Šiandien M. Liutkutė yra vyr. programinės įrangos inžinierė, „Java“ programuotoja, ir programuotojų komandos techninė vadovė. Ji konsultuoja tiek programuotojus, tiek klientus nuo Afrikos iki Amerikos, kai kurie jų turi ir po daugiau nei 120 milijonų vartotojų.
Programavimas atrodė kaip žaidimas
Paprašyta papasakoti savo pirmąjį prisiminimą, susijusį su TECH, M. Liutkutė patikino, kad jau vaikystėje vis remontuodavo įvairius daiktus, mažus kompiuteriukus, bandydavo juos išrinkti ir sutvarkyti. Ji norėjo ne tik žaisti, bet ir suprasti, kaip pastarieji, jų programos veikia. Savo ruožtu mokykloje programavimas ją patraukė nuo pat pirmųjų minučių.
„Atsimenu, kad lyg ir reikėjo suskaičiuoti stačiakampio plotą. Man nuo tų pirmųjų užrašytų IF – ELSE sakinių kažkaip atrodė, kad tai yra labai aiškus dalykas. Supratau, kad noriu toliau domėtis, ką dar čia galima parašyti, ne tik stačiakampio plotą apskaičiuoti“, – pasakojo pašnekovė.
Susidomėjimas programavimu neišblėso ir vėliau – ji pasirinko programų sistemų studijas, toliau savo žinias gilino šioje srityje.
„Programavimas man gal kaip žaidimas truputį atrodė, nes tu gauni užduotis ir sprendi problemas“, – aiškino programuotoja.
Egzaminas virto darbo pokalbiu
Beje, įdomi ir istorija, kaip ji gavo savo pirmąjį programuotojos darbą – gerai pasirodžiusi egzamine, buvo pakviesta dirbti: „atsiskaitymai visi po to pavirto į pakvietimą, į darbo pokalbį“.
„Atsiskaitymų metu jaučiau, kad gal gaunu šiek tiek daugiau klausimų iš dėstytojo, ir kad man lyg ir sunkiau atsiskaityti, bet paskui supratau, kad viskas buvo į naudą. Dėstytojas testavo mano žinias, norą gilintis. Ir paskui pasiūlė atsiųsti CV į įmonę, kurioje jis dirba. Taip aš jau po antrojo kurso vasarą pradėjau dirbti programavimo darbą“, – prisiminė ji.
Pasak M. Liutkutės, ir šiandien jie įmonėje džiaugiasi, kai į laisvas darbo vietas pretenduoja jauni amžiumi ar patirtimi specialistai (pavyzdžiui, po persikvalifikavimo), nes gerų darbuotojų labai trūksta.
Replikų rimtomis nelaiko: tai yra mano aplinka, o aš nesu vyras
Mitas, patikino pašnekovė, kad IT srityje nelaukiamos moterys. Pati ji tikino susidūrusi tik su pavienėmis replikomis, neretai nuostabos, dėl savo lyties ir profesinio pasirinkimo. Ilgainiui išmoko į jas nekreipti dėmesio arba kaip tik – kreiptis asmeniškai ir paprašyti paaiškinti, kas gi čia stebina.
„Jeigu tai yra tikrai, pavyzdžiui, kokia nors įžeidžianti replika, labai padeda paprašyti paaiškinti patį juoką ir kodėl jis yra juokingas. Man atrodo, kad tų žmonių, kurie sako tas replikas, galvoje tai yra juokinga, bet tiesiog tai išsakius garsiai, o dar bandant paaiškinti, kodėl tai yra juokinga, dažnai pritrūksta žodžių“, – pastebėjo ji.
Nors aplinkoje, kur šiandien dirba, daugiau kolegų vyrų, šios aplinkos vyriška M. Liutkutė nelaiko.
„Aš ją matau kaip savo aplinką – gal dėl to, kad aš pakankamai ilgai ir nuosekliai keliavau per tą su IT pasauliu susijusią aplinką. Niekada nesustojau ir nesusimąsčiau, kad tai yra vyriška profesija kažkokia, ar tai yra vyriška aplinka, nes net ir savo kolegų nematau, kaip vyrų ar moterų. Tai yra man tiesiog žmonės, tai yra komandos nariai. Tikrai nesutiksiu, kad tai yra vyriška aplinka, nes tai yra mano aplinka, o aš nesu vyras“, – aiškino ji.
Buvo ir streso, ir nemigos naktų
Pasak M. Liutkutės, nors jos profesinė kelionė prasidėjo anksti, o ir kelio kryptis visada buvo aiški, kasdienybėje įvairių iššūkių netrūko.
„Atsiminus visą stresą, kurį teko patirti, man atrodo, kad mes visada kiekvienam žingsny jaudinamės dėl labai daug dalykų. Tuo metu buvo sunku, bet dabar vertinu kiekvieną patirtį, kas įvyko. Negaliu pasakyti, kad kažkas pagalius į ratus kišo, tik nebent mano nerimas ar prisigalvojimas labiau versdavo mane jausti tą stresą negu iš tikrųjų būdavo kokie trikdžiai ar nesklandumai“, – įžvelgė ji.
Pašnekovės teigimu, mokantis programuoti tikrai buvo ir bemiegių naktų, praleistų prie kompiuterio ekrano, ir streso.
„Vertinu, kad tiek daug pasiėmiau. Ir pati įmonė, iš tikrųjų, kiekviename žingsnyje manim taip pasitikėjo, leisdavo net ne tai, kad pozicijas kažkokias užimti, bet prisiimti vis daugiau atsakomybių, bandyti dalykus ir tiesiog eiti savo keliu“, – pastebėjo M. Liutkutė.
Papasakojo apie savo kasdienybę
Paklausta, kaip atrodo jos kasdienybė šiandien, programuotoja patikino, kad pagrindinė jos atsakomybė – gerai atlikti programavimo užduotis. Tiesa, kadangi kai kurios rolės darbe yra skirstomos atsižvelgiant į projektus, ji taip pat vadovauja ir programuotojų komandai, yra atsakinga už jų įgyvendinamus techninius sprendimus. Pavyzdžiui, architektūros ar dizaino.
„Anksčiau vadovaudavausi pasakymu „Ką darai, daryk gerai“, bet aš supratau, kad jis yra per daug perfekcionistinis. Visą laiką bandyti viską maksimum gerai padaryti. Dabar tiesiog stengiuosi visą laiką „do my best“ – tiesiog daryti darbus kuo geriau iš savo pusės. Suprasti, kad tos mano maksimalios pastangos yra gana, ir nebandyti persilaužti kažką bandant įgyvendinti, o visą laiką geriau viską apmąstyti, paplanuoti, pasverti“, – apie darbo principus pasakojo M. Liutkutė.
Ji yra dirbusi ir ne tik technine, bet tiesiog komandos vadove, tačiau šių laikų nesiilgi – trūko programavimo, daug laiko atimdavo kasdienė komunikacija, organizaciniai klausimai. Vesti komandą į priekį M. Liutkutė pasakojo besimokiusi iš savo artimiausios aplinkos, kolegų, žinių besisėmusi ir įvairiuose kursuose.
Palygino skirtingas TECH roles
„Techninio vadovo atsakomybės yra dėlioti sprendimus, architektūras tokiems jau didesniems ar tolesniems užduočių įgyvendinimams. Taip pat, jeigu reikia rinktis kažkokias technologijas, su kuo įgyvendinti užduotis. Komandos vadovas – daugiau į komunikaciją ir darbo organizavimą, o techninis vadovas labiau už techninius klausimus atsakingas ir visą architektūrą“, – skirtumus aiškino ji.
Tiesa, jei besidomintieji TECH sritimi nori, pavyzdžiui, programuoti, tą ir turėtų daryti iškart ir visa jėga, patarė M. Liutkutė. Nors šiandien gana populiaru pažintį su IT pradėti, pavyzdžiui, nuo testavimo, pati ji šio kelio nerekomenduoja.
„Problema su testavimu yra ta, kad testavimas savaime irgi turi dalykų, ką ten veikti ir ką išmokti. Tai dažnai yra galimybė užstrigti toje rolėje ir peršokti į programuotoją reikia ryžto ir toks kaip vos ne mini karjeros pakeitimas gaunasi“, – pastebėjo ji.
Savo ruožtu, tarkime, front-end, lygino programuotoja, kitiems gali atrodyti artimesnis, nes yra susijęs su tuo, ką matome kasdien – įvairių tinklalapių dizainu.
Ko reikia, kad TECH sulauktų daugiau talentų?
Pasak M. Liutkutės, sudominti vaikus TECH sritimi galima per pavyzdžius, įtraukiant juos į įvairias pagal amžių aktualias veiklas ir vis motyvuojant, palaikant. Tarkime, jai yra tekę dalyvauti vaikams skirtoje dienos stovykloje, kur vyko įvairios IT pamokos nuo tinklalapių kūrimo iki elektronikos – atsiliepimai buvo labai pozityvūs.
„Vaikai atėjo, pavyzdžiui, iš puslapių kūrimo, tai labai džiaugėsi ir sakė: „O mum sakė, kad mes jau galėtume kurti puslapius ir dirbti“. Sakiau: „Tai žinoma, kad galėtumėt, aš irgi taip manau“. Jiems paliko gerą įspūdį, kad nebuvo žmonių, kurie sakė „Ne, jūs negalit, jūs turit palaukti dar tiek ir tiek laiko, jūs turit išmokti dar daug ko“. Jiems jau kažkokias paprastas užduotėles parodžius patvirtino: „Taip, jūs tikrai galit toliau mokytis šito dalyko, bet jau kažką ir dabar sugebat“, – aiškino ji.
Labai svarbus, sutiko pašnekovė, ir tėvų palaikymas, o, atradus dominančią sritį, nerti į ją kuo giliau norėsis ir pačiam. Ar tai būtų mokslai profesinėje mokykloje, ar privatūs kursai.
„Galima domėtis ir pačiomis įmonėmis, kokias technologijas jie naudoja, ir tada pradėti domėtis tomis technologijomis. Nes čia irgi yra kitas būdas, prie ko norime prisidėti ar su kokiomis įmonėmis dirbti, ir tuomet bandyti ten patekti“, – kaip rasti savo kelią IT, patarė ji.