Mažiau kalbų – daugiau darbų
Anot E. Leontjevos, Lietuva yra unikali šalis, kuri šią dieną įtraukė į oficialiai minimų dienų sąrašą. Ši diena įprasmina faktą, kad visus metus dalį pajamų atiduodame valstybės reikmėms. Kiek dirbame biudžetui, o kiek – sau, pabandė paskaičiuoti D. Dundulis. Anot jo, grubiai sudėliojus skaičius, maždaug 8 mėnesius dirbame biudžetui ir 4 mėnesius – sau. „Didžiausias mokestis yra PVM, paskui eina pajamų, pelno, nekilnojamojo turto, kitos įvairios rinkliavos, kurių sumos nėra didelės, bet viską sudėjus kartu, tam tikra suma išeina“, – teigė pašnekovas.
E. Leontjeva pateikė paprastą pavyzdį, kaip mokesčiai „suvalgo“ dalį mūsų pinigų. „Pavyzdžiui, žmogus dirbdamas uždirba 2 tūkstančius, į rankas gauna 1300. Juos gavęs, eina apsipirkti, sumoka PVM, akcizus, kelių mokesčius ir pan. Sumoje ta našta yra apie pusė jo pinigų, bet ne visi sumoka vienodai, nes oficialiai Lietuvoje šešėlinė ekonomika apima apie 20 proc., jei nedaugiau. Vadinasi, kažkas moka labai mažai mokesčių, o kažkas moka už juos. Bet jei grįšime prie laidos temos – Pagarbos mokesčių mokėtojams dienos, tai jos tikslas yra padėti visiems suvokti, kad visi tą naštą nešame ir kad gebėjimas mokėti mokesčius priklauso nuo verslų pajėgumų. Kad žmogus dirbtų, pirmiausia jam turi būti sukurta ta darbo vieta. Deja, labai skaudina žmonių susipriešinimas ir politikų bandymas nuteikti žmogų prieš verslą, prieš darbdavį“, – sakė laidos viešnia.
Jai antrino ir D. Dundulis. „Mane tos kalbos iš gana aukštų valstybės pareigūnų skaudina. Nes jei nebūtų mokesčių mokėtojų, valstybė neturėtų pajamų. Deja, nepagarba mokesčių mokėtojams labai jaučiasi. Jei ji ir buvo atsiradusi 2000-aisiais, šiandien dingo. 2000-aisiai buvo skleidžiamos tokios idėjos, kad verslas turi padaryti viską, kad sektųsi, nes jei seksis verslui, seksis ir valstybei. Dabar tokios pozicijos nebėra, mus tiesiog bando užspausti“, – teigė pašnekovas.
Paprašius konkrečiau prisiminti, kas buvo 2000-aisiais, E. Leontjeva pasakojo, kad tuo metu galiojo nulinis tarifas reinvestuotam pelnui. „Vyriausybės programoje buvo nuostata pereiti prie pelno apmokestinimo tik dividendo išmokėjimo metu, o tai būtų stiprus pokytis, nes įmonės, šiandien esant tokioms aukštoms palūkanoms, privalo akredituoti valstybę, nes moka avansinį pelno mokestį. Jeigu yra apmokestinama tik dividendų išmokėjimo metu, ši problema dingsta, pinigų srautas atitinka apmokestinimo faktą. Jei įmonė išmoka dividendus ji visada turi lėšų sumokėti ir pelno mokestį. Dabar ta sistema sujaukta“, – teigė E. Leontjeva.
Pas mūsų kaimynus Estijoje yra apmokestinti tik dividendai. Deja, Lietuvoje toks modelis galiojo tik 2000-aisiai, o vėliau situacija pasikeitė. „Dažnai sulaukiu komentarų, kad mokesčius moka neva ne verslas, o darbuotojai ar pirkėjai. Iš tiesų mokesčius sumoka ir pirkėjai, bet vieno dalyko visuomenė nesupranta, kad jei verslui kelia mokesčius, kyla ir prekių savikaina. Kitas dalykas – jei verslas nesukurs produkto nebus ir mokesčių. Taip, vartotojas sumoka, bet tam reikalingas produktas, o jį sukuria verslininkas. Nereikia numenkinti verslininkų, kad jie niekuo neprisideda prie mokesčių mokėjimo. Man dažnai norisi pasakyti, eikite darykite, jei galvojate, kad viskas taip paprasta. Norisi ne kalbų, o daugiau darbų“, – sakė D. Dundulis.
Pandemija parodė tikrąją situaciją
Anot E. Leontjevos, kovido pandemijos metas buvo puikus eksperimentas, kuris parodė, kiek verslams reikėjo dėti pastangų. „Dėl kainų visa kaltė buvo suversta verslininkams, bet pirmiausia reikia suprasti tai, kad buvo padidintas pinigų kiekis. Lietuvoje jis išaugo 70 proc. Toks buvo keliamas Centrinio banko tikslas – stimuliuoti paklausą. Pinigų žmonės turėjo, kainos privalėjo sekti tą paklausą, todėl ir buvo prekių ir žaliavų trūkumas, nes gamintojai nespėjo visko pagaminti“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, tiek pinigų į rinką buvo išmesta dėl baimės, kad ekonomika sustos, bet buvo persistengta. Dėl tokio kiekio pinigų ir paklausos stimuliavimo ir kilo kainos. „Kai pradėjo brangti nekilnojamas turtas, jis visiškai atitiko pinigų kiekio rinkoje rodiklius. Galima sakyti, nekilnojamas turtas yra tas popierius, kuris sugeria pinigų perteklių“, – teigė E. Leontjeva.
Paklausta, kaip yra kitose šalyse, pašnekovė sakė, kad situacija skiriasi. „Daugumoje šalių ta laisvės nuo mokesčių diena yra gegužės pabaigoje-birželį. Prancūzijoje yra liepos pabaigoje. Bet svarbiausia, kad ta diena ne visai tiksliai atspindi padėtį, nes yra labai didelės valstybių skolos, kurios didina mokesčių naštą ateities kartoms“, – teigė pašnekovė.
Ką turėtume daryti, kad mokesčių situacija Lietuvoje keistųsi? „Pirmiausia turėtume siekti, kad mokesčių mokėtojų lėšos būtų naudojamos efektyviai. Verslas per kovidą turėjo taupyti, kad išgyventų, valdžios institucijos to nedarė. Turi būti keliami klausimai: ką kiekviena institucija sukuria, kam ji tarnauja, už ką ji gauna finansavimą arba jo netenka. Šiandien finansavimas duodamas, nes buvo duodamas vakar. Jei nesusiejame pokyčių su finansine atsakomybe, pokyčiai neįvyksta. Tam tikri pokyčiai įvyko, bet jie neužkabino povandeninių gelmių, iš kurių galėtų atsirasti į klientą orientuota valstybės tarnyba. Tokia, kuriai rūpi žmonių nuomonė ir kuri pamačiusi, kad ant tų pačių grėblių lipa ir viena, ir kita įmonė, imtųsi spręsti problemą. Dabar to niekas nedaro, atlyginimas nesusietas su tuo ar tu siūlai tuos patobulinimus, ar ne. Jei visi kliūna prie to paties akmens, tai ir toliau kliūs. Manau, kad reikia politikų, kurie turėtų patirties ne tik galvoti, bet ir surasti tų problemų ištakas, dėsningumus, nes tik tada gali siūlyti sprendimą“, – sakė pašnekovė.
Jai pritarė ir D. Dundulis. „Lietuvos mastu nesunku paskaičiuoti, kiek mokesčių surenka valstybė, bet gal nelabai norima tą daryti. Kita problema – dabar labai daug kalbama apie gynybą, iš kur gauti pinigų. Sutinku, kad kažkuriuos mokesčius reikės didinti, bet užmirštama kad valdžios sektoriuje iššvaistomų labai daug pinigų. Pavyzdžiui, kai žemdirbiai sukyla, sudaroma institucija, prižiūrinti pieno kainas. Sukuriama institucija, po to vėl tas konfliktas pakyla, senoji paliekama, sukuriama vėl nauja. Tokių institucijų, kurios reguliuoja pieno kainas, jau yra keletas. Jos visos tyliai sėdi, gauna atlyginimus ir džiaugiasi“, – teigė laidos svečias. Anot E. Leontjevos, turime tokį paradoksą, kad visi yra prižiūrimi, bet pati valdžia nesureguliuota, sau taisyklių nesugeba nustatyti.
„Esu girdėjęs tokią mintį, kad demokratiniame pasaulyje valdžios keičiasi kas 4-5 metus ir didelių projektų jos negali įgyvendinti, nes per trumpas laiko tarpas. Bet paskutinius beveik 10 metų visą laiką Lietuvos valstybės biudžetas augo. Paskutinius dešimt metų valdžia niekada neturėjo didelio poreikio taupyti, institucijos gaudavo tik daugiau, reikėjo tik fantazijos, kaip tuos pinigus išleisti. Net per 2008 metų krizę viskas puikiai funkcionavo. Kas vyksta dabar? Šiuo metu trūksta pinigų gynybai. Bet valdžia net negalvoja, kad tų pinigų galima paimti iš vidinių rezervų. Jie ieško iš išorės“, – sakė D. Dundulis.
Kalbant apie valdžią, E. Leontjeva teigė, kad kuo toliau tuo labiau pastebima slinktis didėjančio populizmo link. „Išrenkami tie, kas pažadėjo saldžiau, bet gebėjimas įsipareigoti ir įvykdyti savo programą dar turi būti tobulinamas. Šiandien įsipareigojimas piliečiams nelaikomas privalomu. Politikai labai domisi rinkėjų gyvenimu, kol yra neišrinkti, bet svarbu, kad tas ryšys nenustotų galioti ir kai išrenkami. Galime pasidžiaugti, kad esame turtingiausia šalis iš viso postsovietinio bloko, vadinasi mokesčiais sugebame prisidėti prie visuomenės gerovės, prie tų bendrų išlaidų, dabar reikia užtikrinti, kad tos lėšos būtų teisingai naudojamos. Kad augtų tas susikalbėjimas ir pagarba vieni kitiems“, – pokalbį baigė pašnekovė.
Su ja sutiko ir D. Dundulis. „Reikia suprasti, kad jei nebus mokesčių mokėtojų, nebus nieko. Norisi tos pagarbos, nes šiuo metu jos ne tik trūksta, bet visai nėra“, – sakė laidos svečias.