„Tas jausmas, kad tau čia nepavyks ar yra sunku, nedingsta. Niekada. Ar būna dabar, kad man atrodo, kad nieko nesugebu? O jetus. Kartą į ketvirtį tikrai būna, kai aš atsisėdu ir man atrodo, kad aš nieko nebemoku, čia vėl turime problemą ir aš neįsivaizduoju, kaip ją spręsti. Ir, apskritai, ką aš veikiu direktoriaus kėdėje? Tai aš net TECH mokslų nebaigusi. O, jei būčiau baigusi, gal man dabar būtų lengviau visą tai spręsti?
Tas jausmas yra nuolatinis, tik skirtingiems žmonėms skirtingose srityse pasireiškiantis. Ir, jei galvojate, kad vyrai taip nesijaučia, tai, žinokit, jaučiasi lygiai taip pat kaip moterys, tik gal mažiau apie tai šneka“, – juokiasi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Pasak A. Sosunovos, taip jaustis normalu visiems, kurie lipa iš savo komforto zonos, auga ir tobulėja. Nepaisant šio diskomforto, TECH srities, patikina ji, sunku neįsimylėti dėl nuolatinio virsmo, išskirtinio požiūrio į kūrybiškumą ir kokybę, čia dirbančių žmonių – IT diktuoja pasaulio inovacijas, todėl pritraukia pačius stipriausius specialistus. Tiesa, suprasti tai jai užtruko, o kartu pareikalavo daug nerimo ir jėgų.
Manė, kad TECH – ne jai
Nors mokykloje A. Sosunova lankė programavimo būrelį, dalyvaudavo ir matematikos olimpiadose, be to, jai puikiai sekėsi chemija ir fizika, tai laikė labiau žaidimu nei pasiruošimu profesinei ateičiai.
„Net negaliu pasakyti, kad kalbos ar humanitariniai mokslai buvo tikrai tai, kas mane žavėjo. Labiau tai buvo tuo metu aplinkoje vyraujantys stereotipai. Gyvenau mažame miestelyje, 6 tūkst. gyventojų, TECH srityje nedirbo nė vienas mano pažįstamas. Tos profesijos, kurias aš mačiau, buvo būdingos mažam miesteliui. Kai man mokytojos ar tėvai patardavo, sakydavo: „Tu tokia organizuota, tau patinka su žmonėmis bendrauti, problemas spręsti, esi seniūnė ir t. t., kokie inžineriniai mokslai? Ką, tu užsidarysi, sėdėsi ir kažką braižysi ar skaičiuosi?“, – pamokymus prisiminė pašnekovė.
Tuomet, kai ji dar rinkosi, kur studijuoti, TECH sritis būdavo apibūdinama kaip tinkamiausia tiems, kurie mėgsta dirbti su kompiuteriu, susikaupti ir analizuoti, o savo ruožtu jai nuo vaikystės labai patiko sportuoti, būti lauke, komandinės veiklos, bendrauti – buvo tikra ekstravertė.
„Man kažkaip suponavo visa tai, kad TECH yra kažkas, kas yra tikrai ne mano“, – sakė ji.
Nuo politikos iki renginių – vadovo darbo nelaikė rimta profesija
Rinkdamasi savo būsimas studijas, A. Sosunova juokėsi įvertinusi ir kitą aplinkybę – su broliu jie buvo bendraklasiais, tad tikrai neplanavo būti ir bendrakursiais. Brolis rinkosi ekonomiką, tad ji galiausiai pasuko į politikos mokslus.
„Man buvo du dalykai svarbūs – aš labai norėjau dirbti kūrybišką darbą ir daryti pokytį pasaulyje. Kaip norėjau tada, noriu ir dabar. Ir man labai svarbu, kad aš matyčiau to pokyčio rezultatus. Studijuodama politikos mokslus, tarptautinius santykius supratau, kad tas pokytis galbūt nėra toks greitas, kokio aš norėčiau. Ir aš tuo metu net neįsivaizdavau, kaip aš maža galiu pakeisti tokią didelę sistemą“, – kada pajuto, kad su politika savo ateities nesies, prisiminė pašnekovė.
Atsivertusi darbo skelbimų portalą su praktiškai nuline darbine patirtimi, ji nusprendė išsiųsti savo CV renginių organizavimo verslą vykdančiai įmonei. Šioje srityje galiausiai ir dirbo ketverius metus.
„Taip natūraliai nutiko, kad iš projektų vadovo asistentės aš gana greitai pakilau iki pozicijos, kur galėjau vadovauti komandai, turėti nedidelį ir savo bendrą verslą. Supratau, kad man yra dvidešimt keli metai ir ką aš dariau gyvenime, tai vadovavau kažkam. Man tuo metu atrodė, ką aš sakysiu, kokia mano patirtis, kad aš moku vadovauti? Kas čia per profesija?“, – pasakojo A. Sosunova.
Atsidūrė kryžkelėje: dabar argumentas, kodėl pasirinko IT, kelia juoką
Jai norėjosi pamatyti, kaip kasdieniai procesai organizuojami didesnėse organizacijose, pasisemti daugiau patirties. Sunkumai ištiko ir asmeniniame gyvenime – A. Sosunova sužinojo, kad serga vėžiu, problemų kilo ir asmeniniuose santykiuose.
„Buvo toks pokyčių metas, kai aš rinkausi tarp vienos įmonės naujos verslo šakos kūrimo su investuotojų pinigais, arba geriausia draugė man pasiūlė, ar nenorėčiau ateiti pas juos dirbti IT projektų vadove. Tai buvo vienas turbūt sudėtingiausių mano karjeros išsišakojimų“, – pripažino pašnekovė.
Šiandien ji šypsosi prisimindama, kad vienas lemiamų argumentų, kodėl ji pasirinko IT, buvo įsitikinimas, kad nėra mažiau stresą keliančios srities.
Įsitikinimus sugriovė būsima kolegė
„Turbūt aš tikrai nebūčiau ten, kur esu, jei nebūtų daugybės žmonių, daugiausiai iš jų vyrų, kurie manimi patikėjo, ir galvojo, kad aš galiu daryti tai, ko galbūt net aš pati nelabai tikėjau, kad galiu. Kai ėjau į darbo poziciją, turėjau labai daug užtikrintumo. Manęs klausė: „Kaip tu, ne techninė projektų vadovė, galvoji, kad ateisi ir valdysi IT projektus?“. Aš sakiau: „Jeigu tu moki valdyti projektus, koks skirtumas, kokie tai yra projektai“, – savo drąsa nustebina pašnekovė.
Nors būsimieji kolegos tuomet tik susižvalgė ir šyptelėjo, į darbą ją galiausiai priėmė. Iki šiol A. Sosunova pamena ir kolegę Jovitą, kuri dar pirmojo pokalbio metu sugriovė stereotipus apie TECH srityje dirbančias moteris.
„Aš irgi visuomet įsivaizdavau, kad tos moterys, kurios dirba TECH, būtinai vaikšto su džemperiais, yra tokios inžinierės, mažai kalbančios, labai konkrečios. Čia ateina dama, kuri yra labai moteriška, labai iškalbinga, kalba apie strateginius dalykus ir žmones. Kitaip tariant, atrodo visai ne, mano akimis tuometinėmis, techninis profilis. Galvojau: „Wow, jei čia ji yra sėkminga ir jai čia taip gerai sekasi, tai, vadinasi, gal ir man čia yra vietos“, – sakė pašnekovė.
Pirmas dvi savaites verkė kas vakarą
Nepaisant to, A. Sosunovos kelias į TECH tikrai nebuvo lengvas ir sklandus: „Neslėpsiu, pirmas dvi savaites, gal tris, aš verkiau kas vakarą“.
Nors anglų kalbos žiniomis tuomet nesiskundė, dirbti jai teko su britų komanda, su kuria dėl saugumo dažniausiai bendraudavo telefonu, pokalbius reikdavo dokumentuoti, spręsti techninius ir kitus projekto valdymo klausimus.
„Man atrodė: „O Dieve, aš nieko nemoku! Nieko nesuprantu! Kokią nesąmonę aš čia sugalvojau? Kas čia mane į tą TECH patraukė? Kaip čia neįdomu!“. Neslėpsiu, kad per pirmus pusę metų gal porą kartų ruošiausi savo CV siųsti atgal ir grįžti į renginių organizavimą ar kažkur, kur man yra daug labiau pažįstama ir sava. Po to gal du mėnesius verkiau kokį kartą į savaitę. Mano adaptacijos periodas tikrai užtruko ir jis truko turbūt apie pusmetį tai tikrai, kol aš pripratau“, – pripažino pašnekovė.
A. Sosunova iki šiol yra dėkinga kolegoms ir mentoriams, kurie tuo metu buvo šalia, patarė, palaikė ir padėjo nenuleisti rankų.
„Kai jūs ateinate į naują sritį, ir jūs pradedate daryti kažką, kas jums labai neįprasta, pasirinkite labai teisingus žmones aplink save. Tai yra vienas iš sėkmės rodiklių, ar jums pavyks, ar ne. Aš turiu posakį, kuris man labai patinka: „Velniop eiti dviese yra daug lengviau nei vienam“, – patarė A. Sosunova.
Papasakojo, kaip atrodo darbo diena: 80 proc. sudaro pokalbiai
Šiandien ji dirba „Vinted“ inžinerijos direktore, vadovauja 6-ioms komandoms. Pašnekovė pasakojo, kad šioje įmonėje darbas organizuojamas produktiniais domenais, tad minėtos komandos yra atsakingos už atradimo, paieškos, pirkėjo ir pardavėjo kontakto užmezgimo, prekių atitikimo pagal pirkėjo poreikius, rekomendacijų variklius, pagrindinio puslapio priežiūrą ir pan.
Savo ruožtu pagrindinės jos atsakomybės: rodyti strateginę kryptį, atsižvelgiant į vartotojų poreikius ir problemas, stebėti konkurentus, kas ateina į rinką, planuoti ateities plėtros galimybes ir komandos atsakomybes, užtikrinti efektyvų ir sklandų darbą.
„80-90 proc. mano darbo dienos greičiausiai yra skirta pokalbiams ir turbūt 20 proc. – mąstymui, ką su tuo, ką susirinkau per pokalbius, daryti“, – aiškino ji.
Pastebi pokytį: stereotipus perduoda suaugusieji
A. Sosunova džiaugiasi šiandien vis rečiau išgirstanti, kad viena ar kita veikla nėra mergaitiška, vaikai auga drąsesni, laisvesni ir smalsesni. Stereotipai, tikina ji, deja, daugiau vyrauja tarp suaugusiųjų, juos jie neretai perduoda ir vaikams.
„Pokytis, ypač mergaičių, prasideda nuo mamų, nes vaikai mato pavyzdį, visų pirma. Jei mama miestelyje net neįsivaizduoja, kokie yra TECH srityje darbai, ir kas tai yra apskritai, kaip ji gali perduoti savo vaikui žinojimą, kad tai yra potenciali sritis? Jei mokytojas ar švietimas nekalba apie tai, iš kur mes galime tikėtis, kad tas vaikas, būdamas mažas, susidomės ta sritimi? Man atrodo, pokytis prasideda nuo mūsų, suaugusių, ir tik tada ateina pas vaikus“, – aiškino pašnekovė.
Šiuo metu ji pati augina 7-erių dukrą, su kuria atvirai kalba apie TECH sektorių jai suprantamais pavyzdžiais. Tarkime, kodėl neveikia kompiuterinis žaidimas, kaip veikia viena ar kita aplikacija.
Į ką kreipia dėmesį, samdydami darbuotojus?
Pokalbio metu A. Sosunova pripažino gana dažnai sulaukianti žinučių iš žmonių, kurie nori ateiti į TECH. Ir, jei kalbant apie, pavyzdžiui, sportą, visi supranta, kad po pirmos treniruotės tu greičiausiai nežaisi Lietuvos rinktinėje, tai darbui IT neretai turima nepagrįstų lūkesčių.
„Taip, yra labai daug nuostabių programų ir mokslų, kurie duoda pradmenis. Tai reiškia, kad jūs pradėjote. Tačiau turite tiek pats investuoti savęs – laiko, energijos, tiek turėti mentorių, suprasti ir galbūt turėti realius lūkesčius, kokios rolės jums tinka“, – aiškino ji.
Pašnekovės teigimu, jei potencialus darbuotojas turi mažiau TECH įgūdžių, skiriamas labai didelis dėmesys patikrinti jo motyvaciją ir apsisprendimo tvirtumą, argumentaciją, kultūrinį atitikmenį. Pati ji asmeniškai tikino prisibijanti žmonių, kurie tiesiog nori dirbti IT ir save mato visose rolėse.
„Techninių dalykų tu gali išmokyti žmones, bet, kaip dirbti komandoje, kaip bendrauti ir atliepti komandos, o ne tik savo poreikius, gana sunku išmokyti. Todėl tikrai pradėjome kreipti dėmesį, kaip tas žmogus dirba komandoje, kokiomis asmeninėmis savybėmis jis pasižymi, kiek sugeba išklausyti kitus, ar nėra labai arogantiškas, konfliktiškas. IT rinka atrodo didelė, bet taip nėra. Jei tu čia dirbi kokius 5 metus, galimybė, kad tavęs kompanijoje nepažinos nė vienas žmogus ar nebus dirbęs anksčiau, labai maža. Todėl susirinkti bent kelių prieš tai dirbusių kolegų rekomendacijas – gana paprasta. Jei turite žmones, kurie gali jus rekomenduoti, tai labai didelis turtas. Be abejo, mes tikrai susisiekiame ir tikrai pakalbame. Turėti gerą santykį ir tose kompanijose, kur tu prieš tai dirbai, nepasižymėti konfliktais irgi dažniausiai praverčia“, – į ką šiandien kreipiamas dėmesys atsirenkant darbuotojus, pasakojo A. Sosunova.