„Aš inžinerijos grožį mačiau ir vis dar matau tame, kad aš atvažiuoju ten, kur yra chaosas, ten, kur kažkas sugedę, neveikia, visi pasimetę, nežino, ką daryti. Ir tada aš pažiūriu į savo įrankių dėžę, susirandu tai, ko man reikia, aš vaikštau vamzdelis po vamzdelio, laidas po laido, randu tą gedimą.
Ir aš galiu palikti įrangą veikiančią, o klientus – laimingus, besišypsančius. Galų gale, išvažiuoti ramia sąžine. Atvažiavau – chaosas, išvažiavau – viskas tvarkoje, dirba“, – apie savo kasdienybę pasakoja laboratorinės diagnostikos aptarnavimo ir techninės priežiūros inžinierė.
Šiandien V. Jankevičiūtei reikia ir bendrauti su klientais, ir puikiai naviguoti sudėtinguose inžineriniuose įrenginiuose, užtikrinant sklandų jų veikimą, techninę priežiūrą. Ji juokauja, kad įrankių dėžę rankose tikrai laiko dažniau nei rankinę.
„Labai laukiu, kai nebeturės moterys duoti interviu apie savo darbą technologijų srity. Labai norėčiau, kad tai būtų tiesiog tokia norma, kaip sutikti gydytoją – moterį ir vyrą. Taip ir sutikti inžinierių – moterį ir vyrą. Ir kad tai būtų tiesiog natūralu“, – lūkesčiais dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.
Dažniausiai naudojami darbo įrankiai – telefonas ir automobilis
Paprašyta daugiau papasakoti, kaip atrodo jos darbo rutina, V. Jankevičiūtė pripažino, kad ir pati dažniausiai savo dienos plano nežino.
„Anksti ryte, dar ne 8 valandą, skambutis iš kliento, kad jam sugedo kažkas, neveikia, nevyksta. Ir tada ką gi – priklausomai nuo to, kur klientas yra, sėdam už automobilio vairo ir važiuojam. Stengiamės kuo greičiau sutaisyti tą gedimą ir padaryti, kad klientas galėtų pradėti dirbti savo darbą. Taip pat galimas variantas, kad to gedimo nebus ir aš dirbsiu iš namų gana lėtu ritmu, atlikinėsiu savo administracines pareigas (dokumentų ruošimas, elektroninių klausimų atsakymas ir pan.)“, – pasakojo ji.
Vis dėlto lėtų dienų šiame darbe nėra daug – telefoną ir automobilį V. Jankevičiūtė vadina savo bene dažniausiai naudojamais darbo įrankiais.
„Visada tikslieji mokslai, ko gero, turėjo paklausą ir net neabejoju, kad žmonės, kurie geba valdyti tokias situacijas, yra visada reikalingi“, – kad laboratorinės diagnostikos aptarnavimo ir techninės priežiūros inžinierių poreikis šiandien yra labai didelis, užtikrino ji.
Anksti suprato, kad ateitį sies su tiksliaisiais mokslais
Paklausta, kaip pati pasuko į šią sritį, pašnekovė prisiminė visuomet buvusi gana konkreti ir ieškodavusi vieno teisingo atsakymo.
„Supratau, kad tikslieji mokslai yra tai, ko aš noriu sau, tai, kas man patinka“, – sakė V. Jankevičiūtė.
Taip ji ir atsidūrė ir KTU biomedicininės elektronikos studijose. Nors idėja padėti žmonėms atrodė kilniaširdiška, vis dėlto dar studijuojant jai kilo minčių, ar tikrai yra ten, kur norėtų būti, ar būtent čia mato savo ateities karjerą. Ieškoti šių atsakymų nusprendė praktikos metu – atliko ją vienoje didžiausių įmonių Lietuvoje ir buvo pakviesta dirbti. Nors darbovietę galiausiai ir pakeitė, sritis liko ta pati.
Dalinasi klientų reakcijomis: tikisi vyriškio, o čia stovi mergina
„Įranga, su kuria aš dirbu, yra medicinos diagnostinė. Kad būtų dar šiek tiek paprasčiau suprasti, tai kaskart, kai einam į laboratoriją, paima mums kraują ir atlieka tam tikrus biocheminius, imunologinius, krešumo, bendrus kraujo tyrimus – tai už šių pavadinimų stovi įranga, kurią aš instaliuoju, taisau, su ja dirbu“, – aiškina inžinierė.
Jos teigimu, minėtos įrangos gedimai būna ir mechaniniai, ir elektroniniai ar programiniai. Nors šioje srityje V. Jankevičiūtė dirba nebe pirmus metus, reakcijų, kai atvyksta spręsti gedimų, vis dar sulaukia įvairių.
„Turiu nuolatinius savo klientus ir su jais dirbu. Bet visada su tais nuolatiniais klientais įvyksta tas pirmas kontaktas, kai aš pirmą kartą pas juos atvažiuoju. Jie mane pamato, o tikisi vyriškio. Gražaus, augaloto, stipraus vyriškio, o čia stovi mergina. Ir ką gi mes su ja darysim?
O, pasirodo, ji eina ir dirba tą patį darbą lygiai taip pat, su tais pačiais įrankiais, šneka ta pačia kalba – ir viskas. Ir kai klientai pamato, kad net ir mergina turi dvi rankas ir galvą, tai įmanoma viskas tas pats, ką gali padaryti vyras. Ir tada tie stereotipai lūžta ir su klientais tikrai atsiranda tas betarpis ryšys.
Visiškai ne paslaptis – laboratorijose dauguma darbuotojų yra moterys, ir, aš manau, mes tikrai turim labai puikų ryšį. Galima kalbėti ne tik darbo klausimais, o atsiradus laisvai minutei išgerti kavos ir turėti gražų, moterišką, palaikantį ryšį. Tai labai džiaugiuosi tuo, iš tikrųjų“, – užkulisiais dalinasi pašnekovė.
Palaikyti savo užnugarį tenka pačiai
V. Jankevičiūtės atmintyje įsirėžęs ir susitikimas su vienos įstaigos ūkvedžiu, kuris tiesiai į akis jai pasakė: „O tai mes tikėjomės vyriškio“.
„Aš sakau jam: „Ar labai blogai bus, jeigu aš sutaisysiu tą prietaisą?“. Tai jis susinepatoginęs, lyg sumišęs, atsako: „Nu jo, man gal ir vienodai, kas sutaisys tą prietaisą – tiesiog eik ir dirbk“. Tai kai prietaisas vėl veikė, mes paspaudėm vienas kitam rankas ir palinkėjom geros dienos. Viskas taip paprasta, bet, deja, tenka palaikyti savo užnugarį pačiai“, – pripažino ji.
Pasak inžinierės, tokios situacijos neretai nebūna malonios ir dėl viso konteksto – atvyksti į gedimo vietą, visi jaučia stresą, nes kažkas sugedę ir įprasti darbai stoja, kyla rizika sugadinti mėginius, o dar turi skirti laiko aiškintis dėl savo lyties.
„Tu turi pasakyti, kad viskas gerai: „Taip, aš su ilgais plaukais. Ir taip, mano vardas Vita. Ir aš eisiu, sutaisysiu lygiai taip pat, kaip mano kolega Antanas“. Na ir tik po to, kai viskas veikia, kai viskas, kaip sakant, važiuoja per sviestą, tada klientas atlyžta, ir jau pradeda šypsotis. Ir viskas vyksta paprasčiau“, – pasakoja V. Jankevičiūtė.
Įvardijo sunkiausią principą
Paklausta, kaip mano, kas galėtų pritraukti daugiau moterų dirbti TECH, V. Jankevičiūtė svarstė, kad, visų pirma, turėtume nustoti jau vaikams pasaulį spalvinti tik žydromis ar rožinėmis spalvomis, neskirstyti žaislų ir hobių.
„Ko gero, vienas iš sudėtingiausių principų, ką man pačiai teko suprasti, kad aš esu lygiavertė savo kolegoms. Aš mokiausi, aš turiu tokį patį išsilavinimą, aš keliauju ir sertifikuojuosi tai pačiai įrangai, aš gaunu tokį patį išsilavinimą, aš dirbu tokį patį darbą ir aš galiu daryti tą patį. Aš esu lygiavertė. Su tokiu požiūriu stengiuosi ateiti pas klientą ir jam net neduoti laisvės interpretuoti, kad gali būti kitaip.
Tai tikrai yra sunku, nes visas pasaulis sako, kad tu moteris, tavo vieta kaip ir kažkur ten, kur gėlytės ir apkepas, bet mano pareiga yra pasakyti, kad mano vieta – ten, kur noriu, kad ji būtų. Tai čia vienas, ko gero, iš svarbiausių principų“, – dalinosi ji.
Ragina apsispręsti tvirtai ir neiti į kompromisus
Todėl šiandien visiems, kurie nori sukti į TECH sritį, V. Jankevičiūtė pataria apsispręsti tvirtai ir neiti į kompromisus su savimi.
„Tikslas nebūtinai bus pasiekiamas taip greitai, kaip galbūt atrodo, kad jis galėtų būti pasiektas. Tikrai tai reikalauja ir ekstra valandų skaitant įvairiausius straipsnius ar knygas ar instrukcijas, tačiau šis kelias yra vertas jo nuėjimo“, – užtikrino ji.
Tiesa, taip pat priminė nepamiršti šiame procese, techniniame pasaulyje, ir išlikti žmogumi – išgirsti kitus, ištiesti pagalbos ranką, dalintis.
„Lengva nebuvo eiti šiuo keliu. Apskritai, pasirinkti Lietuvą nėra visada pats lengviausias pasirinkimas, tačiau žinau, kad noriu uždirbti pinigus sau, pasidėti sau socialinį stiprų pamatą, turėti visas garantijas, o geri dalykai lengvuoju būdu neateina. Todėl visada save raminu, kad esu geram kely, ir tikrai kažkada man tai atsipirks. Ir tikrai nesigailiu“, – užtikrina pašnekovė.