Prienų rajone, Strielčių kaime, ūkininkauti, visų pirma, pradėjo R. Rasimaitės tėtis. Profesinius patarimus ir gerąją verslo praktiką jis vylėsi perduoti savo sūnui, pašnekovės broliui, tačiau nuo pat mažumės traktoriais besižavėjusi mergina galiausiai iškovojo savo vietą šeimos ūkyje. Šiuo metu jis apima daugiau kaip 1 tūkst. hektarų, čia auginami javai, rapsai, pupos ir mėsiniai galvijai.
Tiesa, iki tol R. Rasimaitė spėjo pagyventi ir Vilniuje, ir Vokietijoje, tačiau tikina niekur kitur nesijautusi tokia laiminga, kaip paprasčiausiame Lietuvos kaime.
Tęsia šeimos verslą: galvojau, kad negalėsiu dirbti ūkyje
„Ūkis turbūt visame pasaulyje yra šeimos verslas. Jei tėtis nebūtų dirbęs šio darbo, tikriausiai aš irgi nebūčiau pradėjusi. Su tuo užaugau, nuo mažumės mačiau kasdienybę, man tai buvo ir artima, ir savaime suprantama“, – paklausta, kaip susižavėjo ūkiu, savo istoriją pasakoti pradeda R. Rasimaitė.
Šiandien ji dirba kartu su 10-ies žmonių komanda, atlieka ūkio darbų planavimo ir administracinius ūkio valdymo darbus, bendrauja su įvairiomis organizacijomis, rūpinasi jautienos gaminių realizavimu, ryšiais su klientais. Taip pat – bando perimti agronominės srities darbus, pavyzdžiui, pasėlių priežiūrą, stebėjimą, tręšimo planavimą, jei reikia, rūpinasi atsarginių dalių ar reikalingų produktų atvežimu, rašo purškimo receptus, veda chemijos sandėlio apskaitą.
R. Rasimaitei kartais tenka pasirūpinti ir galvijais, net sekmadienio rytą keltis ir lėkti apžiūrėti gardus, vaikyti ištrūkusius angusus. Ji pasakoja gavusi ir pagyrų, kad gana greitai dirba gyvulių varymo komandoje, vis geriau ir geriau sekasi ir su technika.
„Galvojau, kad negalėsiu dirbti ūkyje. Maniau, kad neturiu sugebėjimų, nemoku, bet iš pradžių tiesiog prisijungiau pagelbėti. Vis dar mokausi ir iš tėčio, ir iš kitų kolegų, ir Vilniaus kolegijoje. Man tai labai patinka. Supratau, kad noriu tai daryti ir noriu tai daryti geriausiai, kaip galiu. Manau, dabar jau abu su tėčiu suprantame, kad aš liksiu čia dirbti ir tęsiu jo pradėtus darbus“, – sako pašnekovė, pati save vadinanti personalo vadove, ūkyje atsakinga už grožį, gerą nuotaiką ir kebabus.
Nustebino ir į ūkį užklydusį vairuotoją
Paklausta, ar niekada neteko susidurti su stereotipais, iššūkiais dėl to, kad yra moteris ir dirba ūkyje, ji patikino į tokias smulkmenas kaip pasisveikinimą „Sveiki, vyrai“ nė nebekreipianti dėmesio.
„Man juokingiausia matyti veidus žmonių, kai aš ateinu su kopėčiomis ir sakau: „Dabar pilsime kurą“, ar priimu krovinius, važiuoju ūkio technikos dalių. Dažnai tie žmonės, kurie pardavinėja techniką, žiūri gana kreivai. Tai žinodama, stengiuosi dar prieš susitikimą visuomet išklausinėti kolegų, kas mano rankose, ko ieškau ir ką iš viso su tuo reikia daryti. Jei tik turi laiko, nes darbas ūkyje labai intensyvus, jie ne tik labai noriai viską paaiškina ir parodo, bet ir pačiai leidžia pabandyti atlikti lauko darbus, kurie, nors ir nėra pagrindinė mano veikla, man labai patinka“, – savo kasdienybe dalijasi pašnekovė.
R. Rasimaitė prisiminė kartą nustebinusi ir į ūkį užklydusį vairuotoją, atvežusį į biurą naujus baldus. Atvykusi jo pasitikti, pašnekovė paragino baldus kuo greičiau kartu sunešti į vidų. Nors vairuotojas iš pradžių dar spyriojosi, bandė klausti, kur vyrai, po atlikto darbo net atsiduso: „Supratau… Čia pas jus ūkyje taip reikalai vyksta“.
Įsitikinusi: nėra nieko tokio, ko moters smegenys negalėtų padaryti, o rankos – sutvarkyti
„Nėra nieko tokio, ko moters smegenys negalėtų padaryti, o rankos – sutvarkyti“, – įsitikinusi R. Rasimaitė.
Vis dėlto, pastebi pašnekovė, kai jau mažoms mergaitėms kartojame, kad jos turi atrodyti ir elgtis tvarkingai, nereikėtų stebėtis, kad užaugus bijoma išsitepti. Tarkime, net ir susižavėjusios žemės ūkiu, moterys dažniau renkasi būti agronomėmis nei, pavyzdžiui, veterinarėmis ar dirbti su technika.
„Ūkyje, nori to ar ne, greičiausiai išsitepsi. Galima sakyti, kad aš dirbu biure, bet niekada į darbą neinu su sijonu, nes tenka ir nešti, ir kelti, ir lipti, ir tvarkyti sandėlį, lįsti kažkur ar važiuoti į laukus. Žmogus, kuris bijo būti purvinas, suprakaitavęs, nori turėti gražius nagus, bijos ir šito darbo, net jei jis nėra fiziškai sunkus ar reikalaujantis išskirtinių sugebėjimų“, – aiškina R. Rasimaitė.
Pirmasis darbas – grūdų sandėlyje: gaudavo po 1 litą už valandą
Pati ji pasakoja niekada nevengusi įvairių kaimo darbų – rinkti braškes, kasti bulves ar tvarkyti šieną, o būdama vos 14-os, vasaros atostogų metu, būsimoji ūkininkė pirmą kartą pradėjo dirbti grūdų sandėlyje. Kaip tą daryti, niekas dorai ir nepaaiškino, tad pagalbos ranką kone pirmieji ištiesė iš traktorių išlipę ūkio darbininkai, jiems ji dėkinga ir šiandien.
„Nepaisant to, kad aplinka buvo dulkėta, netvarkinga, triukšminga, darbus visuomet baigdavai tik naktį, man patiko. Man buvo smagu dirbti, smagu bendrauti su žmonėmis ir iki šiol man tai yra smagu“, – pripažįsta R. Rasimaitė.
Ji ir šiandien pamena – iš pradžių už šį fiziškai sekinantį darbą uždirbdavo vos po 1 litą kas valandą, vėliau atlyginimas pakilo iki 1,5 lito, tačiau rudens pradžioje, po mokyklos, pavyko džiaugtis sukaupus net 1000 litų. Paklausta, kur šias santaupas išleido, pašnekovė patikino visuomet buvusi taupi ir praktiška – šiais pinigais atsiskaitė už studijų pradžioje Vilniuje išnuomoto buto depozitą.
Stereotipai lydėjo nuo mažumės
Paklausta, kodėl nuo pat mažumės jautusi meilę kaimui ir ūkiui ji nusprendė apsigyventi Vilniuje ir baigti vokiečių filologijos studijas, R. Rasimaitė patikino, kad prieš 10-15 metų apie kaimą ir tegirdėdavai tik įvairius mitus: ten likę tik kolūkiečiai, pensininkai arba alkoholikai. Nors pati ji ir matė, kad modernėja ir ūkiai, ir juose dirbantys žmonės, aplinkos spaudimas galiausiai padarė savo.
„Mano lietuvių kalbos mokytoja, kurią labai gerbiu ir myliu iki šios dienos, tiesiog norėjo, kad mes visi, praktiškai be išimties, išliptume iš provincijos rėmų ir veiktume kažką didmiesčio, Europos ar pasaulio mastu. Ji visuomet labai akcentavo pasaulietiškumą, manė, kad Prienai yra provincija, tad bandė mus išstumti iš, jos manymu, užkampio. Ir man tuomet sakė, kad ūkininkavimas nėra tinkama profesija šviesiam žmogui, kuris turi potencialo. Mokiausi labai gerai, mėgau ir mėgstu literatūrą, esu gabi kalboms. Mokytoja greičiausiai norėjo „išspausti“ iš manęs kuo daugiau kitose srityse“, – svarsto pašnekovė.
Dvejodama, ką veikti po mokyklos, ji prisiminė dar paauglystės pradžioje skaitytą Ericho Maria Remarque knygą „Vakarų fronte nieko naujo“, kuri taip sužavėjo, kad vis neapleido mintis perskaityti kūrinį ir originalo kalba. Be to, prisiminė, kad jos šnekamosios vokiečių kalbos žinias ne kartą buvo pagyrusi šio dalyko mokytoja. Šios dvi aplinkybės ir nulėmė, kad studijuoti R. Rasimaitė nusprendė būtent vokiečių filologiją ir persikėlė gyventi į Vilnių.
Iš Vokietijos – į Lietuvos kaimą
„Tiek jauno, tiek vyresnio žmogaus nereikia teisti, kai jis persikvalifikuoja, mokosi kitų dalykų ar galiausiai kardinaliai pakeičia specialybę. Kai tau 18-ka, tu neįsivaizduoji, ką veiksi. Ir aš panašiai. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos, nes man tai buvo įdomu, gerai sekėsi, pavyko įstoti į prestižinį universitetą“, – šį savo sprendimą paaiškino pati pašnekovė.
Po studijų ji persikėlė į Vokietiją ir ten praleido penkerius metus. Tačiau prieš trejus metus nusprendusi viską mesti ir grįžti į gimtąjį kaimą, savo sprendimo nė dienos nesigailėjo.
„Dabar aš nežinau, kur galėtų būti geriau. Emociniai dalykai man svarbesni už praktinius ir loginius. Ilgesys, tuštuma ir svajonės, tarkime, pasivažinėti po Aukštaitiją, aplankyti senelius – šios mintys nuolat sukosi mano galvoje, kai gyvenau Vokietijoje. Nepaisant to, kad man labai patiko Vokietijos socialinė sistema, visuomenė, turėjau ten ir draugų, viskas gerai ėjosi, tas nuolatinis ilgesys man buvo daug svarbesnis nei materialiniai privalumai“, – pripažino pašnekovė.
Kaip atrodo kaimo gyvenimas?
Paklausta apie visuomenėje sklandančius mitus, susijusius su gyvenimu Lietuvos kaime, R. Rasimaitė patikino, kad kaimo kasdienybė gali labai skirtis net greta vienas kito įsikūrusiems kaimynams.
„Vienas kaimas yra tas, kurį atranda naujakuriai, dažniausiai turintys darbus miestuose, pinigų, vairuojantys brangius automobilius ir perkantys drabužius internetu. Kitas – apgyvendintas nepasiturinčių, su spec. poreikiais ar net asocialių asmenų, kuriems didžiausias dienos įvykis yra nueiti iki parduotuvės alaus. Tai problema. Šiandien negaliu pasakyti, kaip šią problemą išspręsti, tačiau man atrodo, kad šalia kaimo vietovių galėtume skatinti kurti daugiau verslo. Ne kaimą perkelti į miestą, o miestą į kaimą, kad čia gyvenantiems žmonėms nereikėtų važiuoti po 30 kilometrų iki savo darbovietės, ieškoti kitų variantų, jie turėtų galimybę į uždarbį ir užimtumą“, – siūlo pašnekovė.
Keičia požiūrį į Lietuvos kaimą ir ūkį
Savo kasdienybe R. Rasimaitė mielai dalijasi socialiniuose tinkluose, ne kartą yra sulaukusi ir pastebėjimų, kad įkvepia kitaip žiūrėti į Lietuvos kaimą, ūkio gyvenimą ir moters kasdienybę jame.
„Žmonės pamato kitaip tą kaimą, ūkį, kaip moterys jame atrodo ir gyvena. Taip, darbas ūkyje yra labai įvairus, reikia dirbti bet kokiu oru, kartais ir lauke per lietų, ir su guminiais tvarte ar po purvynus vaikščioti. Nežinau, kodėl žmonės ar moterys to bijo. Man tai nėra baisu. Mano manymu, taip yra dėl to, kad mergaitėms nuo mažumės įkalta, kad moteris turi būti švari, prisižiūrėjusi, o ūkyje žmogus toks nebūna. Yra smagiau būti pasipuošus biure nei laukuose su guminiais. Bet aš noriu parodyti, kad moterys gali būti su fullcap’ais ir kaliošais ir tai labai faina. Ji gali būti bet kokia ir jai gali būti faina“, – pabrėžia R. Rasimaitė.
Anot pašnekovės, nors ūkyje dirbantys žmonės neretai turi labai skirtingą gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, o kartais gal net atrodo, kad kalba kita kalba, skirtumai komandoje tik praturtina ir tikrai netrukdo pasiekti bendrų tikslų.
„Darbas ūkyje dažnai yra purvinas, kartais – pavojingas, nesmagus. Kartais čia labai lyja, galvijai būna nepaklusnūs, viskas genda ir reikia tiesiog sėdėti iki kelių šūduose. Aš manau, kad gerai susidirbusi komanda pakelia visas negandas, todėl stengiuosi savo žmones paskatinti, rasti bendrą kalbą ir būti tarpine grandimi tarp tėčio ir darbuotojų“, – savo požiūrį į darbo aplinką įvardija R. Rasimaitė.
Autoritetą augina pamažu
Ūkininkė pripažino, kad iš pradžių dvejonių dėl jos autoriteto dabartiniams kolegoms tikrai kilo. Kai kurie jų ją pamena dar visai mažą, o štai dabar turi klausyti paliepimų.
Pati ji juokauja, pavyzdžiui, į traktorių vairuotojų būrį įšventinta buvusi tik tuomet, kai teleskopiniu krautuvu veždama konteinerinę talpą, kaušu kliudė ir sutrupino prie kelio stovėjusį elektros stulpą. Nors ryte kolegoms apie tai papasakoti buvo gėda, vietoj pašaipų, pasigirdo palaikymo šūksniai: „Dabar ir tu priklausai prie traktoristų“. Tą rytą, juokauja pati R. Rasimaitė, ji ir buvo pripažinta tarp vyrų.
„Aš pati sakiau, kad noriu būti vertinama ne dėl priskirtų pareigų, bet dėl žinių. Tarkime, dabar, kai daugiau išmanau agronominius procesus, chemiją ar preparatų normas, žmogus, kuris ilgus metus su tuo dirba, ateina su manimi pasitarti. Anksčiau jis mane gal ir ignoravo, nes žinojo, kad sakau tik tai, ką man liepė, negaliu nei pagelbėti, nei patarti. O štai dabar mes galime diskutuoti. Pamažu šis pokytis vyksta ir kitose srityse. Kuo daugiau susipažįstu, dalyvauju ūkio darbuose, tuo lygiau su kitais galiu bendrauti. Ne tik perduodu įsakymus ar pavedimus, bet diskutuoju. Kai įrodysiu, kad daug išmanau, mane ir vertins labiau“, – įsitikinusi R. Rasimaitė.
Todėl šiuo metu ji daug dėmesio skiria ne tik tiesioginiam darbui ūkyje, bet ir agroverslų technologijų studijoms, o ateityje, prasitaria, norėtų ne tik tobulėti savo srityje, bet ir daugiau dirbti su technika ar galbūt net įsigyti motociklą.