Jauna Mindaugo (33 metai) ir Akvilės (27) Karaliūnų šeima gyvena Vilniuje ir augina 1,5 metukų Kostą. „Apie hidrintus riebalus turėtų būti informuojama etiketėse ir reikia konkrečios ribos, kiek jų galima naudoti maiste“, – pokalbio su DELFI metu sakė vyras ir žmona.
Mindaugas – fizikos mokslų daktaras ir dirba Fizinių ir technologijos mokslų centre. Akvilė – taip pat fizikė, Vilniaus universiteto doktorantė, dirba Taikomųjų mokslų institute.
Laisvalaikiu vyras ir žmona groja rokenrolo grupėje „Padugnės“. Akvilė dar ir sportuoja, užsiima kendo (japonišku fechtavimusi). Jų sūnus Kostas šį rudenį jau pradėjo lankyti darželį.
Šeima pasakojo, kad stengiasi sveikai maitintis. Pavyzdžiui, valgo daug daržovių, o tai, pasak jų, yra pakankamai lengva, nes Akvilės tėvai turi sodybą ir pasidalina joje užaugintu derliumi.
Jie taip pat vengia cukraus, tačiau nėra tokių produktų, kurių būtų atsisakę visiškai. „Skaitome etiketes, bet kalorijų neskaičiuojame, – pridūrė Mindaugas. – Jei yra daug visokių E (maisto priedų – DELFI), tada tokių produktų vengiame.“
„Visada žiūrime cukraus kiekį ir bandome įsivaizduoti kiek šaukštukų yra ten. Jeigu 100 gramų yra 20 gramų, tai bus 5 šaukštukai cukraus, tai gal Kostui jau per saldu. Po vaiko gimimo taisyklė tokia: jei jau Kostui nenorime duoti, tai ir patys nevalgome, o jei patys valgome, tai kartais ir Kostui duodame, bet retai“, – sakė Mindaugas.
Akvilė pasakojo, kad pinigus maistui stengiasi leisti racionaliai. „Dažniausiai perkame sezoninį maistą, kuris būna pigesnis. Nevalgome pusgaminių (šaldytų koldūnų, picų, dešrelių). Tačiau paprasti sveiki dalykai nėra labai brangesni, pavyzdžiui, jogurtas, jei yra natūralus, tai jo kaina nebūna labai didesnė. Be to, patys daug gaminame namie, mažai valgome kažkur kitur“, – sakė Akvilė.
Ši šeima yra viena iš daugelio Lietuvoje, kuri stengiasi laikytis sveikos dietos, tačiau atliktas tyrimas parodė, kad jie turi pagrindo nerimauti.
Grupė žurnalistų išsiaiškino, kad kai kuriuose Lietuvoje populiariuose maisto produktuose yra dideli kiekiai taip vadinamų hidrintų riebalų, kurie, pasak ekspertų, gerokai padidina širdies ligų riziką.
Pusryčiams – hidrinti riebalai
Pasitarę, ką komandos nariai valgo pusryčiams ar ką rytais duoda valgyti savo atžaloms, nusprendėme atlikti tyrimą ir patikrinti, kiek hidrintų riebalų yra aštuoniuose populiariuose pusryčių (ir nebūtinai) produktuose – pradedant sausainiais „Gaidelis” ir baigiant kelių rūšių varškės sūreliais.
Laboratorinius tyrimus atlikęs Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimų centras nustatė, kad hidrintų riebalų yra septyniuose iš aštuonių patikrintų maisto produktų, o keturiuose jų hidrintų riebalų kiekis sudarė po daugiau nei 10 proc. nuo viso riebalų kiekio.
Palyginimui, paprastai šalyse, kur į maistą dedamų hidrintų riebalų kiekis yra reguliuojamas, valstybės, leistina norma yra 2 proc. hidrintų riebalų visame riebalų kiekyje. Taigi, kai kuriuose produktuose rekomenduojama norma viršijama daugiau nei 5 kartus.
Mokyklų bufetuose beveik nėra
Nors Lietuva neriboja maksimaliai leidžiamo hidrintų riebalų kiekio parduotuvėse ir maitinimo įstaigose parduodamuose maisto produktuose, nuo šių metų sausio 1 dienos šalyje galioja reikalavimas, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų parduodamame maiste hidrintų riebalų būti negali.
Ir šioje srityje, regis, jau yra progreso. Tą rodo dar vienas mūsų atliktas tyrimas, kurį vykdydami šešiuose Lietuvos mokyklų bufetuose įsigijome lengvų užkandžių (bandelių, keksiukų, picos) ir pristatėme juos nepriklausomiems tyrimams į jau minėtą Maisto tyrimų centrą.
Rezultatai maloniai nustebino: hidrintų riebalų aptikome penkiose mokyklose, tačiau ypatingai mažą kiekį – hidrinti riebalai sudarė nuo 0,23 proc. iki 0,82 proc. riebalų kiekio. Nors hidrintų riebalų rasta, specialistai teigia, kad artimas nuliui hidrintų riebalų kiekis gali būti laikomas natūraliu fonu ir ypač, jeigu gamyboje naudotas natūralus sviestas. Mat nedidelis kiekis hidrintų riebalų natūraliu būdu gali būti atrajojančių gyvūnų (karvių, avių, ožkų) riebaluose.
Tai, kaip laikomasi vaikų maitinimo mokyklose tvarkos, prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) – planiniai tikrinimai vykdomi bent 1−2 kartus per metus.
Neseniai atlikto tyrimo metu VMVT hidrintų riebalų rado 2 proc. mokyklų iš 1045 patikrintų. Iš 20-ies draudžiamų vaikams produktų nustatymo atvejų 8-iuose rasta hidrintų riebalų. Kai kuriuose rasti ypač dideli kiekiai, pavyzdžiui, 23,13 proc. ar 9,73 proc.
2 proc. riba būtų protinga
Sveikatos apsaugos ministerijos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vyriausioji specialistė Ieva Gudanavičienė, vertindama visų trijų tyrimų rezultatus, teigė, kad jei tiekėjai į mokyklas tiekia reikalavimų neatitinkančius produktus, jie turi taisyti savo klaidas.
„Mes mokykloms keliame aukštesnį standartą. Taip, yra sausainių, kur kai kas kelia klausimą, kad gal jų išvis neturėtų būti ten, bet mes juos leidžiame, tačiau tik aukštesnės kokybės. Visiškai juos uždrausti nėra pagrindo, nes ir namie juos vaikas gali valgyti“, – apie reikalavimą išvis nenaudoti hidrintų riebalų mokyklose sakė ji.
I. Gudanavičienė teigė, kad būtų protinga Lietuvoje įvesti 2 proc. ribą.
„Apie tai diskutavome, ir VMVT yra pasirengusi atlikti tyrimą visoje rinkoje, nes norint įvesti tokį reglamentavimą, reikia pagrindo – įrodymo, kad tai Lietuvai aktualu. Be to, tokį dalyką svarstoma įgyvendinti visos Europos Sąjungos mastu. Todėl dar yra klausimas, ar Lietuvai verta tą patį daryti atskirai“, – sakė pašnekovė.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kurių rinkiminėje programoje buvo įvardinta transriebalų problema, pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas, vertindamas tyrimų rezultatus, sakė, kad jo partija išsamiai nagrinės tokių pažangių šalių kaip Danija patirtį ir pritaikys Lietuvoje geriausias praktikas.
„Danijos maisto politikos teisėkūra yra labai pažangi. Iš dalies dėl to, kad nuo 2003 metų šioje šalyje taikomi labai smarkūs hidrintų riebalų naudojimo ribojimai, pagerėjo sveikatos, mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažėjimo rodikliai. Danijos atvejis įrodo, kad nėra jokios ES teisės problemos ribojimams. Danija ėmėsi net mokestinių žingsnių, bet kol kas tai tik teisėkūros eksperimentai“, – komentavo Seimo narys.
Tėvai nepatenkinti
Savo ruožtu Akvilė, komentuodama tyrimų ugdymo įstaigose rezultatus, sakė, tai jei Kosto darželyje būtų rasta hidrintų riebalų, būtų nemalonu. „Mes patys tai jų nenaudojame. Bet tokią situaciją gana sunku būtų įsivaizduoti, nes Kosto darželiu, kuris yra privatus, labai pasitikime, jie ten labai žiūri maistą, gamina vietoje“, – sakė ji.
Mindaugas pridūrė, kad Kostas eina į dienos centrą ir jam kyla klausimas, ar ten kas nors galėtų patikrinti, ar jie nenaudoja hidrintų riebalų. „Mes kaip mokslininkai tai žinome, kad jei koks nors produktas yra pigus ir paplitęs, tai labai sunku pasiekti jo uždraudimo“, – sakė Mindaugas.
Vyras teigė, kad jei Kosto darželyje rastų hidrintų riebalų, tai rašytų skundą. „Tegul jei ten aiškinasi“, – sakė jis.
Apie hidrintus riebalus nežino
Daugiau nei pusė – 56 proc. – Lietuvos gyventojų nežino, kas yra hidrinti riebalai. Dar trečdalis gyventojų teigia, kad apie juos yra girdėję, tačiau žino nedaug.
Tokias tendencijas atskleidė žurnalistų užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ šiemet rugsėjo 14–21 dienomis atlikta gyventojų apklausa, kurioje dalyvavo 1104 Lietuvos gyventojai.
Net jei esate mažuma ir žinote hidrintus riebalus ar bent jau esate apie juos girdėję, tai dar nereiškia, kad turite didelių šansų išvengti jų vartojimo – 78 proc. šalies gyventojų teigia nežinantys, kaip maisto produktų aprašuose yra žymima, ar produkto sudėtyje yra hidrintų riebalų.
Akivaizdu, kad apie hidrintus riebalus ir jų žymėjimą produktų etiketėse žino nedaugelis, visgi išvengti jų vartojimo Lietuvoje praktiškai neįmanoma.
Kaip atsidūrė maiste
Hidrintų riebalų gamybos technologiją dar 1902 metais Didžiojoje Britanijoje užpatentavo vokiečių chemikas Wilhelmas Normannas.
Maisto pramonėje hidrinti riebalai dažniausiai naudojami greito maisto (keptų bulvyčių, tortiljų), margarino, tepių riebalų mišinių, konditerijos gaminių (sausainių, pyragaičių, krekerių, glazūruotų spurgų), greitų užkandžių (bulvių traškučių), šokolado plytelių, griliažinių saldainių, glaistytų varškės sūrelių ir kitų saldumynų, kukurūzų spragėsių ruošinių gamyboje.
Hidrintų maisto riebalų skonis ir konsistencija primena sviestą, tačiau jie yra pigesni už kitus riebalus ir ilgiau galioja. Šie riebalai yra atsparesni oksidacijai, aukštai temperatūrai, tad išlieka stabilūs gruzdinant maisto produktus. Pusiau kieta jų konsistencija ypač tinkama kepinių, saldumynų ir greitai paruošiamo maisto gamybai. Hidrinti riebalai padeda sustandinti šokolado plyteles, suteikia malonų skonį konservams, standumą ir trapumą bulvių traškučiams, bulvių lazdelėms.
Pavojus širdžiai...
„Vartojant pramoniniu būdu gaunamus transriebalus ir padidinus iš jų gaunamos energijos kiekį iki 2 proc. – kardiovaskulinė rizika padidėja 23 proc.“, – įspėjo gydytoja kardiologė, biomedicinos mokslų daktarė, Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausioji kardiologijos srities specialistė Klaipėdos kraštui, Klaipėdos jūrininkų ligoninės I kardiologijos skyriaus vedėja dr. Dalia Jarašūnienė.
Medikė pažymi, kad kardiovaskulinės ligos yra multifaktorinės. Įtakos joms turi ne tik mityba, bet ir fizinis aktyvumas, stresai, gyvenimo būdas. „Vis dėlto negalime nekreipti dėmesio į mokslinius tyrimus. 2015 metais britų medicinos žurnale buvo publikuoti mitybos įtakos žmonių sergamumui prospektyvinių studijų, vykdytų įvairiose šalyse, metaanalizės rezultatai. Juose skelbiama, jog gausus transriebalų vartojimas susijęs su 34 proc. padidėjusiu mirtingumu, 28 proc. su padidėjusiu mirštamumu nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir 21 proc. padidino riziką susirgti išemine širdies liga“, – pacitavo dr. D. Jarašūnienė.
Pasak gydytojos, transriebalai organizmą veikia biocheminiu, ląsteliniu lygiu. „Transriebiosios rūgštys moduliuoja ląstelės veiklą, integruojasi į ląstelės membranos fosfolipidinį sluoksnį ir pakeičia membranos receptorių atsaką į aplinkinius procesus, reguliuoja kai kurių genų ekspresiją, dalyvauja uždegiminių mediatorių gamyboje. Paprastai kalbant, cheminė transriebalų struktūra didina „blogojo“ cholesterolio kiekį ir mažina „gerojo“ cholesterolio kiekį. Negana to, jie slopina gerojo „cholesterolio gebėjimą pašalinti „blogąjį“ cholesterolį iš audinių ir pats „gerasis“ cholesterolis tampa nevisaverčiu. Tokie pokyčiai skatina aterosklerozės vystymąsi organizme. Be to, transriebalų vartojimas labai skatina uždegiminius procesus organizme, kelia riziką susirgti ūminiu miokardo infarktu, didina staigios koronarinės mirties riziką, didina vėžinių auglių nekrozės veiksnio sistemos aktyvumą, II tipo cukrinio diabeto atsiradimo riziką“, – vardino dr. D. Jarašūnienė.
...ir kraujagyslėms
I. Gudanavičienė, aiškino, kad hidrinti ar iš dalies hidrinti augaliniai riebalai, yra tai, kas susidaro augalinių riebalų hidrinimo (kietinimo) metu.
„Hidrinimo metu susidaro riebiųjų rūgščių transizomerai, kurie, kaip nustatyta, kelia riziką susirgti širdies kraujagyslių ligomis, skatina nutukimą, diabeto išsivystymą, metabolinį sindromą. Ilgą laiką vartojant hidrintus riebalus, gali pablogėti sveikata. Anksčiau buvo kalbama, kad didžiausia rizika širdies kraujagyslių ligoms yra sotieji riebalai, bet dabar nauji tyrimai parodė, kad didžiausia rizika yra būtent hidrinti riebalai“, – kalbėjo I. Gudanavičienė.
Lietuva, priešingai nei kai kurios kitos šalys, kol kas neturi reguliavimo, kuris draustų ar ribotų hidrintų riebalų naudojimą maisto produktuose, visgi specialistai kelia klausimą, ar panašaus ribojimo iš tiesų nereikia, nes, pagal ES statistikos tarnybos „Eurostat” šiemet gegužę skelbtus duomenimis, Lietuvoje mirčių nuo širdies smūgio rodiklis 2013 metais buvo pats didžiausias visoje ES (36,7 proc. nuo visų mirčių) ir beveik trigubai lenkė ES vidurkį (12,9 proc.).
Pasaulio sveikatos organizacija yra skelbusi, kad būtent vadinamųjų transriebalų, susidariusių iš dalies hidrinant aliejų, vartojimas neigiamai veikia daugelį širdies kraujagyslių rizikos faktorių ir didina koronarinės širdies ligos riziką.
Danijos pavyzdys
Kopenhagos universiteto profesorius Steenas Stenderis teigė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nuo širdies ir kraujagyslių ligų kasmet miršta daugiau nei 10 kartų daugiau žmonių, nei Danijoje, o šį rodiklį sumažinti Lietuva galėtų apribodama hidrintų riebalų naudojimą.
„Apriboję hidrintų riebalų naudojimą Danijoje, kur gyvena apie 5 mln. gyventojų, ankstyvų mirčių skaičių per metus sumažinome maždaug 700. Lietuvoje, kur gyvena 2,5-3 mln. žmonių, ankstyvų mirčių skaičių galėtumėte sumažinti 300-400 per metus“, − sakė S. Stenderis.
Jis jau ne vienerius metus keliauja po skirtingas šalis, tirdamas hidrintų riebalų kiekį maisto produktuose ir pasakodamas apie šių riebalų žalą sveikatai. Profesoriaus kolekcijoje – ištirtų maisto produktų etiketės iš 60-ies skirtingų šalių, taip pat ir Lietuvos, kur jis apsilankė šiemet rugpjūtį. Vilniuje esančiose maisto parduotuvėse jis pirko pyragėlių, sausainių ir vaflių, pagamintų Lietuvoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Produktus tyrimams jis siuntė į nepriklausomą laboratoriją JAV.
„Tarp 50 Lietuvoje įsigytų produktų radau 32 gaminius, kuriuose hidrintų riebalų yra daugiau nei 2 proc. (nuo viso riebalų kiekio – DELFI). Lyginant su kai kuriomis Centrinės Azijos šalimis, tai nėra itin didelis skaičius. Bet tai tik įrodo, kad Lietuvos maisto produktų gamintojai galėtų lengvai atsisakyti hidrintų riebalų dėjimo į produktus, nes jų palyginti daug ir naudoja“, − sakė S. Stenderis, atsisakyti hidrintų riebalų privertęs tokius greito maisto milžinus, kaip „McDonald‘s“ ar KFC.
Dar tik ruošiamės
Danija yra pirmoji šalis pasaulyje, kuri nuo 2004 metų apribojo maksimalų hidrintų riebalų kiekį maisto produktuose iki 2 proc. nuo riebalų kiekio ir yra laikoma geruoju pavyzdžiu, kaip hidrintų riebalų apribojimas gali prisidėti mažinant sveikatos problemų skaičių.
Visgi Europoje ir pasaulyje vieningo sutarimo dėl hidrintų riebalų ribojimo nėra. Tokios šalys, kaip Danija, Šveicarija, Austrija, net kaimyninė Latvija yra nuėjusios hidrintų riebalų kiekio maisto produktuose ribojimo keliu. O kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, kol kas nėra priėmusios hidrintų riebalų naudojimą ribojančių įstatymų arba yra priėmusios tik rekomendacinio pobūdžio teisės aktus.
Už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Sąjungos (ES) komisaras Vytenis Andriukaitis, pasakojo, kad Europos Komisija (EK) kaip tik šiuo metu rengiasi priimti vieningą reguliavimą, reglamentuojantį hidrintų riebalų vartojimą ES.
EK, gavusi išsamią mokslininkų parengtą ataskaitą apie hidrintų riebalų poveikį sveikatai, ketina viešosioms konsultacijoms ir aptarimui su visuomene pateikti tris hidrintų riebalų reguliavimo variantus.
„Pagal pirmąjį variantą, siūloma šalims narėms pačioms apsispręsti dėl hidrintų riebalų reguliavimo. Antras pasiūlymas − įvesti bendrą europinį reguliavimą dėl hidrintų riebalų kiekio maisto produktuose, o trečiasis siūlymas − įvesti savanorišką reguliavimą. Kitaip tariant, nustatyti, kaip tai gali būti reguliuojama, o šalys narės turės savarankiškai apsispręsti, tą daryti ar ne“, – sakė V. Andriukaitis.
Jis teigė, kad pats, kaip buvęs medikas, palaiko griežčiausią siūlymą – bendrą europinį reguliavimą, tačiau ES yra 28-ių valstybių darinys ir turi būti paisoma bendros pozicijos.
„Mes nesame viena federalinė valstybė, kai Jungtinės Valstijos, mes esame 28 valstybių, kurios turi savo nacionalines kompetencijas, sąjunga“, – aiškino V. Andriukaitis.
Beje, Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija (MVA) pernai paskelbė, kad JAV maisto gamybos grandinėje iki 2018 metų turės būti visiškai atsisakyta hidrintų riebalų naudojimo, nebent šių ingredientų maisto produkte bus likę natūraliu būdu.
MVA duomenimis, per 20 metų nuo draudimo įsigaliojimo valstybė per sveikatos priežiūros sistemą sutaupys 140 mlrd. JAV dolerių.
Ekonominis klausimas
Valstybės uždrausti hidrintų riebalų naudojimą maisto produktuose galėtų gana greitai, visgi reguliavimas yra ne tik sveikatos priežiūros, bet ir ekonominis klausimas.
Suskaičiuota, kad vien JAV maisto pramonei prisitaikymas prie draudimo kainuos apie 6 mlrd. JAV dolerių. Per 20 metų nuo draudimo įsigaliojimo papildomos pramonės išlaidos sudarys 12–14 mlrd. JAV dolerių.
V. Andriukaitis sako, kad pasipriešinimas vieningam reguliavimui jaučiamas ir ES, kur verslas teigia, kad draudimo įvedimas pareikalautų milžiniškų sumų vienas technologijas keičiant kitomis ir žmonių atleidimų.
„EK turi išnagrinėti ir atsakyti į kiekvienos įmonės argumentus, net jei tai kelių šimtų puslapių ataskaita“, − sakė V. Andriukaitis. Pasak jo, tai taip pat yra argumentas, kodėl ES dar neturi vieningo reguliavimo, kai kurios pavienės šalys narės hidrintų riebalų naudojimą riboja jau daugiau nei 10 metų.
Sumažina savikainą
Lietuvos maisto pramonės įmonės neslepia, kad augaliniai riebalai, įskaitant ir hidrintus, produkto gamybos savikainą gali sumažinti iki 50 proc. Tačiau verslas teigia, kad neprotingai vartojant pakenkti gali net ir cukrus, tad šiuos riebalus reiktų ne demonizuoti, o tiesiog nurodyti ant pakuotės, kad jų yra ir vartotojas pats nuspręs, ar juos vartoti.
„Aš manau, kad teisingiausiai yra eiti tinkamo produktų žymėjo keliu, kad kiekvienas žmogus pats galėtų nuspręsti. Juk vienas žmogus skundžiasi padidėjusiu cholesteroliu, kitas – ne“, – sakė Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius.
Pasak jo, visiškai uždraudus augalinių riebalų naudojimą, daugelis produktų nebebūtų tokie, kaip yra dabar.
„Pavyzdys – varškės sūreliai. Jie nebebūtų tokios taisyklingos formos ir konsistencijos, kaip parduodami dabar“, – pažymėjo G. Bertašius.
Jo teigimu, jei bus nueita augalinių riebalų ribojimu keliu, gali nutikti taip, kaip Jungtinėje Karalystėje, kur, siekiant kovoti su nutikimu, gimsta iniciatyvos įvesti vadinamąjį cukraus mokestį.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, jei į produktą dedami aliejai yra iš dalies ar visiškai hidrinti, sudedamųjų produkto dalių sąraše privalo būti pateikta informacija įrašant žodžius „visiškai hidrintas“ arba „iš dalies hidrintas“. Tačiau ši informacija nenurodo, kiek iš tiesų produkte yra vadinamųjų transriebalų.
Nebededa, bet...
Vilkyškių pieninės vadovas, kaip ir „Rokiškio sūrio“ atstovai, teigė, kad į savo produktus nebededa hidrintų ir pusiau hidrintų riebalų, nors tai ir mažina produkcijos savikainą.
Visgi, kai maždaug po mėnesio ištyrę Vilkyškių pieninės sūrio gaminį „Kuršiukas“ jame aptikome 12,19 proc. hidrintų riebalų (matuojant nuo viso riebalų kiekio), bendrovės pozicija jau nebebuvo tokia kategoriška.
„Ankstesnį kartą, kalbėdamas apie hidrintų riebalų nebenaudojimą gaminių gamyboje jau mažiausiai 5 metus, omenyje turėjo kitus pieno produktus, tačiau ne sūrio gaminius“, – gautus turimų rezultatus komentavo G. Bertašius.
Pasak jo, „taip jau sutapo, kad hindrintų riebalų dėjimo į kitus produktus bendrovė atsisakė prieš daug metų, o dėjimo į sūrio gaminius – tik šiemet pavasarį. Be to, nuo sūrio pagaminimo iki pardavimo gali praeiti iki pusės metų, todėl natūralu, kad galėjote aptikti.
Kaip tyčia, pirmąjį pusmetį dėl vangios prekybos turėjome pilnus sandėlius produkcijos“, – sakė G. Bertašius.
Pasak jo, net jei ant pakuotės dar galima rasti, jog gaminyje yra hidrintų riebalų, realiai jame jau nėra hidrintų ar dalinai hidrintų riebalų, tik nespėta pakeisti pakuotės.
„Aš labai tikiuosi, kad šiai dienai produktų su hidrintais riebalais prekyboje jau nėra. Vartotojas tik laimi – mes savo pastangomis produktą pageriname“, – sakė G. Bertašius.
Į klausimą, ar sprendimas nebedėti hidrintų riebalų reiškia, kad Vilkyškių pieninė pripažįsta, kad jie kenksmingi sveikatai, jis atsako neigiamai.
„Mes tiesiog žinome, kad nehidrinti riebalai yra geriau. Taip pat žinome, kad kas yra leidžiama, tas yra nekenksminga. Tik klausimas, kiek vartoji. Juk degtinės kai išgeri, jei pergersi, bus blogai, o jei 100 gramų išgersi, nėra taip jau blogai“, – sakė G. Bertašius.
Tiriamosios žurnalistikos komandą sudarė:
Jurga Petronytė, „Vakarų ekspreso“ žurnalistė,
Viktoras Denisenko, „Novaja gazeta- Baltija“ žurnalistas,
Edgaras Savickas, DELFI žurnalistas,
Paulius Čiulada, „Verslo žinių“ žurnalistas
Audrius Lelkaitis, laisvai samdomas žurnalistas
Lukrecijus Tubys, „Alytaus naujienų“ žurnalistas
Tiriamosios žurnalistikos projektą įgyvendinti padėjo Bostono universiteto Tiriamosios žurnalistikos centras „Naujoji Anglija“ ir Pietų Karolinos universiteto iniciatyva „Newsplex“ (JAV).
Komandai vadovavo žurnalistai Rytas Staselis ir Rita Miliūtė.