E. Lėgaudaitė neslepia – iš pradžių į priekį ją turbūt vedė tik aiškaus tikslo turėjimas ir adrenalinas. Jaunai ir tik mokyklą baigusiai merginai artimieji patarė verčiau važiuoti dirbti į užsienį ar bent jau rinktis samdomą, „valdišką“ darbą.
Stebėjosi daugelis ir tuomet, kai tik pradėjusi savo veiklą, ji pati važiuodavo pas klientus į namus, o telefono ragelį keldavo ir savaitgaliais, ir per šventes. Vis dėlto visiems dvejojusiems el. įrangos meistrė įrodė, kad atkakliai ir nuoširdžiai dirbant įmanoma yra viskas.
„Rinkitės, merginos, technologijų sritį. Tai yra neatrastos galimybės ir labai plati sritis. Tiek kūrybiniu atžvilgiu, tiek techniniu. Taip kad tik pirmyn“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Su technika supažindino tėtis
Pati E. Lėgaudaitė pokalbio pradžioje prasitarė, kad technika ją lydėjo nuo vaikystės. Vis dėlto baigdama mokyklą ji kiek susvyravo ir lemiamu metu galiausiai pasirinko kinologijos studijas.
„Mano tėtis yra stambios buitinės technikos meistras, vaikystėje vakarus leisdavau kartu su juo. Tai varžčiuką pasukinėti, tai pastebėti, kaip jis dirba... Ir ta technika kartu augo ir su manimi. Tas pasirinkimas toks ganėtinai buvo savotiškas ir tiesiog širdy kažkur glūdėjo“, – dabar mano el. įrangos meistrė.
Nuo mažumės E. Lėgaudaitė taip pat mėgo ir gyvūnus, daug jų yra auginusi, tačiau visada itin žavėjosi šunimis, jos šeima turėjo ir labradoro retriverių veislyną.
„Iš tikrųjų, nemėgstu darbo daryti dėl darbo. Taip ir mokytis tik tam, kad mokytis. Netenkino studijų kokybė, nusprendžiau, kad nematau tame prasmės, ir tiesiog nutraukiau studijas“, – savo apsisprendimą mokslų vis dėlto netęsti paaiškino ji.
Pradėjusi savo verslą, sulaukė net pasiūlymo emigruoti
Kai nutraukusi studijas mergina grįžo į gimtuosius Mažeikius, kurį laiką dar tikrai nebuvo tikra, ko imsis. Mintis apie galimybę atidaryti savo mobiliųjų įrenginių taisyklą kilo, kai sugedo jos pačios telefonas.
„Anksčiau yra tekę naudotis kitų taisyklų paslaugomis, tačiau nebuvau patenkinta suteiktomis paslaugomis, aptarnavimo kokybe. Pagalvojau, kad, na, rankas turiu, galiu pamėginti pati tai padaryti. Taip ir prasidėjo. Telefoną tiesiog susitvarkiau pati ir tuomet pradėjau galvoti, kad galbūt reikėtų Mažeikių krašte atidaryt taisyklą“, – savo veiklos pradžią prisiminė E. Lėgaudaitė.
Paklausta, kaip tuomet į šią jos idėją reagavo draugai ir artimieji, ji prisiminė, kad nuomonių buvo įvairių. Žvelgiant į šią situaciją dabar, prasitarė, greičiausiai turėjo būti baisu, bet baimės tuomet nejuto, atkakliai siekė išsikelto tikslo ir stengėsi pernelyg nekreipti dėmesio į jokias aplinkybes.
„Tikrai labai palaikė tėtis. Jis žino, koks tas kelias yra, kai esi meistras. Kaip skambučiai plūsta ir per šventes, ir per Velykas, nes žmonėms įrenginiai genda bet kada. Nepriklausomai, ar tau atostogos, ar ne atostogos. Stengiuosi padėti visiems, kiek tai įmanoma, kartais aukodama ir savo asmeninį laiką. Bet buvo visokių nuomonių. Kad galbūt geriau eik dirbti, kaip sakoma liaudiškai, valdišką darbą. Nesuksi galvos, gausi atlyginimą, tikrai turėsi ir atostogas, ir visas garantijas. Buvo siūlančių: „Gal važiuok į užsienį? Taigi grįžai, mokslų nebaigei, ką tu čia veiksi?“, – prisiminė E. Lėgaudaitė.
Per savaitę tebūdavo vos 2 užsakymai, pati važiuodavo į namus pas klientus
Nors jos verslo pradžia ir nebuvo tokia lengva, nė viena šių minčių nesugundė, viliojo galimybė gyventi ir dirbti greta savo šeimos, artimųjų ir draugų.
„Pradžia buvo ganėtinai keista. Su pirmaisiais klientais aš netgi sutardavau internetu, kad atvažiuosiu paimti įrenginio į namus. Į kiemą. Ir aš neįsivaizduoju, kaip tie žmonės galėjo pasitikėti. Atrodo, atvažiuoja žmogus, duoda tau lapelį, paima tavo daiktą, tavo turtą, išveža jį suremontuoti ir parveža atgal. Tai esu labai dėkinga tiems, kurie iš tikrųjų pasitikėjo. Jie leido tobulėti ir mokytis. Supratę, kad nėra gerai atvažiuoti į kiemą ir tiesiog paimti įrenginį, buvome prisiglaudę kitos įmonės patalpose kurį laiką, kol susiradome savo įprastą, kur ir dabar esame, taisyklą „Mobilab“, – pasakojo E. Lėgaudaitė.
Lengviau nepasidarė ir tuomet, nes, kol naujoji taisykla rinkoje įsitvirtino ir susibūrė klientų ratas, kartais per savaitę ji tegaudavo vos porą užsakymų. Tiesa, laisvą laiką, pasakoja, tuomet skirdavo žinių gilinimui, vyko ir į mokymus, parodas.
Papasakojo, kaip prižiūrėti savo įrenginius
„Verslas šiuo metu yra jau ganėtinai išsivystęs. Turime didelį lojalių klientų ratą. Su jais nuolat dirbame. Žinoma, yra ir daug naujų klientų. Apimtys dabar labai svyruojančios. Juokauju, kad priklauso nuo to, kokie orai buvo savaitgalį. Kartais ir nespėjame tam tikrų darbų, galvojame apie plėtimąsi ir tobulėjimą, bandome vystytis toliau“, – aiškino E. Lėgaudaitė.
Paklausta apie dažniausias klientams kylančias problemas dėl turimos įrangos, E. Lėgaudaitė patikino, kad klasika – mechaniniai gedimai. Pavyzdžiui, ekrano skilimas, įkrovimo ir baterijų bėdos. Kita grupė – programinės įrangos gedimai, konsultuoti tenka ir dėl įrenginių naudojimo, priežiūros.
„Pagrindinis patarimas būtų palaikyti švarą. Lygiai taip pat kaip namuose mes plauname grindis, valome dulkes, kad būtų švaru, tai įrenginį irgi reikia prižiūrėti, kad prailgintume jo naudojimo laiką. Pagrindinė rekomendacija – nelaikyti 10 vienodų nuotraukų, kur truputėlį pajudėjai. Atsirinkti nuotraukas, kurios yra reikalingos, ir jas saugoti, sinchronizuoti į debesį, kad po to, esant praradimui, nebūtų skaudu. Kai užkišame įrenginį, jis sulėtėja, pradedame norėti naujo. Tiesiog palaikykite švarą ir tai bus tobuliausias variantas, kaip galite padėti telefonui“, – patarė ji.
Klausė, kur meistras, atkirto, kad, jeigu čia dirbtų vyras, problema būtų išspręsta
Pasidomėjus, kaip reaguoja klientai, supratę, kad jų įrenginius ji ne tik priima, bet ir pati taisys, mergina patikino, kad užsukančius į jos taisyklą galima būtų skirstyti į kelias grupes. Deja, ne visi atvejai – tik pozityvūs.
„Yra ta kategorija žmonių, kurie sako: „O tai meistrą pakviesit? Aš noriu aptart viską su juo“. Sakau: „Aš meistras“. Jie: „Ai, jūs meistras. Na, gerai.“ Ir jiems reikia įrodyti savo poziciją, kad aš stoviu ne dėl to, kad priimčiau įrenginį, bet aš lygiai taip pat esu ir meistras, galiu atsakyti į visus techninius klausimus. Bet su tam tikromis situacijomis galima susidoroti, su tam tikromis, tikriausiai, ne“, – sako išmokusi mergina.
Pasirodo, po tam tikrų susidūrimų su klientais ji net turėjo minčių kreiptis dėl diskriminacijos lyties pagrindu.
„Atrodo, turiu ganėtinai kietą kailį, bet žmonės kartais sugeba pataikyti į tą pačią ploniausią vietelę, kur taip skaudžiai kerta... Ir kasdien, iš tikrųjų, kai kartojama ta pati istorija, ar tikrai tu gali, ar tu sugebi... Kodėl? Tai ganėtinai paliečia. Situacija, kuri labiausiai palietė ir tikrai žadėjau kreiptis dėl diskriminacijos, buvo, kai tiesiog uždavus klausimą, kokia priežastis, kodėl aš jums negaliu padėti, buvo atsakymas: „Dėl to, kad jūs – moteris. Jeigu čia dirbtų vyras, mano problema būtų išspręsta.“ Nors tą problemą, atsižvelgiant į specifiką, net nepriklausė mums spręsti. Mes negalėjome nei konsultuoti, nei padėti. Ir žmogus atėjęs tiesiog iškart pasako, kad jūs man negalėsite padėti. Tai tikrai žeidžia ir nesinori, kad ir kiti patirtų tai“, – patikino E. Lėgaudaitė.
Pastebėjo, kad pikčiausiai reaguoja pačios moterys: svarbiausia nebijoti, siekti savo užsibrėžto tikslo ir nekreipti dėmesio, ką kiti kalba
Ji pastebėjo, kad bene daugiausiai stereotipų apie tai, ką gali ir ko negali daryti moterys, gyvena pačių moterų galvose. Ir pikčiausių reakcijų, pasirodo, tenka susilaukti būtent iš jų.
„Su vyrais yra kur kas paprasčiau, nes jie gal, nenoriu išskirt, bet galbūt dažniau būtent mano klientai turi stipresnį humoro jausmą. Ir mes su jais vis pajuokaudami išsprendžiame tą problemą. Ir jokių bėdų daugiau nebekyla, išsiaiškiname, kad aš atlieku darbą, žinau, ką darau, ir viskas bus gerai. Moterys galbūt žiūri skeptiškiau į tai. Ir ta nuostata, kad tai yra galbūt ne moteriškas darbas, labiau veši būtent moterų aplinkoje“, – pastebėjo pašnekovė.
Pati ji mano, kad tai galbūt susiję ne tik su vidinėmis nuostatomis, bet ir su pavyzdžiais aplinkoje. Vis dėlto toms moterims, kurios tik svarsto apie galimybę siekti karjeros TECH, E. Lėgaudaitė patarė nebijoti persikvalifikuoti, nes savo kailiu įsitikino, kad tai tikrai nėra taip baisu, ir išbandyti savo jėgas.
„Norėjau dirbti visiškai kitoje srityje, su gyvūnais, o dabar esu technologijų srityje. Svarbiausia nebijoti, siekti savo užsibrėžto tikslo ir nekreipti dėmesio, ką kiti kalba. Būtent kažkokių nuostatų, kad moterys negali, kaip tu dabar ten dirbsi... Reikėtų užsibrėžti ir siekti to“, – paragino ji, pabrėždama, kad svarbu ir jaunąją kartą auklėti taip, kad visi mes esame lygiaverčiai ir galime dirbti tokius darbus, kokius norime.