Pogimdyminė depresija – kas tai?
Kalbant labai paprastai, depresija po gimdymo iš esmės yra ta pati depresija, tik visas šios ligos kontekstas (tiek fiziologine, tiek emocine, tiek socialine prasmėmis) sukasi apie gimdymo / tapimo motina situaciją ir su tuo susijusias temas, atsiradusias naujas moters gyvenimo aplinkybes, užduotis bei atsakomybes.
Pogimdymine depresija susirgti gali bet kuri moteris, nepriklausomai nuo to, kaip atsakingai ji ruošėsi gimdymui, kelintas tai vaikas ir ar jis buvo laukiamas, planuotas, išsvajotas ar, priešingai, netikėtas, nelauktas.
Nėra vienos konkrečios priežasties, kuri sąlygotų depresiją po gimdymo – šią ligą išprovokuoja įvairūs tarpusavyje sudėtingais ryšiais persipynę biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Net jei galvotume apie konkrečią, nuo depresijos po gimdymo kenčiančią moterį, vargu ar galėtume išskirti vienintelę jos ligos priežastį. Dažniausiai tai bus kelių veiksnių visuma. Tačiau vienai moteriai gali labiau dominuoti, pavyzdžiui, biologiniai, kitai – psichologiniai veiksniai. Tuo tarpu trečiajai depresiją lems abeji ir dar papildomi – pavyzdžiui, socialiniai, tokie kaip izoliacija, finansiniai sunkumai ir pan. Todėl numatyti ir suvaldyti visus veiksnius, galinčius nulemti pogimdyminę depresiją, nėra realu.
Gal galite įvardinti pagrindinius pogimdyminės depresijos simptomus?
Tai būtų pernelyg didelis nuovargis, sutrikęs miegas (moteris nebegali užmigti, nors tam yra galimybės, pavyzdžiui, kūdikis tuo metu miega), akivaizdūs apetito pokyčiai, kai ištisai valgoma arba visiškai nebenorima valgyti, nuotaikos pokyčiai (verksmingumas arba padidintas dirglumas, lengvai provokuojamas pyktis), mintys apie pakenkimą kūdikiui bei priešiški jausmai jam. Greta šių požymių gali pasireikšti ir kiti depresijai būdingi simptomai – pesimistinės mintys apie ateitį, stiprūs bejėgiškumo, beviltiškumo, kaltės jausmai, dėmesio koncentracijos susilpnėjimas, mintys apie savižudybę.
Labai norėčiau akcentuoti, kad ne kiekviena sunki naujai ar pakartotinai tapusios mamos būsena yra liga. Ko gero, teko girdėti apie kiek švelnesnę moters būseną po gimdymo – pogimdyminę melancholiją. Tai nėra liga. Ji gali prasidėti vos kelios dienos po gimdymo ir tęstis apie dvi savaites bei praeina savaime. Pogimdyminei melancholijai būdingas padidėjęs jautrumas, verksmingumas, liūdesys ir pasimetimo jausmas. Tačiau šie jausmai nėra tokie pastovūs kaip depresijos po gimdymo atveju ir gali būti dienos eigoje nesunkiai išblaškomi gavus palaikymą iš artimųjų, atsitraukus nuo kūdikio ar pailsėjus.
Ar įmanoma atskirti pogimdyminę depresiją nuo melancholijos? Kaip?
Pogimdyminė depresija yra liga. Ji nesibaigia savaime, tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, o jos simptomai neišblaškomi trumpalaike malonia veikla ar gavus emocinį palaikymą. Be to, ilgainiui ši būsena gali sunkėti, savijauta prastėti, nuovargis nepraeina net gerai išsimiegojus.
Ar pačiai moteriai, jos šeimos nariams įmanoma atpažinti šią ligą?
Depresiją po gimdymo pačiai moteriai atpažinti gali būti gana sudėtinga, kadangi simptomai labai persipina ir sutampa su pasikeitusiu gyvenimo būdu bei dienos ir miego ritmu (pavyzdžiui, nakties miegas yra pertraukiamas nuo kelių iki keliolikos kartų ir moteris negali kokybiškai pailsėti). Nėra lengva sekti savo savijautą, kai šalia kūdikis, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, kai turi veikti „čia ir dabar“, nuolat atidėti save ir savo poreikius.
Dažnai pati moteris ar jos artimieji nujaučia, bet iki galo neįsisąmonina arba vengia pripažinti, kad tai, kaip pasisuko jos kasdienybė, santykiai, tai, kaip ji jaučiasi ir kokio intensyvumo yra jos neigiami jausmai, labai stipriai skiriasi nuo to, kaip ji jautėsi anksčiau. Tokiais atvejais verta atkreipti dėmesį į aukščiau išvardintus simptomus. Taip pat savarankiškai galima atlikti nesudėtingą testą, lengvai randamą internete – pasitikrinti savo savijautą pagal Burnso depresijos skalę.
Ar pogimdymine depresija sergančios moterys linkusios apie tai kalbėtis su artimaisiais, ieškoti pagalbos ar bėdą dažniau neigia?
Motinystė ir pirmieji metai po gimdymo viešumoje dažnai vaizduojami kaip vienas gražiausių moters ir visos šeimos gyvenimo etapų. Todėl kai kurios moterys gali vengti kalbėti apie tai, su kokiais sunkumais jos iš tiesų susiduria. Dalis moterų gali net nesuprasti, kad tai, ką jos išgyvena, yra depresija. Moteris gali jausti gėdą ar kaltę, kad motinystę patiria kitaip, nei iš jos tikimasi, taip pat manyti, kad gali būti nesuprasta, jei pasidalins savo mintimis bei jausmais, pavyzdžiui, jei paatviraus, kad supyko ant savo kūdikio ar turėjo minčių apie pakenkimą jam. Jei moteris yra uždaresnio būdo, nelinkusi dalintis savo išgyvenimais, labai tikėtina, kad ir susidūrusi su pogimdymine depresija, ji vengs apie tai kalbėti – tiek su artimaisiais, tiek juo labiau su aplinkiniais.
Nors tikslios statistikos nėra, manoma, jog apie 20–30 procentų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos, joms nenustatoma depresijos diagnozė, tačiau jos jaučiasi blogai, nesupranta, negali paaiškinti, kas su jomis vyksta arba vengia tai pripažinti. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kad moterys ilgai ignoruoja savo sunkumus ir kantriai laukia palengvėjimo, guosdamosi tuo, kad, ko gero, didelė dalis moterų motinystę patiria panašiai, tik priešingai nei jos „sugeba susitvarkyti“.
Kaip pogimdyminė depresija paveikia pačią moterį, jos kūdikį, šeimos narius?
Negydoma pogimdyminė depresija gali turėti pasekmių tiek moteriai, tiek kūdikiui, tiek jos artimiesiems. Internete galima perskaityti net ir labai skaudžių istorijų. Negydomi pogimdyminės depresijos simptomai gali intensyvėti, užsitęsti, pereiti į sunkesnes depresijos formas, ilgalaikes būsenas, paveikti poros santykius, atsiliepti kūdikio emocinei bei pažintinei raidai, prierašumo formavimuisi. Ydingas ratas susiformuoja nesunkiai, nes vienos problemos paskatina kitų atsiradimą, persipina tarpusavyje ir pan.
Tačiau reikia nepamiršti, kad moteris paprastai yra ne viena, ją supa artimieji – vaiko tėtis, draugė, mama, rūpestinga kaimynė ar pan. Artimas moters ratas gali puikiai kūdikiui kompensuoti tai, ko konkrečiu momentu negali atliepti ar suteikti jo mama.
Kaip reikėtų bendrauti su pogimdymine depresija sergančia moterimi?
Sunku sirgti depresija, sunku ir būti šalia žmogaus, kuris ja serga. Bendravimas su sergančiuoju depresija reikalauja jautrumo, supratimo, kantrybės ir neutralumo. Todėl labai svarbu pasirūpinti ir savo paties emocine gerove.
Ko gali imtis moters artimieji? Pirmiausia moteriai reikia suteikti galimybę kalbėtis. Būtina klausytis, įsiklausyti, domėtis, net jei ir atrodo, kad niekas nesikeičia. Jei kenčiančią moterį baugu prakalbinti, jei vyras, mama, sesuo ar draugė baiminasi, kad „ne taip paklaus“ ar nežino, ko klausti – reikia nuoširdžiai tai ir pripažinti. Tiesiog prieiti ir pasakyti: „Tu man rūpi, matau, kad tau sunku, noriu tau padėti, tačiau nežinau, kaip.“
Moteriai galima pasiūlyti konkrečią pagalbą – prižiūrėti kūdikį ar pasirūpinti buitimi. Tai labai paprasti ir kasdieniški dalykai, tačiau jie be galo veiksmingi ir svarbūs. Pastebėjus pirmuosius depresijos po gimdymo ženklus, reikėtų pabandyti atkreipti moters dėmesį į tai, ją padrąsinti, padėti susirasti profesionalią pagalbą.
Kada reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos?
Jei aukščiau išvardinti depresijos simptomai tęsiasi dvi savaites ir ilgiau, jei moters būsena sunkėja, intensyvėja. Kuo anksčiau bus kreipiamasi pagalbos, tuo, tikėtina, lengviau ir greičiau moteris susigrąžins ankstesnę savijautą.
Nedelsiant pagalbos derėtų kreiptis pogimdyminės psichozės atveju. Tai jau kur kas sunkesnė, neseniai gimdžiusios moters būsena, kuri išsivysto prieš pogimdyminę depresiją. Artimieji tai nesunkiai pastebi, nes moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai: gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti itin užsisklendusi savyje ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais. Pogimdyminės psichozės atveju elgesys yra chaotiškas, aiškiai stokojantis nuoseklumo.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.