Paklausta, kaip pavyksta suderinti šias dvi aistras – šokius ir programavimą – pašnekovė šypteli, kad svarbiausia – motyvacija. Šokti K. Garifovaitė pradėjo jau prieš 18 metų, daugiau nei 6-erius metus dirbo lavinamosios gimnastikos trenere, šokėjų komandų vadove. Tačiau, prasidėjus karantinui, kai praktiškai visos pamokos ir užsiėmimai persikėlė į nuotolį, ji pradėjo programuoti.
„Šokiai vyksta dažniausiai vakare, po darbo, o rungtynės – savaitgaliais, mano laisvadieniais, jeigu galėčiau juos taip pavadinti. Todėl, kai vieni žmonės po darbo skuba atsipalaiduoti, aš važiuoju į šokių treniruotes. Kai nori, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.
Iš mažo miestelio kilusi ir atkakliai savo svajonių siekusi K. Garifovaitė neneigia, kad stereotipai ją lydi nuolat, tačiau niekas nesvarbu, kai užsiimi veikla, kuri suteikia laimę.
„Dažniausiai atsiranda žmonių, kurie iki galo nesupranta vienos arba kitos srities, teisia matydami tik labai mažą didelio paveikslo dalį. Galbūt šitas pokalbis padės kažkam vis dėlto pažvelgti į situaciją iš kitos pusės“, – lūkesčiu dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Su stereotipais susiduria abiejose srityse ir drąsiai juos neigia
„Tenka susidurti su stereotipais abiejose srityse. Mano aplinkoje jau visi buvo pripratę, kad aš esu trenerė, šokėja. Tad, kai pasakiau, kad suku programavimo kryptimi, susilaukiau įvairių replikų. Vieni gyrė šį mano žingsnį ir norą mokytis naujo dalyko. Kiti su tokia pašaipia šypsenėle uždavinėjo klausimus, ką gi aš ten veiksiu, nes galbūt galvojo, kad šita sfera yra labiau vyriška“, – pasakojo ji.
Pasak K. Garifovaitės, net ir šiandien dar neretai tenka kantriai aiškinti aplinkiniams, kad buvimas moterimi ir šokėja jos nepadaro prastesne programuotoja.
„Čia atsiranda dar vienas stereotipas, kad protingos, save gerbiančios merginos galbūt nešoka krepšinio aikštelėje, ką irgi galėčiau paneigti. Mūsų komandos merginos visos yra išsilavinusios, neįtikėtinai protingos ir po savo darbo dienos dar sugeba ir užsiimti mylima veikla. Tai čia galbūt atsiduriame tokioje stereotipų kryžkelėje, kad būti programuotojais gali tik vyrai, arba, jei tu moteris, turi būti labai protinga, kad tuos vyrus pavytum. O, kad būtum šokėja, tu turbūt turi būti tiesiog graži ir nieko neveikti. Tai kur tuomet esame visos tokios merginos kaip aš, kurios dirba ir eina koja kojon su vyrais, bet taip pat dar sugeba derinti savo darbo grafiką kartu su hobiu“, – klausia ji.
Šokių grupės vadove tapo dar prieš 18-tą gimtadienį
Pasidomėjus, kaip pradėjo šokti, pašnekovė prisiminė, kad į Trakų meno mokyklą ją palydėjo mama. Galvojo užrašyti į fortepijono pamokas, tačiau grupė buvo sudaryta iš jaunesnių vaikų, tad mergaitei pasiūlyta pabandyti šokius.
„Taip ir pradėjau – visai netyčia, visai ne į tą sferą atvažiavau užsirašyti, bet taip prasidėjo mano šokių kelionė. Baigusi Trakų meno mokyklą, aš pradėjau šokti įvairiuose kituose būreliuose, vadinkim, showdance, net su ugnimi, kol galiausiai atsidūriau krepšinio aikštelėje“, – pasakojo K. Garifovaitė.
17-os ji jau vadovavo vienai šokių grupei, o baigusi mokyklą tęsė pedagoginės krypties studijas.
„Tikrai labai dažnai girdėjau, kad tai yra neperspektyvu, tai yra laikina. Ir mano tėvai man tai kartojo: „Tu ilgai nešoksi, kiek tu dar ilgai galėsi daryti...“. Tačiau artimi žmonės žinojo, kad jie manęs negalės perkalbėti, tad jiems beliko mane palaikyti“, – kalbėdama apie savo karjeros pasirinkimą, šyptelėjo pašnekovė.
Programuoti pradėjo per karantiną: neturėjau, ko prarasti
Tiesa, programavimas ją taip pat pradėjo dominti pakankamai anksti, tačiau paauglystėje K. Garifovaitė buvo įsitikinusi, kad tai – ne moterims.
„Aš tai buvau įsikalusi sau į galvą dar nuo tada, kai mokiausi mokykloje. Tuo metu mokykloje ne tik technologijų pamokose buvome skirstomi į mergaičių ir berniukų grupes, tačiau netgi į aukštesnį A lygį informatikos buvo siūloma labiau eiti berniukams ir tiems, kas yra labai stiprūs matematikoje. Ir čia turbūt atsiranda dar vienas stereotipas, kad programuotojas turi turėti puikias matematines žinias ir išmanyti visas formules. Iš tikrųjų, programuotojas turėtų turėti labai gerą loginį matymą, kurio galbūt vienas iš lavinimo būdų galėtų būti matematika, tačiau tai tikrai nėra vienintelis būdas“, – dabar suprato ji.
Dar kartą mintis apie programavimą pašnekovei šmėstelėjo prasidėjus karantinui. Dalis šokių pamokų buvo atšaukta, kitas teko organizuoti tik nuotoliniu būdu.
„Nuotolinis mokymas yra tiesiog motyvacijos žudikas bet kokiai pedagoginei sričiai. Tai, kas man kėlė prieš tai labai didelį malonumą, pradėjo mane demotyvuoti. Negaliu užsiimti veikla, kuri man nesuteikia laimės ir aistros dirbti. Tuo metu savo aplinkoje turėjau pažįstamą programuotoją, kuris man ir pasiūlė išbandyti programavimo kursus. Jis taip pat prisidėjo labai daug prie mano sėkmės istorijos ir išsklaidė visus užsilikusius stereotipus. Pamaniau: „Kodėl gi ne?“, neturėjau, ko prarasti, tuo metu“, – prisiminė K. Garifovaitė.
Vieni kursai keitė kitus: visą dieną praleisdavau prie kompiuterio
Ji pradėjo mokytis vienoje programavimo mokykloje, iš pradžių baigė poros mėnesių trukmės kursus pradedantiesiems, vėliau – ir dar vienus gerokai ilgesnius.
„Visą antrą karantiną praleidau besimokydama, nedarydama nieko kito ir nieko aplinkui nematydama. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, papildomai mokiausi ir iš kitų nuotolinių puslapių. Visą dieną praleisdavau prie kompiuterio. Kartais tai užtrukdavo net iki 10 valandų, kadangi norėjau kuo daugiau informacijos įsisavinti ir kuo greičiau išmokti daug naujų dalykų“, – pasakojo ji.
Kadangi minėti kursai vykdavo vakarais, neretai mokytis su bendraminčiais K. Garifovaitė baigdavo tik prieš vidurnaktį: „Yra tik trumpas laiko tarpas, kai nepasiseka, kai kažkur palūžti, bet galiu pasakyti, kad vaisiai saldūs. Tikrai verta nepalūžti.“
„Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad buvo lengva. Iš tikrųjų, tai nebuvo lengva. Buvo ir daug ašarų, ir daug sugadintų nervų, įvairių minčių, kad galbūt tie visi stereotipai yra tiesa. Tačiau tiesiog išsisprendi uždavinį, prie kurio užstrigai, ir viskas išsisklaido“, – patikino pašnekovė.
Darbo pasiūlymą gavo „LinkedIn“
Savo pirmąjį darbą programavimo srityje ji gavo praėjus metams nuo pažinties su programavimu. Aktyvios darbo paieškos truko apie porą mėnesių, per kuriuos K. Garifovaitė pildė savo savarankiškai atliktų darbų aplanką. Tikėjo, tai atstos trūkstamą darbo patirtį.
„Man, iš tikrųjų, šiek tiek pasisekė, nes dabar galiu juokauti, kad ne aš susiradau darbą, o darbas susirado mane. Pirmąją žinutę aš iš savo darbdavių gavau „LinkedIn“ platformoje. Jie ieškojo front-end programuotojo, o aš ieškojau darbo. Tai taip mano CV ir atsidūrė pas juos – kitą dieną sulaukiau skambučio“, – pasakojo pašnekovė.
Beje, ji pamena, kad pirmojo pokalbio metu įmonės atstovai ją, visų pirma, norėjo geriau pažinti kaip asmenybę ir, tik įvertinę kultūrinį atitikmenį, pradėjo tikrinti žinias.
„Gavau techninę užduotį. Tai buvo darbas, kurį turėjau atlikti namuose ir išsiųsti atgal įmonei. Patikrinę užduotį, jie su manimi vėl susisiekė ir tuomet jau pakvietė į techninį pokalbį, kuris, neneigsiu, buvo man pats baisiausias ir sukėlė didžiausią pasiruošimą, didžiausius klausimus ir tikrai buvo sunku pasiruošti“, – prisiminė programuotoja.
Ir nors ne į visus klausimus jai pavyko atsakyti, galiausiai į komandą ji buvo priimta.
Gailisi, kad programuoti nepradėjo anksčiau
„Šiandien tik galėčiau pasigailėti, kad nepradėjau to anksčiau. Ir taip, galbūt tai yra vyrų dominuojama sritis, tačiau dabar vyriška aš jos nepavadinčiau. Loginis mąstymas, dėmesys detalėms, kruopštumas yra savybės, kurias išsiugdyti gali bet kas. Juolab, kad TECH sritis yra ganėtinai plati, o ir paties programavimo atšakų yra tikrai ne viena. Pasidomėjus, galima išsirinkti sau tinkamiausią. Ir dabar kolegų vyrų aš turiu daugiau – tas yra tiesa. Tačiau niekada nebuvo nė dienos, kad jie mane būtų privertę pasijausti kažkokia prastesne specialiste vien dėl to, kad esu moteris“, – užtikrino K. Garifovaitė.
Jos teigimu, moterys greičiausiai ir neateina į TECH dėl nusistovėjusių stereotipų, baimių bandyti, rizikuoti, eksperimentuoti, tačiau svarbu, patarė, save apsupti motyvuojančia aplinka.
„Ką galbūt galėtume mes, visuomenė, padaryti, tai nustoti skirstyti profesijas į vyriškas ir moteriškas. Pavyzdžiui, vaikui išgirdus, kad kažkas yra mergaitiška ar berniukiška, jo mąstysena taip ir veiks. Nes man taip veikė. Ir daugybės kitų žmonių taip veikia. Taip pat reiktų akcentuoti, kad visa TECH sritis – o, mano atveju, programavimas – yra labai plati. Ir jeigu vienas žmogus dirba su duomenų bazėmis, nereiškia, kad ir tu taip turėsi daryti. Galbūt tu geriau jausiesi dirbdamas su vizualine, vartotojo puse, o galbūt tu pirmu smuiku grieši kurdamas įvairių svetainių ir aplikacijų dizainus. Pasirinkimo apstu – tik reiktų turbūt iškomunikuoti tuos pasirinkimus visiems kitiems žmonėms“, – įsitikinusi K. Garifovaitė.