Prieraišumo teorija pradėta nagrinėti labai seniai ir pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas mamų ir vaikų santykių tyrimams.
„Kai kurie autoriai pradžioje kalbėjo, kad prieraišumas vystosi labai ankstyvame amžiuje – per pirmus 18 mėnesių“,– teigia L. Straukė.
Nors prieraišumas formuojasi labai ankstyvame amžiuje, tačiau tai daro didelę įtaką suaugusio žmogaus partnerio, draugų pasirinkimui, ryšio užmezgimui su naujais žmonėmis. Būtent romantiniuose santykiuose žmonės dažnai pradeda nagrinėti, kokie yra iš tikrųjų, kodėl abu skirtingai supranta, kas yra santykis, kiek laiko turėtų praleisti kartu, o kiek – atskirai.
„Prieraišumo tipai lemia, kad vienas partneris nori labiau atsitraukti, o kitas labai nori intensyvaus, stipraus kontakto, ryšio. Nei vienas, nei kitas nėra blogas, bet tai kelia santykyje problemas“, – atskleidžia laidos pašnekovė.
Saugus ir nesaugus prieraišumas – kokie yra pagrindiniai jų skirtumai?
Saugus prieraišumas formuojasi tuo metu, kai tėvai atliepia kūdikio poreikius – jeigu kūdikis verkia, mama prieina, pakelia, myluoja. Tokiu būdu sukuriamas emocinis ryšys, o kūdikis išmoksta, kad yra žmogus, kuris sukuria saugumą. Būtent saugumas lemia tolimesnį vaiko norą tyrinėti pasaulį, nebijoti pažinti, o tyrimai rodo, kad tai daro teigiamą įtaką ir mokymosi rezultatams.
Tuo tarpu nesaugus prieraišumas susiformuoja tada, kai tėvai neskiria pakankamai laiko, dėmesio savo atžalai, spręsdami savo konfliktus ar dėl kitų objektyvių priežasčių.
„Dar anksčiau buvo toks posakis: „neimk ant rankų, nes vaikas pripras, jeigu verkia“. Ir mamos neimdavo iš lovytės kūdikių, tam, kad jie nepriprastų. Mokymas būti tokia mama arba tėčiu automatiškai formavo vaikui nesaugų prieraišumą“, – paaiškina psichologė-psichoterapeutė.