Pasakė, kas stabdo nuo įsitraukimo į svarbius procesus
2024-ieji metai Lietuvoje pažymėti reikšmingų įvykių gausa – gegužės 12 dieną vyks ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai, ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, birželio 9-ąją – rinkimai į Europos Parlamentą, o štai spalio 13-ąją balsą išreikšti turėsime Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Nors visi šie rinkimai, o taip pat ir referendumas dėl pilietybės klausimo, turėtų būti reikšmingi kiekvienam Lietuvos piliečiui, vis dėlto, jaunųjų lietuvaičių pasisakymai aiškiai įrodo, kad nebūtinai viskas yra taip, kaip norėtųsi.
„Iš tikrųjų, man apskritai neteko nieko girdėti apie tokį referendumą, o apie tai, kad šiais metais tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje įvyks daug reikšmingų rinkimų, žinojau, bet bent kol kas stipriai tuo nesidomėjau. Dar yra laiko“, – teigė balsavimo teisę jau turinti jaunuolė Edita (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
Panašiomis mintimis pasidalijo ir pašnekovė Monika (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
„Tikrai nesidžiaugiu ir nesididžiuoju tuo, bet aš apskritai nesidomiu politika. Žinau, kad eisime balsuoti, žinau, kad vyks daug svarbių dalykų 2024-aisiais, bet dar negalvojau apie tai. Tikrai prieš eidama išreikšti savo balsą pasidomėsiu daugiau, plačiau, padiskutuosiu su šeima, susiformuosiu kažkokią savo nuomonę, tačiau nėra taip, kad nuolat tuo domiuosi ir stebiu mūsų politikų tarpusavio karus“, – tvirtino ji.
Kaip teigė pati Monika, ją nuo domėjimosi politika ir aktyvesnio įsitraukimo į demokratinius, pilietinius procesus atgraso būtent mūsų šalies politikų elgesys.
„Būsiu atvira. Man, kaip jaunam žmogui, labai dažnai yra gėda net klausyti ar skaityti, ką kalba, kaip tarpusavyje pešasi, dėl ko nesutaria mūsų politikai, kas ypač suintensyvėja prieš įvairius rinkimus. Žinau, kad visko būna ir kitose šalyse, ir tikrai nesame kažkokia išimtis, o gal net, sakyčiau, kaip tik gyvename dar pakankamai ramiai ir gerai, tačiau aš nenoriu to apskritai stebėti. Atrodo, gyvename XXI amžiuje, vietos visų nuomonėms pasaulyje tikrai yra. Deja, panašu, kad taip atrodo ne visiems“, – savo įžvalgomis dalijosi mergina.
Kodėl noro į svarbius procesus įsitraukti aktyviau trūksta – pasakė ir Edita.
„Aš nemanau, kad esu visiškai abejinga visiems dalykams, kurie vyksta mūsų šalyje. Tikrai ne, juk nuo to, vienaip ar kitaip, aš nepabėgsiu. Tiesiog, man atrodo, kad, kol dar turiu tam tikrą pasirinkimą, kol augu, formuojuosi, formuoju savo pažiūras, į tuos dalykus taip stipriai nesiveliu. Pabrėžiu, kol kas“, – teigė ji.
Tiesa, nors galėtų atrodyti, kad tos pačios kartos žmonės mąsto ir apie tuos pačius dalykus galvoja gana panašiai – tikrai nebūtinai yra būtent taip. Yra ir jaunuolių, kuriems jų pilietinės pareigos ir jų pačių teisės yra labai svarbios.
„Aš manau, kad ne be reikalo dažnai yra kartojama ir minima, kad mes, tai yra jaunimas, esame mūsų šalies ateitis. Logiška. Negalime visko permesti savo tėvams ar seneliams ant pečių, negalime sakyti, kad jie nubalsuos teisingai, jie pasirinks teisingai, jie galvos taip, kaip reikia galvoti. Juk kažkada visi šie procesai bus tik mūsų rankose. Ką darysime tada?“, – svarstė Austėja (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
Kaip teigė mergina, taip mąsto tikrai ne didžioji dauguma jos bendraamžių.
„Aš pati taip pat tikrai nesu tobulas pavyzdys, bet aš domiuosi tuo, kas vyksta Lietuvoje, kas vyksta pasaulyje ir nenoriu, kad ateityje tektų gailėtis, kad to nedariau ar pradėjau daryti per vėlai. Galbūt atsirastų dar daugiau motyvacijos tam, jei ir mano aplinkoje būtų daugiau taip mąstančių ir apie tai galvojančių žmonių, bet daug jų šalia manęs tikrai nėra“, – teigė Austėja.
Pilietiškumo sąvoka – ką ji reiškia šių laikų jaunam žmogui?
Nors abejingumo svarbiems mūsų šalyje vykstantiems procesams jaunimo tarpe pastebėti tikrai galima, vis dėlto, tikrai ne viskas yra prarasta. Teigiamai nuteikia jau ir tai, kad patys jauni žmonės aiškiai supranta, kokią neigiamą įtaką tokie jų pasirinkimai jiems gali turėti ateityje.
„Aš tikrai suprantu, kad mano balsas gali būti ir yra svarbus, ir aš pati noriu, kad jis būtų išgirstas. Čia tikrai nėra jokių abejonių. Gal tik norėčiau paminėti tai, kad kartais aš, o tą patį girdžiu ir iš kitų jaunų žmonių, net ir pati tvirtai nepasitikiu tuo savo balsu. Mes tikrai dažnai nežinome, kas yra gerai, kas yra teisinga. Jeigu patys aktyviai tuo nesidomime – to teisingo požiūrio mums niekas nesuformuoja. Na, nežinau, ar tikrai kažkas privalo tą daryti, bet, man atrodo, kad tokias vertybes – pilietiškumo vertybes, patriotiškumą – kažkas turėtų formuoti jau mokykloje ar bent šeimoje. Aš to neturėjau. Aš visada domėjausi kitais dalykais“, – teigė pašnekovė Monika.
Jai antrino ir jaunuolė Edita.
„Nežinau, man atrodo, kad mūsų jaunimas turi gana keistą požiūrį į tokias sąvokas kaip pilietiškumas, patriotiškumas, pilietinė pareiga. Gal mes apskritai nelabai suprantame, kaip svarbu visa tai yra. Pavyzdžiui, man, kai aš pamatau jauną žmogų, kuris aktyviai užsiima kažkokiomis pilietinėmis iniciatyvomis, veiklomis, kuris garsiai kalba apie labai svarbius dalykus – man tai kelia savotišką nuostabą. Aš žaviuosi tokiais žmonėmis. Ar man šie dalykai neturėtų būti kaip tik savaime suprantami? Aš manau, kad turėtų“, – dalijosi ji.
Tiesa, mergina pripažino suprantanti, kad visa tai priklauso ne nuo kažko kito, o nuo jos pačios.
„Na, turbūt turiu įsivertinti, kaip man pačiai labiau patinka gyventi, kas man yra svarbu, apie kokią ateitį svajoju. Čia kaip ir su viskuo yra. Nori gerai jaustis savo kūne – sveikai valgyk, judėk, išsimiegok. Nori gyventi valstybėje, kurioje tau būtų gera ir saugu – irgi elkis atitinkamai. Kalbėk apie tai, kas svarbu, kelk problemas į paviršių. Galima nuo mažų dalykų pradėti. Tikrai suprantu tą, tik gal dar pakankamai neįvertinu, kiek daug tai reiškia“, – tvirtino Edita.
Savo mintimis pasidalijo ir jaunuolė Austėja. Ji pasakė, ar pačią save galėtų vadinti pilietišku žmogumi.
„Na, iš esmės, esu pilietiškas žmogus – dalyvauju rinkimuose, domiuosi politiniais procesais, reikšmingais įvykiais, kurie vyksta mūsų šalyje, turėdama galimybę, imuosi veiksmų, kad gyvenimas Lietuvoje tikrai būtų geresnis, kad aš ir mano aplinkoje esantys žmonės čia jaustųsi saugesni, bet, aš manau, man dar labai daug trūksta iki to, kad galėčiau būti pavyzdžiu kitiems. Aš tokių pavyzdžių turiu ir juos stebiu, iš jų semiuosi įkvėpimo veikti, kalbėti, daryti“, – teigė Austėja.
Ar pakankamai dėmesio skiriame pilietiniam ugdymui?
Tam, kad patriotizmas ir įvairios pilietinės veiklos taptų reikšminga žmogaus gyvenimo dalimi, dėmesys šiems dalykams turi būti skiriamas jau nuo pat vaikystės. Vis dėlto, kaip pabrėžė patys jaunuoliai, kartais dėmesio šioms svarbioms vertybėms, bent jau mokykloje, pritrūksta. Kaip yra iš tikrųjų ir ką pastebi specialistai – teiravomės ir sociologės dr. Rūtos Žiliukaitės.
„Sakyčiau, kad dėmesys tikrai yra skiriamas. Negalime sakyti, kad nėra skiriamas. Yra ir bendrojo ugdymo sistemoje numatyti pilietinio švietimo, pilietinio ugdymo dalykai, ir per mokyklas yra labai daug daroma – viena vertus, pilietinio švietimo ir ugdymo pamokose, kita vertus, per veiklas, kurios irgi yra organizuojamos, didele dalimi, mokyklose“, – teigė R. Žiliukaitė.
Be to, kaip teigė pašnekovė, itin svarbų vaidmenį ugdant šias vertybes atlieka ir įvairios jaunimo organizacijos.
„Yra tikrai daug veikiančių jaunimo organizacijų. Tos jaunimo organizacijos deda tikrai daug pastangų, kad pamėgintų labiau įtraukti jaunus žmones, kad į tuos procesus įtrauktų jiems įdomias veiklas. Būtent jų veikla ir susivienijimas – tai sukūrė realų pokytį jaunimo balsavime, jų dalyvavimo lygyje, kiek jaunų žmonių ateina balsuoti rinkimuose“ , – pastebėjo ji.
Vis dėlto, vietų, kur dar galime stipriai patobulėti, sociologės manymu, taip pat tikrai yra.
„Yra ir tokie kritikos dalykai. Pilietinės galios indekse retkarčiais yra atliekamas papildomas tyrimas su moksleiviais arba su mokytojais. Paskutinio tyrimo metu paaiškėjo, kad to, kad moksleiviai būtų labai patenkinti pilietiniu ugdymu mokyklose, to dalyko prasmingumu – negali to pasakyti. Iš tiesų, tas dalykas – jis yra diskusijų objektas“, – atkreipė dėmesį R. Žiliukaitė.
Sociologė taip pat išsakė, kokie pagrindiniai klausimai yra keliami diskusijose apie pilietinio ugdymo kokybę.
„Kaip mokyti tuos jaunus žmones tapti geresniais piliečiais? Kaip mes galime juos išmokyti ir paruošti būti savarankiškais savo valstybės piliečiais? Visada yra ir klausimas – kas mokys to? Kas ves tą pilietinio ugdymo dalyką moksleiviams? Čia mes susiduriame ir su problema, kad mokytojo vien tokiam vienam dalykui tu negali turėti, nes mokytojui tada nesusidarys krūvis, jis tikriausiai turės dar dirbti. Kas tada tą perima? Dažniausiai, perima istorijos mokytojai, jie dėsto lygiagrečiai, tačiau kitas diskusijų dalykas apskritai yra tai, ko mes mokome, koks yra to dalyko turinys“, – vardijo R. Žiliukaitė.
Be to, pasak sociologės, mūsų švietimo sistemoje dar ganėtinai silpna ir informacinio raštingumo grandis, kas yra ne mažiau svarbu, nei supratimas apie tam tikrus politinius procesus.
„Mes neturime informacinio raštingumo, kuris jaunam žmogui yra labai svarbus. Apskritai, yra svarbu išmokti rinkti ir atsirinkti informaciją, nes, jeigu jis ją gaus tik iš savo bičiulių burbulo, iš savo šeimos burbulo – tai ir bus tik to jo rato informacija, kuri lems jo kažkokius pasirinkimus, sprendimus ir kitus dalykus“, – teigė ji.
Kodėl jauni žmonės yra abejingi politikai?
Nors pastangos į jaunuolių švietimą yra dedamos, o visa tai, kas pastaraisiais metais vyksta pasaulyje, rodos, tik dar labiau skatina domėtis įvairiais politiniais procesais ir rūpintis savo valstybės saugumu, vis dėlto, dažnai yra pastebima, kad būtent jaunimas, tai yra mūsų visų ateitis, į politinius bei demokratinius procesus įsitraukia gana vangiai. Galimas to priežastis ir tai lemiančius veiksnius pakomentavo sociologė R. Žiliukaitė.
„Tai nėra tik Lietuvos demokratijos išskirtinis bruožas. Yra tiesiog pastebima, kad jauni žmonės dalyvauja rinkimuose, ateina balsuoti šiek tiek rečiau, nei vyresni. Kai žiūrime į bendras eilutes, galime matyti, kad jaunų žmonių dalyvavimas yra žemesnis, bet, pabrėžiu, vis tiek tas pokytis jaunų žmonių dalyvavimo buvo sukurtas. Jis buvo sukurtas nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje. Tos pastangos įdėtos – jos duoda kažkokį rezultatą“, – teigė ji.
Pasak sociologės, siekiant atsakyti, kodėl, vis dėlto, jauni žmonės įvairiuose demokratiniuose procesuose dalyvauja kiek vangiau, nei kitos amžiaus grupės – vertėtų apsvarstyti ne vieną skirtingą priežastį.
„Kai mes mėginame suprasti, kodėl žmonės ateina ar neateina į rinkimus – čia yra ne viena priežastis. Viena jų yra informacinis raštingumas. Taip pat, jaunus žmones veikia tam tikri kiti veiksniai. Vienas labai svarbus dalykas apskritai yra, kad jie kada nors ateitų ir suprastų, kaip tai yra daroma. Atrodo, paprasta, bet jie turi suprasti, kaip yra balsuojama, kaip tai daroma. Reiškia, reikia labai aiškių, į tikslinę grupę orientuotų pastangų, kad jie ateitų ir pirmą kartą prabalsuotų. Jeigu jie ateis pirmą kartą prabalsuoti, labai tikėtina, kad jie ateis ir vėliau“, – kalbėjo R. Žiliukaitė.
Anot sociologės R. Žiliukaitės, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad šių laikų jaunimui trūksta socialinės brandos.
„Žmogus pradeda domėtis politika tada, kada ta politika jį labai tiesiai paliečia. Tai yra suaugusio, savarankiško žmogaus gyvenimas. Jauni žmonės savarankišką gyvenimą, kai tampa nepriklausomi finansiškai, kai įsigyja būstą, kuria šeimą, pradeda šiek tiek vėliau. Tas laikas – jis šiek tiek atsikelia. Būtent ta riba, kai tu esi pilnametis, bet tu dar studijuoji, esi remiamas ir palaikomas šeimos – tie metai, iš esmės, jie pratęsia tą laiką iki savarankiškumo, iki to laiko, kai politika gali daug labiau užkabinti ir daug labiau paliesti“, – aiškino sociologė.
Vis dėlto, kaip teigė pašnekovė, tokiems jauniems žmonėms reikia suprasti, kad, kai jaunų žmonių politikoje nėra – nėra ir tinkamos jaunimo politikos.
„Yra labai daug klausimų, kurie yra aktualūs būtent jaunimui, būtent tai amžiaus grupei. Ne vyresnio amžiaus žmonėms, o būtent jaunimui“, – pabrėžė sociologė R. Žiliukaitė.
Be to, vertėtų pagalvoti ir apie tai, kaip apskritai norima gyventi ir kokios yra mūsų vertybės.
„Paminėjau jaunimo politiką, kas yra vienas akcentas, tačiau jauni žmonės gali pasvarstyti ir apie kitą dalyką – ar jiems apskritai yra svarbu gyventi demokratinėje valstybėje? Jeigu jiems yra svarbu gyventi demokratinėje valstybėje, tai demokratinėje valstybėje valdžia yra formuojama laisvuose ir konkurenciniuose rinkimuose. Jeigu valdžia yra formuojama tokiu būdu, jeigu jiems demokratija yra vertybė – jie turėtų ateiti balsuoti. Jeigu jiems demokratija nėra vertybė – tai yra jų pasirinkimas. Jeigu jie įsivaizduoja, kad gali gyventi autoritarinėje valstybėje – toks yra jų sprendimas“, – teigė sociologė R. Žiliukaitė.
Grįždama prie jaunimo abejingumą politikos atžvilgiu lemiančių veiksnių, R. Žiliukaitė atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų dalyką.
„Jiems trūksta ir elementarių žinių. Jeigu jų šeimoje nėra diskutuojama apie politiką, jų aplinkoje nėra diskutuojama apie politiką, o tokių aplinkų Lietuvoje yra labai daug ir labai daug jaunų žmonių auga būtent tokioje aplinkoje – jie neturi informacijos apie tai, kaip jie gali padaryti pasirinkimą. Jie nežino, kokios yra politinės partijos, nežino, kokie yra politiniai lyderiai. Jeigu tiesiog vertini mūsų jaunų žmonių politines žinias – jos yra žemos. Kai paklausi, kas šiuo metu yra Seimo pirmininkė arba kas šiuo metu vadovauja Vyriausybei, kas yra prezidentas – daug žmonių tiesiog neatsakys į tuos klausimus, tai kaip jiems daryti sprendimą?“, – kėlė klausimą R. Žiliukaitė.
Taigi, pasak pašnekovės, šiandien labai svarbu yra ieškoti būdų, kaip į jaunų žmonių gyvenimus sugrąžinti diskusijas ir kalbėjimą apie politiką. Tiesa, tai, R. Žiliukaitės teigimu, yra bendras visų demokratinių valstybių iššūkis.
Balsavimas – tik viena iš pilietinių pareigų
Balsavimas ir dalyvavimas rinkimuose, valstybinių švenčių minėjimas, meilė bei pagarba tėvynei – tai tik nedidelė dalis pilietinių pareigų. Kaip turėtume suprasti pilietiškumo sąvoką ir ką privalome daryti, jeigu norime įgyti pilietiškai asmenybei reikalingus įgūdžius – pasakė R. Žiliukaitė.
„Pilietiškumo sąvoka vis tiek yra susijusi su bendruomene – ar tai būtų įsivaizduojama bendruomenė, ar arčiau tavo aplinkos esanti bendruomenė. Ji užpildo tą sritį, kurios nepadengia valstybė ir nepadengia mūsų privatus gyvenimas, kas gali būti ar šeima, ar mūsų darbinė veikla. Mes visi turime tam tikrų poreikių ir interesų. Norėdami tuos poreikius ir interesus patenkinti, kartais mes tiesiog turime susitelkti su kitais žmonėmis ir užsiimti bendromis veiklomis. Jauni žmonės, kurie dalyvauja įvairiose neformaliose veiklose – jų pilietiniai įgūdžiai jau savaime yra formuojami, todėl, kad jie mokosi būti su kitais žmonėmis, mokosi kažką kartu nuveikti ir pasiekti kažkokio rezultato“, – aiškino sociologė.
Pasak jos, tie įgūdžiai – ne savaime suprantami.
„Jie įgyjami būtent dalyvaujant, įsitraukiant į įvairias veiklas – ar tai būtų sporto klubai, ar kažkokie su menine veikla susiję dalykai, ar dalykai, kurie padengtų visai kitus interesus. Jie, galėtų atrodyti, yra visai nesusiję su politika, bet tie dalykai – jie svarbūs. Jie svarbūs, nes jie ugdo mumyse gebėjimą veikti kartu su kitais žmonėmis ir kažką kartu nuveikti“, – teigė R. Žiliukaitė.
Vėliau, anot pašnekovės, kai jaunas žmogus ima gyventi suaugusiojo gyvenimą – tie įgūdžiai gali būti panaudoti ir įvairiose kitose veiklose.
„Gali tiesiog mėginti paveikti sprendimų priėmimą, buriantis ir telkiantis, kreipiantis, mėginant paveikti vieną ar kitą sritį. Tie jauni žmonės tikrai yra aktyvūs tam tikrose veiklose, ypač, kas susiję su aplinkos apsauga, galime paimti pavyzdį“, – dalijosi ji.
Sociologės teigimu, jaunas žmogus, siekiantis ir norintis save vadinti pilietiška asmenybe, turėtų įgyti tvirtus kritinio mąstymo įgūdžius bei domėtis viešaisiais reikalais, o ne tik savo siaurais interesais.
„Formos, kaip tuos dalykus gali ugdyti, įvairios, bet jie yra labai svarbūs“, – teigė R. Žiliukaitė.