„Labai pavydžiu žmonėms, kurie 18-os metų yra apsisprendę ir žino, ką jie nori veikti likusį gyvenimą. Aš nebuvau viena iš tų. Ir pati sprendžiau, ką daryti. Nelabai supratau nei apie darbo rinką, nei apie kokias tendencijas“, – šiandien pripažįsta A. Zaveckaitė.
Ir net tuomet, kai nusprendusi mesti darbą laboratorijoje ji pasuko į TECH, lengviau nepasidarė. Atrodė, kad visi aplink tik ir kyla karjeros laiptais, giriasi pasiekimais darbe, o jai tenka vėl viską pradėti nuo nulio.
„Aš tikrai nesu ta, kuriai viskas labai lengvai sekasi. Man reikia tikrai labai daug darbo įdėti, kad man būtų aišku, ir vėl gi čia nėra jokio stebuklingo recepto. Tiesiog eini, žiūri, darai ir būni labai labai kantrus sau, ypač. Ir tiesiog leidi klysti, leidi užtrukti ir darai“, – aiškina pašnekovė.
Nesustoti ji nusprendė ir pastojusi – nėštumo pabaigoje sėkmingai įstojo į norimą akademiją, o praėjus 5 mėnesiams po gimdymo jau pradėjo dirbti. Tiesa, stebuklų čia, patikino, nenutiko – rasti balansą tarp darbo ir šeimos padėjo auklės, privatūs darželiai, gelbėjo santaupos.
„Aš labai atsakingai tam ruošiausi, nenėriau su kažkokiais įsipareigojimais stipriais: „Palikau darbą ir dabar nežinau, iš kur algą gausiu, kaip mokesčius sumokėsiu“. Ne. Aš tam ruošiausi. Aš turėjau pagalvę, kad aš galėčiau keisti specialybę. Tai jau yra stresas ir dar, jeigu reikėtų galvoti, iš kur sumokėti mokesčius, iš ko maistą nupirkti, tai jau man būtų per daug. Aš nebūčiau šito pakėlus. Aš turėjau santaupų ir jos buvo skirtos tam, kad aš galėčiau atsiduoti mokymuisi ir nesirūpinti tais dalykais“, – aiškino „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Fizika išmokė mąstyti, o ne kalti mintinai
Pastebėjus, kad fizika paprastai nėra ta disciplina, kurią studijuoti renkasi tie jaunuoliai, kurie dar nežino, kokios karjeros nori ateityje, A. Zaveckaitė tik gūžtelėjo pečiais – mokėsi neblogai, nė vienoje srityje neturėjo išskirtinių gebėjimų, tad pasuko į fiziką. Įstojo paskutiniu numeriu, o ir studijuodama, juokiasi, gabumais nežibėjo, vertinant pasiekimus, buvo grupės gale.
„Aš tikrai nuo mažens nenorėjau būti fizike ir dirbti laboratorijoje. Tikrai ne. Man buvo 18 metų. Aš buvau jauna. Aš priėmiau sprendimą. 18-os metų sprendimą“, – dabar aiškina ji.
Tiesa, savo sprendimo ir nesigaili, nes fizika esą išmoko mąstyti.
„Fizika suteikia neblogą žinių bagažą. Nepadaro tavęs gero kažkokioje vienoje specifinėje srityje, bet tu turi pakankamai daug žinių plačiame sričių spektre. Ir tada, kai nueini dirbti, jau tu gilini tas žinias, kurios reikalingos tavo darbui. Nereikia nieko mokytis mintinai, mus mokė mąstyti“, – patikino programuotoja.
Vieni kursai keitė kitus, pirmieji darbai prasidėjo dar akademijoje
Baigusi studijas A. Zaveckaitė dirbo cheminėje ir mikrobiologinėje laboratorijoje. Ir nors iš pradžių viskas buvo labai įdomu, ilgainiui ji suprato, kad principai nesikeis metų metus ir tu kasdien darysi tą patį.
„Man tiesiog tai netiko. Yra žmonių, kuriems tinka. Man netiko. Pradėjau ieškoti, tai ką gi aš galiu daryti? Kas nuolat keistųsi, kas būtų įdomu, kas užimtų mano galvą, kas suteiktų pasitenkinimą darbe? Ir aš tiesiog pabandžiau programavimą. Nebuvo, kad aš jaučiausi stipri ar labai gerai apgalvojau šį žingsnį. Ne. Aš ėjau bandymo būdu. Pradėjau mokytis, man patiko, šiek tiek ir sekėsi“, – šyptelėjo ji.
Programavimo žinias A. Zaveckaitė nusprendė gilinti kursuose pradedantiesiems. Po 6 savaičių mokymų sekė 3 mėnesių praktika, vėliau – dar vieni mėnesio trukmės kursai. Tuomet ir prasidėjo pirmieji rimtesni jos, laisvai samdomos programuotojos, darbai, mentorystė vaikų technologijų akademijoje, nenutrūko ir mokslai.
„Taip ir keliavau. Kol nukeliavau iki vienos akademijos, kurioje jau dirbau komandoje prie didžiulio projekto. Buvau maža dalis to. Ir supratau, kad aš toliau noriu taip dirbti. Nenoriu dirbti sau, nenoriu vieno žmogaus projektus daryti, noriu būti mažesnė dalelė didesnės kažkokios misijos, vizijos. Ir tada supratau, kad noriu eiti į didesnę įmonę“, – prisiminė pašnekovė.
Pasakojo, kas dažniausiai trukdo eiti pirmyn
Vis dėlto ji pripažįsta, kad tik dabar, žvelgiant retrospektyviai, viskas atrodo sklandu ir užtikrinta. Tuomet, patikina, buvo ir daug baimės, ir neužtikrintumo.
„Nėra lengva. Man dar buvo ne tiek pats mokymasis sunkus, kiek apskritai mintis, kad aš – šiek tiek vyresnė. Visi mano aplinkos žmonės tuo metu jau darė karjeras, kilo karjeros laiptais, turėjo kažkokių pasiekimų. O aš tiesiog viską perverčiau ir vėl pradėjau nuo nulio. Sunku. Sunku prisiversti tą daryti ir nenori. Sunku yra vėl visko nežinoti. Sunku yra nesuprasti. Tai tu tiesiog nori kuo greičiau suprasti. Kuo greičiau nori jaustis patogiai. O žinios yra mano patogumas. Nebuvo kitos išeities, reikėjo mokytis“, – sako A. Zaveckaitė.
Anot jos, mokymasis naujų dalykų visuomet yra išėjimas iš komforto zonos, tai kelia stresą, bet jokių magiškų būdų visą procesą pagreitinti nėra.
„Gal kas mums trukdo, tai mes iš anksto įsivaizduojame, kad kažko nesugebame, esame per prasti, nepakankamai gudrūs, dabar laikas netinkamas, aš neturiu kažkokių sugebėjimų, kažkokių įgūdžių reikalingų, aš tikrai negalėsiu. Pirmas stabdis – mumyse, mūsų viduje. Tai tą reikia peržengti“, – įsitikinusi programuotoja.
Į akademiją pateko nėštumo pabaigoje, dirbti grįžo, kai sūnui suėjo 5 mėnesiai
Vadovaudamasi šiuo požiūriu, mokytis ir dalyvauti darbo atrankose ji nesustojo nei būdama nėščia, nei jau augindama kūdikį. Su šypsena A. Zaveckaitė pasakoja ir apie atranką į akademiją, į kurią vyko nėštumo pabaigoje.
„Užsiregistravau į akademiją, registracija vyko keli mėnesiai prieš. Po atrankos internetu reikėjo atvažiuoti gyvai, vyko tarsi kitas etapas, workshop‘as. Buvau jau labai nėščia. Ir tu nesakysi prieš atranką, kad ne, aš nevažiuosiu, nes aš nėščia. O aš važiuosiu. Užsidėjau plačiausią megztinį, kuris net manęs pačios neapgavo, jau tikrai matėsi viskas, ir aš dalyvavau atrankoje. Pagalvojau: „Jiems dabar reikia spręsti. Aš noriu dalyvauti, aš galiu“. Nėštumas bent jau man nebuvo barjeras ar trikdis kažko nedaryti. Ir kai aš sužinojau, kad mane priėmė į akademiją, aš taip juokiausi. Ir aš buvau tokia laiminga, kad tai nebuvo barjeras ir jiems. Jie puikiai suprato, kad tiesiog buvau tokioje būsenoje, situacijoje. Ji nėra amžina ir tos žinios, kurias aš gausiu akademijoje, liks, tiesiog jas panaudosiu gal vėliau. Tai man buvo labai džiugu. Gal mes patys truputėlį kartais galvojame: „Nu tai neims manęs tikrai“. Bet eini, bandai ir, žiūrėk, žmonės nustebina“, – sako ji.
Į darbą A. Zaveckaitė grįžo tuomet, kai jos sūnui suėjo 5 mėnesiai. Paklausta, kaip pavyko suderinti šeimyninį gyvenimą ir norą siekti karjeros, pašnekovė aiškino niekuomet negalvojusi, kad vaikas tėra jos atsakomybė. Taip pat gelbėjo ir auklės, ir privatūs darželiai.
Kaip pritraukti daugiau žmonių į TECH?
Pasak A. Zaveckaitės, mums reikėtų dekonstruoti IT sritį. Šiandien vis dar populiarūs mitai, kad TECH yra labai platu, nepajudinama ir neišskaidoma, programavimas skirtas tik išrinktiesiems. Geriausiu pavyzdžiu ji laiko paaiškinimą apie kompiuterinius žaidimus – kažkas kuria muziką, kažkas piešia personažus, reikalingi ir testuotojai.
„Kiek yra darbų ir kiek tu gali, ir tai vis tiek bus darbas TECH srityje. Ir tas truputėlį, truputėlį priartina. Ir tą reikia daryti kuo anksčiau. Tiesiog dekonstruoti mitus, kažkokius vidinius įsivaizdavimus. Artinti visą TECH sritį kuo arčiau, padaryti ją kuo žemiškesnę“, – įsitikinusi programuotoja.
Jos teigimu, jei norime daugiau žmonių pritraukti į TECH, pradėti reikėtų dar nuo šeimos, pagrindų mokyti dar pradinėse mokyklose. Privaloma esą ir švietimo sistemos reforma.
„Reikia daug anksčiau siekti vaikų, ne tik mergaičių, bet, apskritai, visų vaikų. O po to – palikti visus įsivaizdavimus, ką tu sugebi, o ko ne, ką tu gali, o ko ne, už durų. Tiesiog eiti ir bandyti. Ir tu labai greitai pajauti, ar tau smagu, ar tau išeina, ar tave veža. Ir jeigu matai, kad ne, viskas tvarkoje. Turi gi ir muziką kurti kažkas, ir piešti. Bet jeigu tai teikia labai labai didžiulį pasitenkinimą, tai tiesiog nesustoti“, – paragino ji.