gera matyti jau įvykdytą savo projektą ar veiklą, renginio ar paskaitos rezultatus. Gera matyti, kad tu visuomenei ir Tėvynei padarei kažką gero, kas vieniems atrodo neįmanoma, o kitiems – labai lengva. Visgi, kiti to nepadaro, o tu skiri savo laiką ir, pasiraitojęs rankoves, drąsiai ką nors padarai. Ir tai yra smagu, kai žinai, kad žmonės kalba, džiaugiasi, mato, ką tu darai. Tai, dažniausiai, ir įkvepia“, – dalijosi jaunuolis.
Tiesa, jis pripažino, kad savo gyvenime vadovaujasi ir tam tikromis jo paties herojų mintimis.
„Turiu savo gyvenimo moto, kuriuo vadovaujuosi. Tai – Lietuvos partizanų vado, Dainavo apygardos vado, Didvyrio Lionginio Baliukevičiaus–Dzūko žodžiai: „Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį!“. Šiais žodžiais užbaigiu kiekvieną savo knygos pristatymą, paskaitą ar edukaciją. Tai žodžiai, kurie turi ne tik tiesioginę mintį“, – teigė A. Bartkus.
Pasak vaikino, šiuose žodžiuose užkoduotas tikrasis lietuvių DNR kodas.
„Lietuviai – karių, o ne artojų tauta. Tai aiškiai pasako Lietuvos Respublikos simboliai: Vytis – karžygys ant žirgo, trispalvė – raudona spalva reiškia pralietą kraują už Tėvynę. Nuo baltų genčių atsiradimo mes žinome, kad mes esame kariai, kurie visais laikais kovojo už laisvę ir tiesą. Ne veltui visi atėję į lietuviškąją žemę greitai gaudavo susitikimą su mirtimi“, – teigė A. Bartkus.
Pirmosios autorinės knygos istorija – apipinta įsimintinomis datomis ir įvykiais
2023-ųjų Vasarį A. Bartkus pristatė savo autorinę istorinę knygą „Asmenybės okupacijų labirintuose“. Prisimindamas, kaip jo galvoje užgimė tokia didi idėja, Aleksas teigė, kad ta mintis išsirutuliojo gana paprastai.
„Idėja gimė per karantiną. Lietuvą ir pasaulį užklupus pandemijai, mes – moksleiviai – mokėmės iš namų, nuotoliniu būdu. Tuo metu vis bendraudavau su drauge, mano buvusios mokyklos bibliotekininke Laima Vaičiūniene. Tai – verta dėmesio asmenybė. Ji mane paskatino pasidomėti mokyklos istorija ir planavome po karantino padaryti kažkokią paskaitą ar edukaciją mokiniams“, – pasakojo jis.
Kaip tikras jaunuolis, savo istorines paieškas Aleksas pradėjo tiesiog internete.
„Ten įsivedžiau buvusių Marijampolės Rygiškių Jono valstybinės mergaičių gimnazijos (mano buvusi mokykla – Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazija savo istoriją kildina būtent iš šios mokyklos) direktorių pavardes. Sužinojau, kad Zigmas Masaitis – nacių auka, žuvęs Štuthofe, o Feliksas Treigys – žydų gelbėtojas holokausto metu. Taip viskas ir prasidėjo. Laima mane paskatino parašyti į Lenkiją, Štuthofo koncentracijos stovyklos muziejų Štutove. Iš šios įstaigos 2021 m. sausio 25 d. gavau pirmąją informaciją. Šią dieną laikau mano istorinės knygos rašymo pradžia“, – dalijosi jis.
Nors pačią knygą vaikinas teigė parašęs gana greitai, daug ilgiau jam užtruko knygos leidimo procesas.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad knygą išleido Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija. Deja, būtent tuo metu, kai buvo rūpinamasi mano knygos leidyba, prasidėjo tragedija – karas Ukrainoje. Mano knygos leidybos darbai šiek tiek prislopo, tačiau nuolat judėjo į priekį“, – teigė A. Bartkus.
Likus kelioms savaitėms iki knygos išspausdinimo Aleksas atliko paskutiniuosius papildymus ir pataisymus, o tada – atėjo didi diena.
„Nuostabu, kad knygą iš Lietuvos kariuomenės karo kartografijos centro atsiėmiau mūsų valstybės gimtadienio išvakarėse. Šių metų vasario 15 d. popietę jau laikiau knygas savo rankose. 2023 m. Vasario 16-ąją, visus sveikindamas su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, paskelbiau – ilgai lauktas momentas įvyko ir knygą laikau savo rankose. Pirmasis knygos pristatymas įvyko visai netrukus – karo Ukrainoje metinių dieną, vasario 24-ąją, Marijampolės „Mercure“ viešbučio konferencijų salėje „Vilnius“ įvyko nuostabus ir įsimintiniausias knygos pristatymas“, – džiugiais prisiminimais dalijosi vaikinas.
Pirmosios autorinės knygos kūrimo procesas, pasak A. Bartkaus, buvo ne tik įdomus, bet ir prasmingas, esą jis leido jaunuoliui patirti dalykų, kurie iki tol jam buvo visiškai nauji ir dar niekada neišbandyti.
„Visko mokiausi eigoje. Tai buvo mano pirmas normalus istorinis darbas, todėl reikėjo mokytis visko nuo pradžios. Vis dėlto, toks darbas yra informacijos analizė: gauni informaciją, atlieki jos analizę ir padarai išvadas. Tačiau, jeigu kalbėtume apie detales – viskas buvo šiek tiek sudėtingiau“, – teigė jis.
Pasak vaikino, tam tikra prasme, dėl kai kurių knygos kūrimo proceso darbų vertėtų „padėkoti“ ir pačiai pandemijai.
„Visos įstaigos, su kuriomis dirbau, taip pat, kaip ir aš, dirbo nuotoliniu būdu, todėl niekas nežinojo, kiek man metų ir nesuprato, kad aš ne „profas“ istorikas, o paprastas mokinys. Įstaigoms parašydavau laišką su užklausa, kurioje aiškiai išdėstydavau savo klausimus ir pagal tai įstaigos man duodavo atsakymus. Tenka pasigirti, kad šios knygos unikalumas ne tik tame, kad prikėliau knygos herojų atminimą, bet ir tai, kad informaciją apie juos rinkau iš visos Lietuvos“, – dalijosi A. Bartkus.
Dideli iššūkiai virto vertingomis pamokomis
Nors, kaip teigė pats jaunasis knygos autorius A. Bartkus, visi darbai praėjo gana nuosekliai ir, akivaizdu, sėkmingai – vis dėlto, proceso metu netrūko ir tam tikrų iššūkių. Tiesa, visi jie – virto pamokomis, nes pats Aleksas didžiąją dalį darbų išbandė „savo kailiu“.
„Gerai susipažinau su kompiuteriu – patikėkite, tai pareikalavo labai daug pastangų. Pradžioje, pats susimaketavau knygą, sukūriau viršelį ir knygos dizainą. Kiek vėliau, jau ministerijos maketuotoja viską sutvarkė, tačiau džiaugiuosi, kad ir maketas, ir viršelis išlaikė mano mintis, stilių. Visa tai dariau žiūrėdamas vaizdo įrašus Youtube ir mokydamasis, kaip reikia maketuoti“, – pasakojo vaikinas.
Pamokų būta ir daugiau.
„Vienu momentu, berašant knygą, „atplaukė“ labai daug įvairios informacijos apie herojus. Tada dar nesupratau, kad viską reikia ypatingai detaliai analizuoti, tvarkingai dėlioti, nepagalvojęs dalį informacijos „išmečiau“. Po to man jos labai prireikė, todėl turėjau ne vieną valandą raustis po visą kompiuterį ir ieškoti atmestos informacijos. Taip supratau, kad tokiuose darbuose labai svarbu informacijos sisteminimas ir, kad viskas turi turėti savo vietą“, – dalijosi A. Bartkus.
Taigi, nors iššūkių netrūko – Aleksas už juos šiandien jaučiasi dėkingas.
„Tai buvo darbas, kurio metu nuolat mokiausi, bet tai buvo smagu. Labiausiai patiko tas jausmas kai vis atrandi ką nors naujo, naują įdomybę apie tą žmogų, naują faktą. Tikrai širdis dainuodavo, o ir dabar, sužinojęs ką nors naujo apie šiuos žmones, labai džiaugiuosi“, – teigė A. Bartkus.
Knygoje susipina dviejų istorinių asmenybių gyvenimo istorijos
Jaunojo autoriaus Alekso knygoje aprašomos dviejų iškilių XX amžiaus Lietuvos švietimo ir Marijampolės miesto asmenybių gyvenimo istorijos, o taip pat ir jų buvusių mokinių bei kolegų atsiminimai.
„Tai – du gimnazijų direktoriai, , inteligentai, patriotai, pedagogai – Zigmas Masaitis ir Feliksas Treigys. Jų gyvenimo istorijos prasideda dar prieškaryje, tęsiasi tarpukariu, per Antrąjį pasaulinį karą bei žiaurias Lietuvos okupacijas. Sunkiomis to laikotarpio aplinkybėmis šie du pedagogai susiduria su dideliais likimo išbandymais: vienas tapo žmonių gelbėtoju nuo okupantų, o kitas – okupantų auka“, – pasakojo jaunasis knygos autorius.
Kaip teigė pašnekovas, tikslingos savo knygos skaitovų auditorijos jis neturi, tačiau knygos pristatymus jis skyrė tam tikroms grupėms.
„Vyko pristatymai gimnazistams, Lietuvos kariuomenės kariams, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams, senjorams, bibliotekiniams. Žinoma, buvo keli pristatymai, kurie buvo orientuoti į absoliučiai visą visuomenę. Knyga negali stovėti vienoje vietoje. Ji turi sklisti plačiai, todėl ir auditorija plati. Tikiu, kad knyga labai sudomino jaunimą, Suvalkijos gyventojus, pedagogus, istorija besidominčius, patriotiškus asmenis“, – teigė A. Bartkus.
Pasak vaikino, toks ir buvo jo tikslas.
„Siekiau, kad knyga pasiektų ne vien tik vienos srities atstovus, o įvairių sričių žmones. Noriu skleisti patriotizmą ir pavyzdį, todėl reikia orientuotis į plačią auditoriją“, – teigė jis.
Tiesa, Aleksas pripažino, kad knygos pristatymų gimnazistams metu jam teko pastebėti įvairių jaunuolių reakcijų.
„Pradžioje būna nuostaba, kadangi visi sunkiai patiki, kad su kostiumu prieš juos stovi ne istorikas, o jų bendraamžis, gimnazistas. Visada sakiau, kad neturi būt visiems įdomu istorija, lygiai taip pat, kaip man neįdomu kažkokie kiti dalykai, todėl niekada nesudominsi visos jaunimo auditorijos 100 procentų, tačiau – viskas pasimato tada, kai dalini knygas. Nusidriekusi eilė, šilti pasikalbėjimai su bendraamžiais rodo, kad jiems – įdomu“, – dalijosi jis.
Pašnekovas pridūrė, kad elektroninis knygos variantas yra visiškai nemokamai prieinamas visiems skaitytojams. Jį susidomėjusieji gali rasti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos svetainėje.
Jaunimas suvokia Tėvynės prasmę ir laisvės aktualumą
Be visų, žavesį keliančių ir didžiuotis verčiančių savo veiklų, A. Bartkus yra jaunas žmogus, puikiai suprantantis meilės Tėvynei Lietuvai svarbą. Nors dažnai kalbama, kad tai – retas reiškinys šių dienų visuomenėje, o, ypač, jaunų žmonių tarpe, vis dėlto, Aleksas teigė esantis tikras, kad šie dalykai yra užkoduoti kiekvieno lietuvio DNR.
„Net ir didžiausių žiaurumų ar priespaudų metais – mes visada suvokėme ir vertinome laisvės bei Tėvynės svarbą. Tai persiduoda iš kartos į kartą. Jaunimas tikrai suvokia Tėvynės prasmę, laisvės aktualumą, tik gaila, kad patriotizmas – retesnis reiškinys tarp jaunimo“, – pripažino jis.
Anot jo, tai – išsprendžiama problema.
„Jaunimas gal tik ne visada supranta savo vaidmenį ir indėlį visuomenėje bei valstybėje, ne visada vertina, ką jiems duoda Tėvynė, tačiau, aš manau, tai – išsprendžiama problema. Jeigu turėtume aiškų patriotinį švietimą mokyklose, tai pasikeistų. Jaunimas tikrai daug labiau pradėtų vertinti tai, ką turi ir mylėti tai, ką gauna“, – įžvalgomis dalijosi A. Bartkus.
Nors tai, kad jaunimas neturi pakankamai žinių apie tai, kaip gali prisidėti prie gerovės savo valstybėje, šiandien kalbama labai dažnai, A. Bartkus įsitikinęs, kad kurti gerovę šalyje galime ir mažais, kasdieniais savo darbais.
„Kiekvienas pradėkite nuo paprastų dalykų: pamatėte šiukšlę parke? Paimkite. Šiukšliadėžė juk už kelių metrų, o parkas jau švaresnis. Matote, kad močiutei parduotuvėje reikia pagalbos? Padėkite – juk tai užims vos kelias minutes. Matote apleistą partizanų ar savanorių paminklą? Pasiimkite grėblį, išraukite žoles, uždekite žvakelę – pamatysite, kaip gerai jausitės“, – pavyzdžiais dalijosi jis.
Be viso to, jaunuolis siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kas turėtų būti svarbu kiekvienam lietuviui.
„Švęskite valstybines šventes ir nepamirškite iškelti vėliavos, paminėkite atmintas dienas ir pagerbkite žuvusius, ir kovojusius už mūsų visų laisvę. Na, ir tiesiog nusišypsokite, iškelkite galvą, kalbėkite lietuviškai ir džiaukitės. Mes gyvename tikrai gerai, tik reikia apsidairyti“, – teigė A. Bartkus.
