Kai pirmą kartą išgirdo apie el. laiškų pristatymo, angliškai vadinamo deliverability, specialisto kasdienybę ir jo sprendžiamas problemas, L. Jankevičiūtė pripažįsta tik klapsėjusi blakstienomis, tačiau šiandien ji jaučiasi saugi, kad darbą ras bet kur pasaulyje.
Gana siauroje ir specifinėje srityje šiandien dirbanti pašnekovė susirinkimuose neretai būna vienintelė moteris ir patikina kartais besijaučianti lyg gyventų vyrų pasaulyje. Tačiau kartu tiki, kad gali įkvėpti kitas moteris ir diktuoti naują tendenciją ateities kartoms.
Ieškodama vietos, kur galėtų pabėgti nuo rutinos, išlipti iš komforto zonos ir duoti tėvynei atgal, prieš dvejus metus ji prisijungė ir prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Nors į darbą biure šiandien, kai kovojama su nelegalų antplūdžiu pasienyje, L. Jankevičiūtei tenka vykti ir po nemiegotos nakties, prasmės tame tikrai daugiau nei nuovargio, patikina ji.
„Pamenu darbų pamokas mokykloje, kai buvo sakoma, kad mergaitės eis virti baltos mišrainės, o berniukai – drožti inkilėlių. Turbūt tokių dalykų turėtų nelikti. Gyvenime mes turime labai daug mokytojų: tai ir mūsų tėvai, tai ir mus supantys pedagogai, ir kiemo draugai, galų gale. Ir jeigu visi supras, kad nėra to lyčių pasiskirstymo ir darbų, atitinkamų jiems, tai mes ir užaugsime su tokia karta, kuri nebekels tokių klausimų. Man labai norėtųsi, kad po kokių 10-ies metų žmonės klausytų mūsų pokalbio ir nesuprastų, kodėl mes išvis apie tai šnekame, nes tokios problemos jau nebėra. Bet, matyt, 10 metų yra per trumpas laiko tarpas tam“, – pripažino laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Buvo visiškai panėrusi į socialinius mokslus
„Dar mokykloje žinojau, kad noriu stoti į socialinę pedagogiką. Man rūpėjo socialinės problemos ir jų sprendimo būdai, psichologija. Pasirinkau šią studijų kryptį ir įstojau“, – apie savo karjeros kelią pradėjo pasakoti L. Jankevičiūtė.
Tačiau socialinių pedagogų grupė universitete galiausiai nesusidarė, tad merginai buvo pasiūlyta rinktis studijų programą, kurią baigusi ji galėtų įgyti net tris specialybes – logopedijos, specialiosios pedagogikos ir socialinės pedagogikos. Nors šia mintimi tuomet pašnekovė ir susigundė, lankydama paskaitas ir atlikdama praktiką suprato, kad vis dėlto tai – ne jai.
„Turi turėti pašaukimą ir didelį norą dirbti būtent su sunkiais vaikais, su kuriais turėtų dirbti specialusis pedagogas ir logopedas. Labai gerbiu savo koleges, kurios iki šiol tą daro po studijų metų, tačiau tai buvo tikrai ne man ir aš negalėjau tiesiog žengti šio žingsnio, dirbti kone atmestinai, kai nuo to priklauso vaikų ateitis. Todėl nusprendžiau pabandyti žengti į kitą visiškai kryptį ir taip atsiradau informacinių technologijų srityje“, – aiškino L. Jankevičiūtė.
Pataria išbandyti kelias darbovietes: galbūt ne sritis yra kalta, kad nesiseka
Paklausta, kaip į tokį sprendimą reagavo jos artimieji, pašnekovė patikino, kad šeimai nebuvo paslaptis, kad studijose ji nėra laiminga, o tuometinis širdies draugas pats dirbo programuotoju, tad ir jo aplinka buvo susijusi su TECH. Iš čia atėjo ir pirmasis darbo pasiūlymas – svečiuose apsilankiusi pažįstama prasitarė, kad įmonėje, kur ji dirba, reikalingas testuotojas.
„Nemeluosiu, nebuvo labai lengva. Studijų metais dirbau klientų aptarnavimo srityje, o testavime likau tik aš ir kompiuteris. Nebeliko klientų, su kuriais tu gali maloniai bendrauti, kartu išsisukti iš įvairių situacijų. Tu turi daryti viską tiksliai ir taip, kaip reikia“, – skirtumą įžvelgė L. Jankevičiūtė.
Pirmieji trys mėnesiai darbe, pripažįsta, buvo labai sunkūs – ji nesijautė užtikrinta savo sugebėjimais, tad dirbo lėtai, vis bijojo nuvilti ir kolegas, ir darbą jai padėjusią gauti pažįstamą. Tad su įmone, kurioje dirbo, galiausiai atsisveikino ir pradėjo dirbti lietuviškame startuolyje „Omnisend“. Čia ji iš karto pasijuto savose rogėse.
„Nuo pat pirmų dienų gavau daug daugiau atsakomybių ir daug komplikuotesnių užduočių. Bet pavyko su jomis puikiai susitvarkyti ir pajausti pasitikėjimą savimi. Turbūt išmokau, kad galbūt ne sritis, kurioje save bandai, yra kalta, kad tau nesiseka, galbūt yra ir aplinkos dalis. Kiekviena įmonė turi savo kultūrą, kuri nebūtinai yra priimtina vienam ar kitam žmogui. Ir tikrai nebus taip, kad mes iš pirmo karto pataikysime ten, kur mums yra gera ir smagu dirbti kaip asmenybėms. Vieną kartą pabandžius ten, kur nesijauti gerai, galbūt reikėtų pabandyt tą patį tiesiog truputėlį kitur. Nes tai gali atnešt laimę. Vietoj to, kad tiesiog mestum ir sakytum, kad tai yra ne tau“, – patarė pašnekovė.
Visko teko mokytis savarankiškai: dirba darbą, kurio niekas nemato
Nors testavime ilgai ir neužsibuvo, minėtame startuolyje ji dirba iki šiol. Įdomu tai, kad ir naująją savo profesinę aistrą L. Jankevičiūtė atrado gana netikėtai – iš darbo išėjus kolegai, paprašė leisti pabandyti perimti dalį jo darbų, nes kaip tik turėjo laisvo laiko. El. laiškų pristatymo srityje ji dirba jau ketverius metus.
„Tai yra labai unikali ir įdomi sritis, kone kasdien gali išmokti kažką naujo. Įmonė, kurioje dirbu, kuria platformą įvairioms parduotuvėms, vaistinėms, kelionių agentūroms ar bet kam, kas nori komunikuoti su savo klientais trumposiomis žinutėmis, el. laiškais, pranešti apie tai, kad jūsų prekė įsigyta, jau iškeliavo pas jus, arba apmokėjimas gautas ir pan. Kai klientai apibrėžia savo komunikacinius poreikius, įžengia deliverability žmonės, kurie užtikrina, kad el. laiškai nukeliautų į pagrindinę el. pašto dėžutę, kurią esame linkę tikrinti. Tai priklauso nuo begalės dalykų“, – aiškino L. Jankevičiūtė.
Pašnekovės žiniomis, Lietuvoje šiuo metu net nėra studijų programos, kurioje būtų dalinamasi šios srities žiniomis, tad visko teko išmokti bendraujant su kitais šios srities specialistais, klausantis įvairių kursų, pokalbių, skaitant knygas ar straipsnius.
„Mes visko mokomės patys. Dėl to tai yra taip siaura ir taip unikalu, tikriausiai. Nes žmonės nežino to, ko jie nežino, paprasčiausiai. Jeigu tu esi verslininkas ir nori tiesiog išsiųsti naujienlaiškį, tu ateini į platformą, susikuri šabloną ir jį išsiunti. Ir tau yra neįdomu, kas vyksta kažkur procesų pabaigoje. Dirbame tokį darbą, kurio niekas nemato“, – pastebėjo ji.
Žino, kad darbą tikrai ras: poreikis pandemijos metu tik išaugo
Tokio pobūdžio specialistų mūsų šalyje, patikina L. Jankevičiūtė, tėra vienetai, vos keli tūkstančiai – ir visame pasaulyje. Tačiau dabar, kai pandemijos laikotarpiu kone visi verslai persikėlė į internetą, aptariamų paslaugų poreikis tik išaugo.
„Manau, galiu jaustis saugi, kad, jeigu kažkas atsitiks, galėsiu rasti darbą ir kažkur kitur, nebūtinai Lietuvoje“, – šiandien pripažįsta pašnekovė.
Tiesa, tik susidūrusi su šia sritimi, pamena, klapsėjo blakstienomis ir visiškai nesuprato, ką apie savo kasdienybę pasakojantis kolega iš viso dirba.
„Turbūt tai ir žavu, nes, kai tu turi tiek daug nežinomųjų ir visas galimybes juos panaikinti, atrasti kažką, kas veikia, tai ir motyvuoja. Ilgainiui supranti, kad dalies klientų problemos yra panašios. Po darbo valandų kartais konsultuoju įmones deliverability klausimais ir neretai man užtenka dviejų–trijų klausimų el. paštu prieš skambutį, kad aš jo metu jau galėčiau kalbėti apie sprendimus ir pasiūlymus. Tačiau yra tokių klientų, kur sėdi diena iš dienos susiėmus už galvos ir nežinai, kaip pasielgti. Ir nežinai, kas gali suveikti. Bet tokios dienos ir motyvuoja, nes tu išmoksti kažko naujo ir vakare supranti, kad esi geresnė nei kai pabudai ryte. Nes tu sugebėjai tą padaryti“, – savo motyvacija pasidalino specialistė.
Šiuo metu „Omnisend“ ji dirba deliverability produkto vadove ir neretai susirinkimuose tėra vienintelė moteris.
„Tada pajauti, kad gyveni tokiam truputėlį vyrų pasaulyje. Kas nėra motyvuojantis dalykas, tikriausiai. Bet tuo pačiu suvoki, kad tu gali eiti koja kojon su jais, turėti visiškai visavertį žodį ir po truputėlį galbūt diktuoti naują tendenciją ateities kartoms. Ir įkvėpti kitas moteris pabandyti. Nes jeigu išėjo man, išeis ir tau“, – įsitikinusi L. Jankevičiūtė.
Prisijungė prie savanorių: į darbą biure – ir po nemiegotos nakties
Paklausta, kaip nusprendė savo laisvą laiką paskirti tarnybai Lietuvos kariuomenėje, kur dauguma taip pat yra vyrai, L. Jankevičiūtė patikino, kad tam įtaką padarė ir darbas.
„Vienu metu pastebėjau, kad mano gyvenime labai daug laiko užima būtent darbas, nes po darbo klausydavau įvairių tinklalaidžių, kas galbūt bus naujo, dar nežinomo, bent jau vienas sakinys su kažkokia idėja, kurią galėsiu pati pritaikyti darbe. Pastebėjau, kad aš labai daug laiko investuoju į darbą, norėjau papildomos veiklos, kuri būtų ir prasminga, ir leistų išlipti iš komforto zonos, nes joje buvau šiek tiek užsisėdėjusi. Taip pat norėjau griežtesnės kontrolės ir kitokios rutinos, negu kad turėjau. Širdy, žinoma, buvo patriotiškumo jausmas ir noras duoti tėvynei kažką atgal, ne tik imti. Kariuomenė atrodė kaip vieta, kuri išpildo visus šiuos norus“, – aiškino ji.
Prieš dvejus metus prisijungusi prie savanorių pajėgų, savo sprendimo L. Jankevičiūtė tikrai nesigaili ir šiandien, nors į darbą biure kartais tenka atvykti ir po nemiegotos nakties.
„Šiuo metu, kai turime nelegalų antplūdį pasienyje, su ginklo broliais ir sesėmis stovime šalia pasieniečių, padedame, kuo galime, nes tikrai matome tame didelę prasmę. Kartais tai nėra lengva, nes dirbi visą darbo dieną, tada išvažiuoji, tarkime, į naktinę pamainą, budi visą naktį ir važiuodama namo jau dalyvauji susirinkimuose, planuoji su komanda dieną. Ir diena toliau tęsiasi. Tai tokios dienos tikrai vargina, bet supranti, kad reikia tą daryti“, – patikino ji.
Pataria burtis į bendruomenes: pati šiandien mokosi iš geriausių
Pasak L. Jankevičiūtės, moterims, kurios galbūt baiminasi nerti į sritį, kur šiandien dominuoja vyrai, palaikymo verta paieškoti bendruomenėse. Ir ji pati savu laiku priklausė kelioms bendraminčių ir bendramokslių grupėms, turėjo mentorių, mielai bendrauja su kolegomis, dalyvauja įvairiose konferencijose.
„Dar prieš užsidarant pasauliui dėl pandemijos, 2020 m. pradžioje, buvau San Franciske, konferencijoje, kur susirinko būtent deliverability specialistai ir žmonės, kurie nori kovoti su vadinamaisiais spameriais, fisheriais ir pan. Ten pamačiau, kad ir kokį aš klausimą turėsiu, rasiu žmogų, kuris man į jį atsakys. Nes tai yra ekspertai iš „Google“, „Microsoft“, „Yahoo“, „Apple“, iš kur tik nori. Ir jie visi yra nusiteikę bendradarbiauti, rasti geriausius sprendimus tam, kad internetas būtų saugus ir mūsų visų klientai būtų patenkinti el. laiškų pristatymo rezultatais. Supranti, kad tokiu atveju, kai matai, kad aplink tave yra labai daug žmonių, kurie gali tau padėti ir nori tau padėti, tu gali padaryti bet ką“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot jos, lygiai tokia pati situacija – ir kariuomenėje. Buriamasi socialiniuose tinkluose, puslapiuose ir grupėse, ir jai pačiai teko atsakyti į šia sritimi susidomėjusių merginų klausimus – nuo to, kiek laiko skiriama vakariniam dušui, iki to, ar egzistuoja seksizmas, netolerancija.
„Kartais yra tikrai gera surasti žmogų, kuris tau gali patarti iš savo asmeninės patirties, o ne iš lankstinuko. Po vieno tokio ilgo ir nuoširdaus pokalbio viena panelė išėjo 9 mėnesiams į tarnybą. Ir prieš, matyt, mėnesį ar porą jau grįžo. Tai, kiek žinau, manęs nekeikia ir buvo laiminga. Labai džiaugiuosi dėl to. Reikia ieškoti žmonių, kurie nori tau padėti. Nes jeigu tu klausi, aš nemanau, kad kažkuris žmogus atsisakys padėti“, – pastebėjo pašnekovė.