LOGIN konferencijoje apsilankiusios organizacijos „No More Plastic“ įkūrėja Rosalie Mann ir modelis iš Moldovos, United Nations Sustainability Development Programme ambasadorė Doina Ciobanu diskutavo apie tai, kas atsakingas už plastiko taršą, taip pat abi specialistės pabrėžė ir skurdžių pietų regionų problemą.
„Būtų nesąžininga dėl plastiko taršos kaltinti pavienius asmenis – juk tokius gaminius perkame visi, dažniausiai – iš būtinybės. Vieną savaitę bandžiau nenaudoti plastiko ir supratau, kad to padaryti yra tiesiog neįmanoma, ypač gyvenant tokiame dideliame mieste kaip Paryžius. Be to, ir labai brangu“, – sakė R. Mann.
„Esu iš Moldovos, kuri daugelį metų buvo skurdžiausia Europos šalis. Dabar ji antra pagal skurdą. Esu kilusi iš ekonomiškai silpnos valstybės, todėl matau, kad vis dar besivystančios šalys labiausiai kenčia nuo aplinkosaugos problemų, įskaitant plastiko taršą“, – pridūrė D. Ciobanu.
Ji pridūrė, kad Europoje gana sudėtinga rasti alternatyvų plastikui, vis tik tai padaryti įmanoma.
„Šiek tiek turtingesniuose Moldovos regionuose gal ir įmanoma rasti vandens stikliniuose buteliuose, vis dėlto daugumoje vietų vienintelis pasirinkimas yra plastikas, o vanduo iš čiaupo nėra tinkamas gerti. Tiesa, tai ne tik Moldovos problema – su tuo susiduria visos pietų šalys“, – sakė United Nations Sustainability Development Programme ambasadorė.
Anot LOGIN viešnios, kuo įdėmiau į šią problemą žvelgiame iš ekonomiškai nepalankios perspektyvos, tuo labiau suprantame, kaip stipriai tai veikia skurdesnes šalis.
„Mano aistrą domėtis šia problema įžiebė kelionė į Balį – vietą, kurią įsivaizdavau kaip rojų. Ten nuvykusi radau paplūdimį, nusėtą kalnais plastiko. Šios plastiko atliekos atkeliavo iš įvairių Azijos šalių. Vaikščiodama po didžiuosius Europos miestus nepastebiu tiek plastiko atliekų, vis tik kelionė į Balį atvėrė akis“, – kalbėjo D. Ciobanu.
Plastiko dalelių galima rasti visur
Pasak R. Mann, norėdami suvokti plastiko perteklių, turime suprasti, kad plastiko yra visur ir dažnai jis nėra matomas plika akimi. Plastikas suyra į mikro ir nano plastiko daleles, kurios teršia orą. Anot „No more plastic“ įkūrėjos, mes nuolat įkvepiame ir nuryjame šias daleles, jos įsigeria į mūsų odą, o tai reiškia, kad esame nuolat veikiami toksinų.
„Nuo to labai kenčia tiek jau minėtas Balis, taip pat Viduržemio jūra, kuri pagal makroplastiko koncentraciją yra labiausiai užteršta jūra pasaulyje. Tai didelė problema, kuriai reikia skubaus politikų ir verslo verslo įsikišimo“, – sakė LOGIN viešnia.
R. Mann teigimu, daugiau kaip 50 % plastiko atliekų sudaro pakuotės ir tekstilės gaminiai. Anot jos, pagrindinė žinutė aiški – daugiausia dėmesio reikėtų skirti plastiko gamybos mažinimui ir tvarių alternatyvų paieškai.
„Žaliasis smegenų plovimas“ klaidina net sąmoningiausius vartotojus
ES neseniai informavo, kad bent 60 proc. visų Europos mados pramonės teiginių apie ekologiškumą yra klaidingi. Vis dėlto vilties yra – ES siekia, kad įmonėms, užsiimančioms „žaliuoju smegenų plovimu“, būtų taikomos griežtos sankcijos. Ši iniciatyva jau pastebima Šiaurės šalyse, o Norvegija yra viena iš labiausiai su „žaliuoju smegenų plovimu“ kovojančių valstybių.
„Statistika šokiruoja ir kyla klausimas, kaip vartotojas turėtų sužinoti, kas yra tikra, o kas – ne. Vartotojai stengiasi priimti vis sąmoningesnius sprendimus, vis dėlto susidūrus su klaidinančiais teiginiais tai padaryti sudėtinga“, – įsitikinusi D. Ciobanu.
Jos teigimu, būtent greitoji mada dažnai pabrėžiama kaip pagrindinė problema. Vartotojai paprastai žino, kad greitoji mada dažnai susijusi su nesąžininga darbo praktika ir nekokybiškų medžiagų tiekimu.
„Vis dėlto mane labiau erzina neskaidrumas kalbant apie prabangos prekes. Pirkdami daiktą, kuris kainuoja 2 tūkst., 3 tūkst. ar net 10 tūkst. eurų, vartotojai tikisi skaidrumo, atsekamumo ir tvarumo. Deja, šiandien matome, kad net prabangos sektoriuje vis dažniau naudojama sintetika, o darbuotojams mokama nepakankamai, jie išnaudojami“, – kalbėjo modelis.
R. Mann teigė, kad daugelis įmonių komunikuoja apie perdirbto plastiko naudą planetai ir žmonių sveikatai. Vis dėl to tai, anot jos, nėra visiška tiesa, o dar viena terpė „žaliajam smegenų plovimui“.
„Perdirbant plastiką susidaro daug mikroplastiko, kuris teršia mūsų orą, vandenį, dirvožemį. Mano nuomone, tai yra viena iš blogiausių žaliosios reklamos formų dabartinėje pramonėje – klaidinantis perdirbto plastiko, kaip tvaraus sprendimo, propagavimas“, – tikino pašnekovė.
Poliesteris, gaminamas iš perdirbtų plastikinių butelių, dažnai apibūdinamas kaip tvarus sprendimas. Tačiau plastikinius butelius į poliesterio pluoštą, anot modelio iš Moldovos, galima perdirbti tik vieną kartą.
„Kartą pagamintas pluoštas nebegali būti perdirbtas dar kartą – jo negalima paversti atgal į plastikinius butelius ar perdirbti į bet kokią kitą formą. Tai yra jo gyvavimo ciklo pabaiga. Nepaisant šio svarbaus apribojimo, pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo gaminiai, pagaminti iš perdirbtų plastikinių butelių, dažnai vartotojams nežinant apie šios medžiagos perdirbimo apribojimus“, – tikino D. Ciobanu.
Modelis iš Moldovos užsiminė, kad nedidelė viltis išsivaduoti nuo plastiko atliekų perviršiaus slypi ne techniniuose sprendimuose, o gamtoje: tai kirminai, mintantys plastiku.
„Nežinau, kaip tiksliai jie vadinami, bet anksčiau susipažinau su vienu iš tyrėjų, kuris užpatentavo šią kirminų rūšį. Tai neabejotinai galėtų būti geras sprendimas siekiant sumažinti plastiko atliekas, o ne tik pasikliauti perdirbimu. Vis dėlto ir tai neišspręs problemų“, – sakė D. Ciobanu.