Moterys nėštumo metu ir periodu po gimdymo turi džiaugtis.
Mitas. Kaip tvirtina psichologė Vilma Petrikienė, motinystei besiruošianti ar mama ką tik tapusi moteris gali išgyventi pačių įvairiausių emocijų spektrą. Ji pirmą kartą pajaučia, kad jos gyvenimas, jos laikas nebepriklauso vien jai, kad jos turėtos ribos nebėra tik jos ribos. Be to, moteriai tenka išmokti ir įsisavinti daugybę naujų dalykų. Pavyzdžiui, kaip žindyti kūdikį. Ir šis procesas nebūtinai visoms būna sėkmingas, dovanoja visai ne tokius pojūčius, kokių buvo tikėtasi, prisiklausius kitų mamų patirties. Pasikeitusioje realybėje moteriai reikia iš naujo „atrasti“, o kur esu aš, kaip aš esu, ką man reikia padaryti, kad aš vėl jausčiausi aš. Taigi, visa tai, kas turėjo būti devintu laimės dangumi kasdienėje rutinoje staiga tampa visai ne laime, o kartais net ir devintu pragaro ratu 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Ir ypač jei nėštumas ar gimdymas buvo komplikuoti, jei reikėjo papildomų intervencijų, jei kūdikis yra labai neramus.
Į psichologo konsultacijas atėjusios moterys dažnai pasiguodžia, kad po gimdymo jos tarsi išnyksta. Visiems rūpi, kaip auga kūdikis, kaip jis valgo, miega, ką jau daro, o ko dar ne. Tuo tarpu, kaip jaučiasi mama, ką ji išgyvena, pasidomi tikrai ne kiekvienas.
Jausmų sumaištis, V. Petrikienės teigimu, be jokios abejonės, dažniau ištinka pirmąkart mamomis tapusias moteris, tačiau laimės pojūčio pagimdžius gali nejausti ir tos mamos, kurios jau turi vaikų ir susilaukė dar vieno. „Tai lemia daug aplinkybių: ar antras (trečias ir pan.) kūdikis buvo planuotas, ar netyčiukas. Taip pat, kokia yra bendra moters savijauta ir fizinė būklė – galbūt ji pirmojo nėštumo metu jautėsi rami, turėjo pakankamai laiko poilsiui, tuo tarpu laukdamasi antro vaikelio buvo ištisai pavargusi, įsitempusi. Įtakos turi ir tai, koks buvo gimdymas, galbūt jo metu kilo komplikacijų. Visa tai gali paaštrinti moters emocines problemas. Jei po gimdymo jaučiami nuotaikų pokyčiai, nerimas, liūdesys, irzlumas, verksmingumas, laikini nevilties ar apatijos periodai užsitęsia, tokia būsena gali sąlygoti nusivylimą savimi kaip mama, pernelyg didelę įtampą, prislėgtą nuotaiką, sunkumus priimant sprendimus ir pan. Gali atsirasti ir fizinių negalavimų, tokių kaip miego sutrikimai, nuovargis, atminties pablogėjimas. Kartais gali pasireikšti net panikos atakos. Visi šie simptomai rodo, kad moteris išgyvena pogimdyminę depresiją“, – pažymi psichologė.
Pogimdymine depresija serga tik pirmąkart mamomis tapusios moterys.
Mitas. Anot V. Petrikienės, svarbu žinoti, kad ši liga gali ištikti ir susilaukus antro ar trečio vaiko, nebūtinai tik pirmojo. Taip pat nėra tokio dėsningumo, kad jei moteris po pirmojo gimdymo sirgo pogimdymine depresija, būtinai ja sirgs ir antrąkart pagimdžiusi. Jausmų sumaištį, emocines problemas ir pogimdyminę depresiją, kaip jau buvo minėta aukščiau, sąlygoja daugybė faktorių.
Psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad šiuolaikinė moteris, deja, dažnai jau į patį nėštumą ir gimdymą, į motinystę „ateina“ emociškai pervargusi nuo gyvenimo tempo, streso darbe ar stresinių santykių. O jei dar kūdikio laukiamasi, pavyzdžiui, po dirbtinio apvaisinimo procedūros ar prieš tai patyrus ne vieną persileidimą? Tokiu atveju kūdikio laukimą gali lydėti papildomos įtampos, taip pat gali būti gausu baime persmelktų minčių, ar viskas bus gerai, ar mažylis bus sveikas ir pan.
„Kuo daugiau sudėtingų įvykių vyksta moters gyvenime, tuo ji mažiau pasitiki savo kūnu, o jos emocinė būsena yra prastesnė, mažina ar visai atima motinystės džiaugsmą. Nėštumo metu organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, tad jei moteris yra patyrusi ar papildomai patiria ir kokių nors asmeninių negatyvių išgyvenimų, nėštumą ir motinystę lydinčios emocijos gali būti visai ne tokios, kokių tikimasi“, – teigia V. Petrikienė.
Kūdikis teikia tik džiaugsmą, neįmanoma pavargti nuo savo vaiko.
Mitas. „Liaudies išmintis byloja, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Tai reiškia, kad auginant vaiką yra pavargstama. Mama nuo savo vaiko pavargti tikrai gali ir tai yra visiškai normalu, nes motinystė visomis prasmėmis yra intensyvus darbas, pareikalaujantis tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų“, – tvirtina V. Petrikienė.
Kad nuovargio būtų patiriama kuo mažiau, pasak psichologės, moteris dar nėštumo metu turi apgalvoti, o kas bus jos „kaimu“, kas jai galės padėti auginti kūdikį. Koks bus vaiko tėčio indėlis, mamos, anytos (jei jos yra) vaidmuo. Kiek padėti galės sesuo, brolis, draugės, galbūt kaimynės. „Moteriai padėti, jei pagalbą nebūtinai suprasime vien kaip fizinę, bet ir kaip patarimus, išklausymą, palaikymą, supratimą, gali ir bendraminčių grupės – kelios mamos, auginančios tokio pat ar panašaus amžiaus vaikus. Mamų grupės gali būti tiek gyvos, kai su bendramintėmis kartas nuo kartos yra susitinkama, tiek virtualios, su kuriomis tiesiog bendraujama. Yra labai gerų pavyzdžių, kai mamos susiburia, kartu leidžia laiką, galbūt ką nors gamina ar sportuoja kartu, turi bendrą erdvę vaikams. Bendrystėje įvyksta daug gražių dalykų, bendrystė gali padėti išvengti negatyvių potyrių ar juos sušvelninti, nes moteris žino, kad ji tokia – ne viena, kad panašių emocijų išgyvena ir kitos. Bendrystė gali įkvėpti, palaikyti, auginti. Žinoma, tą bendrystę reikia pasirinkti atsakingai. Grupė, kur mamos tarpusavyje lygiuojasi ar konkuruoja – nieko gero neduos, tik pablogins emocinę savijautą“, – pastebi kalbinta psichologė.
Liūdinti, verksminga, apatiška besilaukianti ar ką tik pagimdžiusi moteris – tiesiog įnoringa. Pati nežino, ko nori.
Mitas. Psichologė atkreipia dėmesį, kad visos negatyvios emocijos nėštumo metu ir ypač po gimdymo gali būti pirmas apčiuopiamas signalas, kad moteris jaučiasi išties nekaip, galbūt kenčia nuo pogimdyminės depresijos. O tai yra liga, turinti labai aiškius simptomus, eigą, gydymą.
„Kaip jau ir kalbėjome, kiekviena besilaukianti moteris yra individuali, skiriasi jos fizinės ir psichikos sveikatos būklė. Kai kurios moterys gali turėti rizikos veiksnių susirgti pogimdymine depresija – galbūt kažkas jos artimoje aplinkoje jau yra sirgęs depresija, galbūt pati moteris anksčiau turėjo kokių nors psichikos sveikatos sutrikimų. Tokiais atvejais savo emocinę savijautą reikėtų stebėti itin atidžiai“, – tvirtina V. Petrikienė.
Psichologė priduria, kad jautresnėms moterims postūmiu į pogimdyminę depresiją gali tapti ir empatijos trūkumas visuomenėje. „Pavyzdžiui moteris laukiasi vyresniame amžiuje, o gydytojas ar kolegos tai paakcentuoja, kad va tu esi vyresnė, tau gresia didesnė apsigimimų, sudėtingesnio gimdymo tikimybė. Vienos moterys į tokias replikas nekreips absoliučiai jokio dėmesio, tuo tarpu kitos, net jei ir jaučiasi gerai, pradės apie tai galvoti. Rezultatas? Nereikalingas nerimas, įtampa. Kalbant apie besilaukiančios ar gimdančios moters įnoringumą, labai daugeliu atvejų tai yra dar vienas visuomenės primestas stereotipas. Taip, mūsų medicina šiandien tikrai yra labai pažangi, o personalas – kvalifikuotas, tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai kažkur kažkam pritrūksta noro ar laiko gimdyvę tiesiog išklausyti, ją išgirsti, pabandyti suprasti. Tarkime, moteris intuityviai jaučia, kokia poza gimdant jai būtų patogesnė. Tačiau jos nuomonė, užuot palengvinusi visą gimdymo procesą, kartais kitų akyse tampa tiesiog įgeidžiu. Būsima mama turėtų likti visų pirmiausia žmogumi, o ne statistiniu pacientu. Taip pat nereikia nuvertinti ir moters patiriamo skausmo, nes kiekvieno žmogaus skausmo pakantumo lygis yra labai skirtingas“, – tvirtina V. Petrikienė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.