„Galva biškį pasisuka, bet svarbiausia – saugoju atmintį. Noriu, kad išliktų atmintis. Ji geneali, vizuali. Paveldėjau ją iš močiutės. Matau visus vaizdus iš jaunystės dienų, galiu net papasakoti, ką valgiau tais laikais. Akyse matau tą vaizdą lyg ekrane, – kalbėjo J. Jakavonis-Tigras. – Visi stebisi. Ir mano dukros stebisi, kokią atmintį turiu.“
Su J. Jakavoniu-Tigru susitikome ne jo tėvų sodyboje Kaščiūnų kaime, o Vilniuje, dukros namuose. Čia laisvės kovotojas kartu su žmona leidžia žiemą. Vasaromis jie abu grįžta į sodybą, kur laukia visų, norinčių aplankyti partizanų bunkerį, kuris buvo įkurtas jo paties kieme.
DELFI žurnalistų viešnagės J. Jakavonis-Tigras laukė su šūsniu nuotraukų, vieną po kito dėliojo apdovanojimus, tačiau naujausias, įteiktas Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją – stovėjo kiek atokiau – garbingoje namų vietoje.
Apdovanojimą Seime atsiėmė septyni buvę partizanai: Jonas Čeponis, Jonas Kadžionis, Bronislavas Juospaitis, Vytautas Balsys, Jonas Abukauskas, Juozas Mocius ir Juozas Jakavonis – tik apdovanojimas buvo tik vienas. Kaip ir premija. Valstybės įteiktus 5 tūkstančius eurų jie taip pat turėjo dalyti į septynias dalis.
J. Jakavonis-Tigras piktai nekalba apie žmones ir valdžią. Kaip teigia jo dukra Angelė, jis yra nuolaidus, tačiau jam skaudu, kad dar kai kurie žmonės neišsivadavo iš sovietinio auklėjimo. Tą patį sakė ir J. Kadžionis-Bėda. Pastarojo kalba, Seime pasakyta Sausio 13-ąją, nuskambėjo itin garsiai. „Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. (…) Jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia“, – dabartinę valdžią iš tribūnos Seime kritikavo už apdovanojimą padėkos kalbą taręs partizanas Bėda.
Būkime vieningi ir niekas mūsų nenugalės
J. Jakavonis-Tigras tikina, kad iki šiol aktyviai seka viską, kas vyksta valdžioje, o pasidomėjus, ko trūksta, nedvejodamas įvardijo vienybę.
„Būkime vieningi. Kai priesaiką davėme, kariuomenės vadas Stasys Raštikis sakė: „Būkime vieningi kaip žydai, patriotai kaip lenkai, karingi kaip vokiečiai ir mūsų mažos tautos niekas nenugalės“. Taip ir aš palinkėčiau ir linkiu, kad nebūtų kaip dabar, kai į Seimą eina čiut ne kaip per kraują. Vienas kitą koneveikia. Tai nesąmonė. Mes juk giminingi. Jai išsišnekėtų, mes maža tauta, gali kraujo tyrimus rodyti, juk mes visi vieno kraujo“, – kalbėjo J. Jakavonis-Tigras.
Kitokią Lietuvą jis piešia ir savo prisiminimuose. Anot jo, dabar nebėra tokio ryšio, draugystės, kokia būdavo.
„Dabar nėra tos jaunimo draugystės, o anksčiau dešimt kilometrų į visas puses visi vienas kitą pažinojo. Buvo draugystės, giminystės. Ir Vanagas yra rašęs, kad kaimas nešė didelį jungą“, – kalbėjo J. Jakavonis.
Lemtingas šūvis, kai šautuvas... užstrigo
Prie partizanų J. Jakavonis prisijungė vos sulaukęs pilnametystės. Ir į kovą prieš sovietų okupaciją įsitraukė dar nebūdamas Tigru, slapyvardį gavo kiek vėliau, 1945 metais, kai antrą kartą prisiekė pačiam Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir sutiko priimti dingusio partizano slapyvardį.
„Tigras buvo Marcinkonių antrojo bataliono vadas ir jis dingo kažkur. Arba žuvo. Reikėjo, kad atsirastų žmogus tokiu slapyvardžiu, tai mane paskyrė, – pasakojo J. Jakavonis. – Vanagas prisiminimuose apie mane rašo, nors prašiau, kad nerašytų visko.“
Prašymu nerašyti J. Jakavonis-Tigras norėjo išsaugoti savo slaptumą, deja, nepavyko. „Liko dokumentai, ginklai liko, atrado užrašus“, – apie atrastą bunkerį kalbėjo buvęs partizanas.
O ginklais, nors jų partizanai turėjo ir nedaug, naudotis teko. „Arba tave nušaus, arba tu. Koks tu karys be ginklo, – pasakojo J. Jakavonis. – Reikėjo net miegoti su šautuvu ar su kulkosvaidžiu. Reikėjo miegoti su juo, jei būtum užpultas.“
Su ginklu rankoje J. Jakavonis-Tigras buvo ir sugautas, turėjo gintis, tačiau ginklas, kurį buvo gavęs dovanų iš Vanago kaip jau mažiau reikalingą, su defektu, lemtingą akimirką pavedė – užstrigo. Kulkai neiššovus, jis pakliuvo į sovietų rankas ir buvo išgabentas tardymui, o vėliau buvo ištremtas.
„Jei būtų iššovęs, gal būčiau nušovęs tą saugumo viršininką, kuris ėjo pirmas. Bet vis tiek būtų nušovę mane, – pasakojo Tigras. – Gavau per galvą su buože, paskui surišo mane ir mėnesį Varėnoje kankino, dar naktį Merkinėje praleidau.“
Padirbti dokumentai išgelbėjo gyvybę
„Buvo toks Aušra. Tas Aušra padirbdavo dokumentus, antspaudus pagal tą vadinamą spravkę (pažymą – DELFI), kurią reikėdavo pristatyti, – pasakojo J. Jakavonis. – Dauguma buvo susimažinę arba pasidauginę.“
Ketveriais metais – tiek J. Jakavonis pasijaunino amžių dokumentuose, kad nereiktų tarnauti sovietinėje kariuomenėje. „Per blatą, – sako J. Jakavonis, pasakodamas, kaip pavyko padirbti dokumentus, tačiau priduria, kad ramu nebuvo – teko slapstytis. – Vis tiek ieškojo. Nesvarbu, kad turėjau tokį pasą, bet turėjau slapstytis.“
Ir nors pajaunintas amžius jam ramybės nesuteikė, vėliau padirbti dokumentai išgelbėjo gyvybę. Sovietų suimtas jaunuolis negalėjo būti nuteistas mirties bausme, nes dokumentuose buvo nepilnametis, dėl to buvo ištremtas į Sibirą.
„Jei buvo mažiau ar šešiolika metų, tai siųsdavo į mokymo lagerius. Mus, jaunesnius, atskyrė. Ne tik lietuvius, bet ir ukrainiečius, ir kitus. Mus atskyrė, tuos jaunesnius, ir visus mokė karinės rikiuotės. Kodėl jie taip darė – neaišku, – kalbėjo J. Jakavonis-Tigras. – Varė kaip kalinį, bet mokė tos rikiuotės. Pakankino gal du mėnesius. Ne visi norėjo, buvo tokių rusų, o lietuviai kentėjo. Bet pasidirbusių dokumentus nebuvo labai daug.“
Kova už laisvę, tardymai, tremtis, sunkus grįžimas į tėvynę, o ir čia – sunkus ir vargingas gyvenimas. Nežinia, kaip viskas būtų pasisukę, jei dar visai jaunam J. Jakavoniui tetos ištarti žodžiai būtų išsipildę.
Amerika – tai buvo siekis ir svajonė, kurią augančiam, gudriam ir imliam Juozui pažadėjo teta. Deja, apsilankyti kitapus Atlanto jam pavyko tik sulaukus 93-ejų.
„1938 metais mano močiutė dešimčiai metų buvo išvažiavusi į Ameriką. Jie ten gerai gyveno. Mano krikšto mama buvo parvažiavusi, mane pakrikštijo ir pasakė, kad kai užaugsiu, mane paims. Man siuntė ir rūbelius, ir viską, kol suauguau. Buvo numatyta mane paimti į Ameriką ir išleisti į kunigus. Bet močiutė parvažiavo, čia buvo karas, o tą, kuri turėjo mane vežti, tokia Narkutė, ją rusai suėmė ir išvežė. Nežinome, kur dingo“, – pasakojo J. Jakavonis-Tigras.
„Taip susiklostė“, – toliau apie savo gyvenimą pasakojo Tigras ir pridūrė, kad netrukus visi laivai į Ameriką buvo sustabdyti.
O ar pagalvodavo, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būtų pavykę išvažiuoti? „Nežinau“, – tikina buvęs partizanas ir teigia, kad kito kelio nebuvo, nes matė, ką daro į Lietuvą įsiveržę sovietai.
„Mano dėdė turėjo aštuonis vaikus: trys mergaitės ir penki berniukai. Jokios politikos, buvo žemdirbys. O jo namus sudegino, – pasakojo Tigas. – Rodė dokumentus, kad jo, dėdės, sūnus kariuomenėje tarnavo, už Kaliningrado. Rodė adresus, o jie netikėjo, sako „tegul kariauja“, o įsakyta deginti, todėl viską degino.“
J. Jakavonis pasakojo, kad pamatęs degančius namus jo dėdė puolė gesinti, tačiau, deja, dėl noro išsaugoti savo namus, teko paaukoti gyvybę: „Jis pradėjo gesinti su kibiru ir jį nušovė. (...) O moteris, jo žmona, melžė karvę tvarte ir ji pamatė. Kai nuėjo kareiviai, ji nubėgo gelbėti vyro, pagalvojo, kad net nebus kaip palaidoti, bet tai pamatę kareiviai atsisuko ir ją sušaudė.“
Sovietai, anot J. Jakavonio, lietuvius šaudė net neprasidėjus partizaniniam judėjimui. „36 to kaimo žmones sušaudė. O kiek kaimų: Periškiai, Grigiškiai, Klepošiai, Druskininkėliai, Lizdai. Visus šituos kaimus sudegino. O dar nebuvo jokio partizanų judėjimo. Tai buvo numatyta iš anksto, jie planavo“, – kalbėjo J. Jakavonis.
„Mes išvydome, ką jie padarė. 1940 metais išvežė mūsų krašto šviesuolius mokytojus ir kitus tarnautojus. Pamatėme, kaip elgėsi, – į klausimą, ar nebuvo dvejonių renkantis partizano kelią, kalbėjo J. Jakavonis. – Jiems buvo leista, ką nori, tą daryti: šaudyti, mergaites prievartauti. Ir jie tą darė. Jie šaudė vaikinus tiesiog beginklius. (..) Atrado, pastebėjo dūmus. Atėjo ir sušaudė juos sėdinčius.“
Ištrėmė ten, kur temperatūra krisdavo iki 72 laipsnių šalčio
„Verkojarske yra užfiksuota 72 laipsniai šalčio, bet tuo metu, kai mes buvome, buvo tik 55, todėl reikėdavo eiti į darbą“, – pasakojo buvęs partizanas.
J. Jakavonis prisimena, kad vargino ne tik alinantis darbas. „Šachtose buvo taip šalta, kad negalėdavai toliau barzdos nuspjauti. Akys, blakstienos užšaldavo, – vardijo J. Jakavonis. – Rankų ir kojų pirštai nušaldavo.“
Bent šiek tiek šildančių drabužių daug neturėjo, o ir tie patys greit suplyšdavo: „Darbas šachtose, su akmenimis, drabužiai plyšdavo, ištįsdavo. Kojos irgi – pasiūta iš vatos, sušlapma“.
Pamena viską iki paskutinių detalių
Pokalbio metu J. Jakavonis-Tigras savo prisiminimus pasakojo įvardydamas pačias smulkiausias detales. Itin aiškiai jis prisimena ir pirmąją naktį, kai buvo suimtas.
Pirmąją naktį po suėmimo Tigras praleido su dar vienu suimtu partizanu. „Buvau kaip paukštelis narvelyje: surištos rankos ir kojos. Bet aš išsilaisvinau iš to žiedo, išsitraukiau, bandžiau pabėgti, bet buvo suimtas ir kitas draugas, – kalbėjo J. Jakavonis. – Jis buvo baisiai sumuštas ir prašė, kad nebėgčiau.“
Vis dėlto, ne iš karto J. Jakavonis pakluso draugo partizano prašymams, užmigus sovietų kareiviui, toliau siekė pabėgti: „Kareivis užmigo. Lempa buvo dar neužgesinta. Aš vėl į žiedą įdėjau rankas, atsiguliau, atėjo kitas kareivis, jis vėl užsikūrė pečiuką, atsisėdo, pasidėjo šautuvą šalia ir taip pat užmigo. Patrepsėjau, jis nereagavo, tai aš pirmiausia užgesinau lempą, kuri buvo padėta ant palangės, padėjau ant grindų ir tada išsitraukiau iš žiedo, atsirišau kojas. Tada priėjau prie kito partizano, jį atrišti, jis išsigando, sakau ar bėgsi, jis pasakė, kad nepabėgs. Pažiūrėjau į langą, sklendės užrūdijusios, senovinės, Smetonos laikų. Nusiėmiau švarką, o tas draugas gulėdamas viską matė, prašė, kad nebėgčiau, prašė tokiu balsu, kad kareivis galėjo prabusti“.
Ir nors J. Jakavonis tą naktį išsilaisvino iš pančių, bet nepabėgo. „Jis pasakė: „pasigailėk mano vaikų“. Tai man kaip akmeniu, kaip lazda trenkė per galvą. Tas gailestis, kai pasakė, kad pasigailėčiau jo vaikų, jis turėjo dukrą ir sūnų, aš vėl padėjau lempą ant palangės, atsiguliau, įkišau rankas į tą žiedą ir atsigulęs išgirdau, kad skambina bažnyčios varpai, jau pirmos Mišios“, – pasakojo Tigras.
Itin ryškiai jis prisimena ir naktį, kai grįždamas į Tėvynę iš tremties lietuviška daina gelbėjo jauną lietuvaitę Dailydaitę iš Vilkaviškio, kurią sutiko traukinių stotyje. Pamatęs, kad ant jos rankos žiba laikrodis, suskubo apginti nuo vietinių rusų, kurie kėsinosi ją apvogti.
„Sakau, vaikeli, būtum įkliuvus, ar nematai, kad čia vagys. O ji, vaikas, nemačius... Pasakė, kad važiuoja į Lietuvą. O aš ir paklausiau, ar ji kaip nuo Vilkaviškio nežino tokios dainos: Miškus, laukus ir pievas apklojo tamsuma. Ji sako, kokia melodija? Tai aš net užmiršau, kad ten pilna salė žmonių ir užrėkiau: miškus, laukus ir pievas“, – juokėsi J. Jakavonis.
Interviu su 94-erių J. Jakavoniu baigėsi dainomis. Jis iki šiol pamena tas dainas, kurios lydėdavo ir tremtyje. „Tu esi Tėvynė man, Lietuva, miela. Visuomet tavim didžiuojuos, nes tu man sava, – interviu metu uždainavo J. Jakavonis-Tigras. – Tad mylėk, lietuvi, ją. Širdimi visa. Ar jai skaisčiai saulė šviestų, ar gili tamsa.“