Turbūt nenuostabu, kad ir išlikęs interviu, skirtas paminėti E. Jackevičaitės darbo teismuose dešimtmetį, sunkiai įsivaizduojamas šiomis dienomis. Pavyzdžiui, tuometinė Marijampolės apygardos teismo teisėja buvo klausiama, ar „Ar teismo darbas nedaro moterų kietaširdėmis ir ar nenaikina jose moralės ir pasitikėjimo žmonėmis?“. Į klausimą „Ar Tamstai einant į šią teismo darbo sritį nebuvo daromi sunkumai ir ar nebuvo jaučiama ignoracija moterų atžvilgiu?“ E. Jackevičaitė pasirinko iš viso neatsakyti. Vis dėlto šiandien, kai Lietuvos teismuose dauguma teisėjų yra moterys, jos istorija išlieka puikiausiu standartų laužymo pavyzdžiu.
„Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atstatymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose. <...> Moterims pilnai tinka. Čia sprendžiama bylos abiejų lyčių ir moterys parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo“, – pati apie savo pašaukimą kalbėjo ji.
Į agronomiją nepriimta „dėl vietos stokos moterims“
Būsima pirmoji Lietuvos teisėja gimė dvarininkų šeimoje 1895 m. (nauju kalendoriumi – 1891 m.) Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiuje, Mažeikiškio palivarke. Augo katalikiškoje, lenkakalbėje aplinkoje. Mokyklą ji lankė Rygoje, baigė Onos Jastržembskaitės gimnaziją aukso medaliu.
E. Jackevičaitė svajojo studijuoti agronomiją, įgytas žinias vėliau norėjo pritaikyti gimtinėje. Paradoksalu, tačiau į Maskvos Petrovsko – Razumovsko akademiją ji nebuvo priimta „dėl vietos stokos moterims“. Tad kartu padavė prašymą į Petrapilio Bestuževo Aukštųjų Moterų kursus Matematikos fakultete ir ėmė studijuoti šią discipliną. Vis dėlto matematika nesužavėjo.
„Mano sena draugė iš gimnazijos laikų, kuri pradžioje studijavo su manim matematiką, perėjo į juridinį fakultetą. Jos pavyzdžiu sekdama ir aš paskutinę dieną ir net paskutinę valandą padaviau juridinio fakulteto dekanui prašymą įskaityti mane į juridinio fakulteto studenčių skaičių“, – pasakojo pati E. Jackevičaitė. Beje, vėliau ir minėta draugė tapo žymia advokate.
Net nebuvo galimybių, kaip moterys žinias galėtų pritaikyti praktiškai
Nors patikino iki tos dienos niekada anksčiau negalvojusi apie juridinės krypties studijas, polinkį domėtis šia sritimi pirmoji Lietuvoje teisėja įtarė paveldėjusi iš tėčio – jis domėjosi teismo klausimais. Pavyzdžiui, kartais net užsirašydavo advokatų kalbas ir jas vertindavo.
„Šiandieną matau, kad tai buvo reikšmingas momentas mano gyvenime ir gali būti nesąmoningai tą atjausdama palikau savo atmintyje net vaizdą tos vietos, kurioje padaviau prašymą. Aš niekad anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikinti moterims praktiškai tuos mokslus“, – situaciją analizavo E. Jackevičaitė.
Vis dėlto ji patikino esanti visiškai patenkinta savo profesijos pasirinkimu, o esą „varžyti moterį nėra pagrindo nei teisėtumo, nei teisingumo atžvilgiu“. Teisėja atkreipė dėmesį, kad, jei nebus didesnio susirūpinimo dėl savo ateities tarp moterų teisininkių, „galimumas praktiškai pritaikyti įgytas žinias gali sumažėti“.
Lietuva tapo pažangumo pavyzdžiu kitoms valstybėms
Šioje srityje Lietuvos vardas aptariamu metu skambėjo garsiai. Kaip sakė pati E. Jackevičaitė, Baltijos valstybėse moterų teismuose tuomet iš viso nebuvo, Estija nepriimė moterų net teismų kandidatėmis, o Italijoje moterims būti teisėjomis leista tik 1963 m.
Tarptautiniame moterų biuletenyje tais metais buvo pranešta, kad Lenkijoje dirba 2 moterys mažamečių teismuose, Vokietijoje – 1. Po vieną moterį buvo ir Anglijos vienasmeniniame teisme, visose Skandinavijos valstybėse (kolegialiniame teisme).
Tad žinia apie moterį teisėją Lietuvoje pasirodė ne tik kaimyninių šalių, bet net Naujosios Zelandijos laikraščiuose. Beje, Naujoji Zelandija yra pirmoji pasaulio valstybė, suteikusi moterims rinkimų teisę.
„Bendrai paėmus kolegialiniuose teismuose moterų labai maža. Lietuva šiuo atveju yra pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms“, – 1932 m. pripažino E. Jackevičaitė.
Lietuvoje 1918–1940 m. iš 470 dirbusių teisėjų 11 buvo moterys. Iš viso 1924–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje atsidaręs Teisių fakultetas parengė 959 teisininkus: 896 vyrus ir 63 moteris, rašoma išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose. Palyginimui, Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvos teismuose dirbo 746 teisėjai, 64,75 proc. jų – moterys.
Išvyko pailsėti, o pateko į karo įkarštį: turėjau su visa šeima bėgti
Petrapilyje E. Jackevičaitė mokėsi 1913 – 1914 m. Pastarųjų metų vasarą su mama Felicija Jackevičiene išvykus į kurortą Vokietijoje, jos atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje. Šiaurinėje Vokietijos dalyje teko išbūti iki gruodžio, kai per Švediją pavyko grįžti į Rusiją, o galiausiai ir į Lietuvą.
„Iš tėviškės vasarą 1915 m. turėjau su visa šeima bėgti. Nuvykome į Maskvą pas savo giminaitį. Maskvoje įstojau į B. Paltarockienės Aukštus Moterų kursus. 1918 m. baigiau šiuos kursus pirmojo laipsnio diplomu. Baigusi kursus dar negalėjau grįžti į Lietuvą, todėl įstojau į tarnybą Turkestano respublikoje“, – sudėtingus savo gyvenimo likimo vingius aiškino žurnalo „Moteris“ pašnekovė.
Į Lietuvą ji grįžo 1919 m. ir trejus metus dirbo vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja Dotnuvos ūkio mokykloje. Vis dėlto noras dirbti teisinėje srityje buvo stipresnis nei mokytojauti, tad laikraštis „Panevėžio kraštas“ dalinasi tokiu išlikusiu jos laiško kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui fragmentu:
„Kas dėl mano planų tęsti mokslines studijas, tikriausiai šiais metais jie neišsipildys ir artimiausiu metu negalėsiu lankyti universiteto, kad ir Vilniaus. O tai reiškia, kad artimiausioje ateityje privalau pasistengti rasti sau labiau tinkamą darbo vietą negu Dotnuvoje. Geriausia būtų, jeigu turėčiau kokią nors tarnybą, žinoma, teisės srityje, provincijoje, pavyzdžiui, Panevėžyje. Jeigu ne tas literatūrinės kalbos mokėjimo trūkumas, visi keliai man būtų atviri, o dabar man labai sunku, užsiimti galiu viskuo, tik ne teise. Taigi jeigu atsirastų kokia nors tarnyba, prašau Gerbiamą Kunigą manęs nepamiršti.“
Pradėjo nuo raštininkės, tapo teisėja
Teisėjos titulo link ji kilo labai palaipsniui. Iš Dotnuvos persikėlė į Kauną ir pradėjo nuo II eilės teismo raštininkės vietos Kauno Apygardos Teisme, kur buvo priimta 1922 metais balandžio mėn. 3 d., o jau tais pačiais metais balandžio mėn. 16 d. perkelta ir į teismo kandidates.
„Dirbau Apygardos Teisme ir pas Kauno I nuov. Taikos Teisėją a. a. p. Gerubavičių. Čia turėjau progos betarpiškai prisižiūrėti Taikos Teisėjo darbui. Nuo 1923 m. rugsėjo mėn. buvau komandiruota pas Kauno IV nuovados (dabar Aleksoto nuov.) Taikos Teisėja pagalbon savarankiškai dirbti, o į vyresnius kandidatus buvau perkelta 1923 m. spalių mėn. 11d. Tais pačiais metais lapkričio 28 d. J. E. Teisingumo Ministerio įsakymu Nr. 171 buvau paskirta laikinai eiti Kauno m. ir apskr. IV (dabar Aleksoto) nuovados Taikos Teisėjo pareigas, o nuo 1926 m. sausio mėn. 1 d. buvau patvirtinta einamose pareigose. Tokiu būdu Aleksoto nuov. Taikos Teisėju išbuvau 6 metus. Vytauto Didžiojo metais J. E. Pono Prezidento aktu Nr. 17 buvau paskirta Marijampolės Apygardos Teismo Nariu nuo 1930 m. sausio mėn. 10 d.“, – smulkiai savo karjeros keliu dalijosi E. Jackevičaitė.
Laikraštyje „Darbininkas“ išspausdintoje žinutėje rašoma: „E.Jackevičaitė pirmoji moteris Lietuvoje, einanti teisėjo pareigas, ir todėl jai moralinė atsakomybė ir prieš kitas moteris tenka daug didesnė, nes į pirmąją moterį teisėją daug kas žiūri su ypatingu dėmesiu.“
Prezidentas Antanas Smetona 1928 m. gegužės 15 d. E. Jackevičiatę apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Nuo 1933 iki 1938 metų ji dirbo Civilinio skyriaus teisėja, o 1941–1944 metais Kauno apygardos teisme ėjo Civilinio skyriaus teisėjos pareigas.
Buvo ir aktyvi visuomeninė, kovojo už moterų teises
E. Jackevičaitė tarpukario Lietuvoje buvo ne tik žinoma teisėja, bet ir aktyvi visuomeninė veikėja, moterų teisių gynėja. Ji priklausė Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungai, dalyvavo 1929 m. įkuriant Lietuvos moterų tarybą, rašoma leidinyje „Gimtasis Rokiškis“.
Teisėjaudama Marijampolėje E. Jackevičaitė rūpinosi ir vargingai gyvenančiais, jiems rinko lėšas, neatsisakydavo dalyvauti visuomeniniuose teismuose. Pavyzdžiui, to meto šaltiniuose aprašomas atvejis, kai inteligentė moteris, mama buvo kaltinama nutolimu nuo kaimo papročių, išponėjimu, šeimos reikalų apleidimu. Tuomet visuomeninis teismas aptariamą moterį išteisino. E. Jackevičaitė siekė panaikinti ir prostitucijos reglamentavimą šalyje, uždrausti viešnamius.
Bene dvidešimt metų trukusią įspūdingą teisėjos karjerą sutrikdė sovietų ir nacių okupacijos. Po 1944 m. E. Jackevičaitė teisėja greičiausiai nebebuvo paskirta, nes patikimų žinių apie jos veiklą sovietmečiu nėra. Ji mirė 1977 m., palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.