„Galėčiau pasakyti, kad dirbant su automobiliais mano klausa tikrai paaštrėjo, nes net ir mažiausias traškesys gali būti naujas gedimas“, – kitą automobilių remonto meistro pusę atskleidžia K. Stankevičiūtė.
Vos 21-erių mergina įsitikinusi, kad skirstydami darbus į vyriškus ir moteriškus prarandame labai daug, o tie, kurie sau leidžia svaidytis stereotipais ir tuščiai kritikuoti, neretai gerokai pakenkia motyvacijai ir niekada neklystančiam vidiniam balsui.
„Labai daug žmonių manė, kad stojau mokytis į automobilių inžineriją tik dėl diplomo. Kiti manė, kad ieškau kolegijoje sau vyro. Prieš pat mokslų pabaigą dauguma abejojo, kad dirbsiu tokį darbą, vis klausdavo, ar aš tikrai kažką suprantu, ir kas gi mane priims dirbti. Buvau labai pavargusi nuo tokių replikų, tiesiog visada sakydavau „Pagyvensim, pamatysim“. Nustojau bandyti kažką įrodyti, o dabar man smagu, kai rezultatai kalba patys už save“, – patikina pašnekovė.
Pirko knygas apie mediciną, bet toliau žiūrėdavo tik mašinų projektus
Tik pradėjusi atidžiau analizuoti, kada pradėjo domėtis mechanika, K. Stankevičiūtė suprato, kad vaikystėje jokie kiti jos žaislai nebūdavo taip prižiūrėti, saugoti ir mylimi kaip automobilių ir motociklų modeliukai.
„Kadangi mūsų šeimoje visada buvo mažiausiai vienas automobilis, atsirasdavo ir gedimų. Mane labai domino, kas atsitiko, kodėl sugedo, kaip tai būtų galima sutaisyti. Iš tikro, labai daug visko klausinėdavau šia tema. Esu perskaičius nemažai knygų dar prieš stodama į kolegiją apie variklius, detales, mechanizmus, gedimus“, – prasitarė mergina.
Tiesa, galvodama apie savo būsimą karjerą, K. Stankevičiūtė tikino labai ilgai dvejojusi, kur link sukti, bandžiusi save realizuoti skirtingose srityse. Pavyzdžiui, ji labai rimtai svarstė apie mediciną.
„Ilgai nekalbėjau apie nieką kitą tik mediciną. Buvau prisipirkusi daugybę knygų, kurių taip ir neatsiverčiau. Neturėjau nei valios, nei noro. Vis tiek toliau žiūrėdavau „YouTube“ mašinų projektus. Mano tėvai visuomet buvo griežtesni, o aš buvau labai uždara, kartu pildėme paraiškas, kur galėčiau stoti ir mokytis. Ilgai galvojau ir po kelių dienų pridėjau dar vieną pasirinkimą – tai būtent ir buvo automobilių techninis eksploatavimas. Buvo labai sunku jiems pasakyti, kad gavau vietą studijuoti būtent mašinų taisymo srityje. Jiems tai atrodė netinkamas pasirinkimas, nes bijojo, kad prapulsiu. Darbas prie automobilių tikrai nėra lengvas, ypač moteriai. Mano tėvams prireikė laiko, kol jie suprato, kad kitaip nebus. Bet tikrai sulaukiau daug jų palaikymo ir džiaugsmo ašarų man baigus kolegiją“, – kad viskas galiausiai išėjo tik į gerą, pabrėžė pašnekovė.
Pati sau tapo didžiausia motyvacija: dėl stereotipų labai daug prarandame
Pasak K. Stankevičiūtės, pasaulyje tikrai turime daug puikių moterų lenktynininkių, automechanikių ar vilkikų vairuotojų ir tai yra nuostabu, tačiau jai pačiai žengti šiuo keliu buvo sunku, trūko ir palaikymo.
„Dėl stereotipų labai daug prarandame. Labai daug žmonių vis dar neįžengia į 21 amžių, kritikuoja ir atima iš žmonių motyvaciją, norą būti tuo, kuo jie nori. Todėl manau, kad visada reikia bandyti. Jeigu nori, reiškia reikia. Net jei ir nepasiseks, bent žinosi, kad bandei“, – įsitikinusi mergina.
Laikui bėgant ji tikino supratusi, kad tik tu pats sprendi, ar nori būti tuo, kuo svajoji, ar tuo, kuo tave nori matyti kiti. K. Stankevičiūtė pripažįsta atradusi savo laimę ir šiandien tikrai nieko nenorinti keisti.
„Didžiausia savo motyvacija buvau aš pati, nes žinojau, kad, jeigu noriu, vadinasi, galiu. Stengiausi, kiek galėjau, ir su tuo darbu atsirado daug žmonių, kurie už mane džiaugiasi ir visada bus šalia, jei ko reikės. Žmonių, kuriems nepatinka, kaip tu atrodai ar ką darai, visada buvo ir bus, net jei būsi ir pats geriausias“, – pastebėjo pašnekovė.
Mokslus baigė tik 3 merginos
Paklausta, kokios buvo jos pirmosios studijų savaitės, K. Stankevičiūtė prisiminė, kad studijos buvo ir labai įdomios, ir įtemptos.
„Dėstytojai priėmė labai gerai, nejaučiau jokio spaudimo, visi buvo vertinami, ruošiami ir priimami vienodai. Turėjome ir kelias nuostabias moteris dėstytojas, nors, žinoma, daugiausia dominavo vyrai. Nebuvau pratusi būti tarp tiek vyrų, kai tiek mažai merginų. Mūsų iš pradžių buvo 5-ios, bet galiausiai mokslus baigėme tik 3“, – pasakojo ji.
Didelių problemų su mokslais mergina neturėjo, labiausiai jai patiko fizika, o iššūkių, pamena, kėlė tik suvirinimo paskaitos.
„Niekada gyvenime to nebuvau dariusi, man tai atrodė kažkas iš kosmoso srities. Kai suvirini, atrodo, ta siūlė tavo akimis tikrai gera, bet dėstytojas tik palinksi galva ir supranti, kad nieko gero čia visai nepadarei. Vienu momentu net buvau pasiruošusi viską mesti, tačiau džiaugiuosi, kad mano draugas mane atkalbėjo nuo to. Ir iš tikro net netolimoje ateityje matau save baigiančią suvirinimo kursus. Ta nesėkmė dar labiau sudomino, tad noriu pagilinti savo žinias toje srityje“, – patikino pašnekovė.
Atkirto, kad nekartos 5 kartus to paties, nes vis tiek tuoj pamirš
Pasidomėjus, kaip iš tiesų atrodo automobilių taisytojo darbas ir kokios yra pagrindinės jos atsakomybės, K. Stankevičiūtė aiškino didžiąją laiko dalį dirbusi su vyr. mechanikais, mokiusis iš jų. Tiesa, jai pačiai teko ir nuskaityti klaidas, keisti filtrus, montuoti bei balansuoti padangas, pildyti kondicionierius, rengti ataskaitas.
„Iš tikro, kiekvieną dieną kažką naujo išmokstu apie automobilius. Vien vairuojant savo automobilį, atrodo, vis girdi kokius naujus garsus, eini aiškintis, kas yra. Visada labiausiai žavėjo varikliai, jei taip jau tiksliai, tai benzininiai varikliai. Maloniausias darbas yra tas, kai suremontuoji, sudedi viską į savo vietas ir viskas vėl dirba gražiai. Kad ir kaip gaila, taip būna tikrai nedažnai. Sudėtingiausia, kai tvarkant atsiranda dar begalės problemų ir supranti, kad viskas užtruks ilgiau nei planuota“, – pasakojo ji.
K. Stankevičiūtė džiaugiasi, kad visi kolegos ją priėmė maloniai ir paslaugiai, nors įvairių netikėtumų yra pasitaikę. Pavyzdžiui, ji pasakojo kartą nukritusi keldama mikroautobuso padangą, kuri tiesiog buvo per sunki, tačiau aplinkiniai tik pamokė ir padrąsino. Vis dėlto klientai ne visuomet į moterį autoservise žiūri taip pat.
„Tuo metu atlikau praktiką, dirbau autoserviso administracijoje, kur užsakinėjau automobiliams dalis, priimdavau ir išleisdavau mašinas, pildydavau galimų gedimų lapus. Ir kaip tik atvyko klientas, kurio automobilis sugedo. Tuo metu visi pietavo, buvau likusi tik aš viena. Pasiteiravau, kas atsitiko, kokiu reikalu jis atvyko, bet jo pirmasis klausimas buvo, kur yra visi darbuotojai. Paaiškinau, kad galiu padėti, kiti pietauja. Tačiau jis sakė, kad palauks, kol ateis kas nors, kas išmano tokį darbą. Pasakiau, kad tikrai gali man pasakyti, aš užpildysiu lapą ir atiduosiu vyr. mechanikui, bet jis labai šlykščiai atkirto, kad nekartos 5 kartus to paties, nes aš vis tiek pamiršiu tuoj, ką jis sakė. Buvo labai nemalonu. Nors, regis, man net nebuvo keista. Tai buvo vyresnis žmogus, kuris turbūt vis dar mano, kad moters vieta yra prie puodų virtuvėje. Labai liūdna, kad žmonės nenori priimti naujovių ir šviestis“, – prisiminė pašnekovė.
Ieško naujo bolido, ketina dalyvauti ralyje ir atidaryti savo autoservisą
Nors mokėsi Kaune, dabar K. Stankevičiūtė gyvena Šilutėje, iš kur kilęs jos mylimasis. Šiuo metu ji yra vaiko priežiūros atostogose, tačiau artimiausiu metu tikisi grįžti į darbus.
„Džiaugiuosi, kad sulaukiu daug palaikymo ir pasitikėjimo. Yra su vyru tekę remontuoti draugų automobilius. Tas pasitikėjimas yra labai didelė motyvacija, kad tave tikrai palaiko ir priima kaip specialistą. Tačiau yra ir karčių patirčių, kai tiesiog teko vos ne įrodyti, kad tikrai esu automobilių inžinierė, esu pagalvojusi net nešiotis diplomą, kai buvau pavargus ginčytis“, – prisiminė pašnekovė.
Paklausta, ar dviems automobilių remonto meistrams po vienu stogu nėra sudėtinga, ji patikino, kad būna visko, bet galiausiai pavyksta vienas kito mintis papildyti ir rasti bendrą poziciją. Jiedu neatmeta idėjos vieną dieną atidaryti ir savo autoservisą, ketina dalyvauti ralyje.
„Šiuo metu arčiau nei serviso atidarymas yra ralis. Esu užsidegus jame dalyvauti, taip pat esu naujo bolido paieškose. Jau seniai apie tai svajoju ir visiem nuolat pasakoju. Jau net nusibosti spėjau, manau. Kadangi savo vyriausiąjį mechaniką iškart turiu, palaikymą – taip pat, belieka įsivažiuoti ir į šią sritį. O servisas jau senokai yra mūsų svajonė, šiai dienai ji dar turi truputį palaukti, visgi tai nėra menka investicija, viską reikia apgalvoti ir tada daryti“, – patikina K. Stankevičiūtė.