Į mokyklą sugrįžti bijančio šeštoko mama įspėja kitus tėvus: mūsų istorija – tik viena iš tūkstančių

Nieko keisto, jei vaikai netrykšta džiaugsmu besiruošdami grįžti į mokyklą, ypač jei vasaros atostogos leido kaip reikiant atsipalaiduoti. Juk ir suaugusiesiems prisijaukinti rutiną ir įsivažiuoti į darbus po ilgesnių atostogų taip pat ne visada lengva. Tačiau kartais į garsiai išsakomo nenoro priežastis reiktų pažvelgti rimčiau. Į redakciją kreipėsi mama, kurios vaikas į mokyklą grįžti bijo.

„Nenori į mokyklą gal dažnas, nes atostogauti yra smagu, bet mūsų situacija kitokia. Mano vaikas bijo. O aš nežinau, ką dar galiu padaryti, – savo atvirame laiške rašė būsimo šeštoko mama. – Bijo, nes žino, kad ten iš jo vėl tyčiosis. Dažniausiai metais vyresni vaikai, bet kartais net ir jų pakurstyti bendraklasiai. Šaipysis skaudžiais žodžiais, o dar baisiau ir veiksmais.“

Apie patyčias mama sakė sužinojusi praėjusį pavasarį, nors su tuo jos vaikas, kurio nei vardo, nei mokyklos, nei lyties nenorėjo minėti bijodama bendraklasių keršto, susiduria jau ne pirmus metus.

„Prieš kurį laiką pastebėjau, kad iš mokyklos vaikas pradėjo grįžti susikrimtęs, nekalbus, apatiškas, nors šiaip mokytis jam patinka. Dabar, perskaičiusi daug straipsnių, pasikonsultavusi su specialistais, mokytojais, kitais tėvais, jau suprantu, kad tai yra labai dažni patyčias patiriančių vaikų simptomai. Noriu atkreipti ir kitų tėvų dėmesį“, – įspėjo moteris.

Rašydama apie savo vaiką ji paminėjo, kad jis „daug mąstantis, svarstantis, svajojantis, planuojantis, niekada niekur neskubantis“. Taip pat išsiskiria savitu stiliumi – nuo mažens turi „neįprastą šukuoseną“, o parduotuvėje visada renkasi vaikams neįprastus, klasikinius, „suaugėliškų“ spalvų drabužius. „Ateityje tokie išskirtinumai taps jo stiprybėmis, kasdien tai kartoju. Bet dabar tai yra pakankama priežastis negailestingoms patyčioms, apstumdymams koridoriuje, apspjaudytiems daiktams ir gniuždomai besiformuojančiai asmenybei“, – rašė šeštoko mama.

Laiške ji atviravo, kad su vaiku turi artimą, betarpišką ryšį, bet apgailestavo, kad prisipažinimo apie patiriamas patyčias iš jo sulaukusi tik tuomet, kai to nuslėpti buvo nebeįmanoma: „Namo vieną pavasario dieną grįžo suplėšytais drabužiais ir mėlynu skruostu. Jį mokyklos kieme, einantį namo, pasitiko gauja vaikigalių. Palaukė, kol aplink nebebus mokytojų, ir pasilinksmino. Kaip paaiškėjo, grasinimų ir bauginimų, kad vieną dieną taip nutiks, jis klausėsi jau seniai.“

Po šio įvykio mama netylėjo – kreipėsi į jo mokytojas ir mokyklos vadovybę. „Vaikščiojome į susitikimus, ieškojome sprendimo. Sprendimą mums pasiūlė – keisti mokyklą. Pasak mokyklos direktoriaus pavaduotojos, tai – efektyviausias būdas išvengti problemos. Bet ar tikrai? – klausė ji. – Keisti mokyklą man skamba kaip bėgti, gelbėtis, užuot atradus ir panaikinus problemos priežastis. Kalbėjau ir su kai kurių mano vaiką skriaudžiančių paauglių tėvais, jie susirūpinę, bet nieko negali pažadėti. Jų vaikai ir toliau išlieka grėsme silpnesniesiems.“

Tad štai taip ir pasitinkame naujus mokslo metus, rašė mama: kupini nerimo, bijodami, nežinodami būdų kovoti dėl savo vaiko gerovės. „Ir tokie esame toli gražu ne vieni. Patyčios – siaubinga epidemija, kuriai esame tiesiog pasyviai pasidavę. Kartojame, kad vaikai yra žiaurūs, ir vakarais meldžiamės, kad mūsiškių tai nepaliestų. Ar tai normalu? Ar bijoti eiti į mokyklą yra normalu?“ – klausė moteris.

Su vaiku ji sutarė, kad, jei pirmosios dienos sugrįžus ir vėl bus blogos, mokyklą pakeis. „Tačiau mūsų istorija – tik viena iš tūkstančių. Gal šis laiškas padės pakeisti ne tik mokyklą, bet ir situaciją“, – kvietė padiskutuoti laišką parašiusi mama.

Svarbu sureaguoti iš karto

Patyčios yra ta situacija, kai tėvai ir kiti suaugusieji negali likti abejingi, sako pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė. Psichologė sudėliojo esminius akcentus, kaip mes savo vaikams turime padėti šioje situacijoje. Pirmiausia atminkite, kad niekur nenuves tokie pasenę mūsų pačių vaikystėje girdėti patarimai: „Būk vyras, pastovėk už save“; „Nekreipk dėmesio“; „O tai ką pats prisidirbai, kad prie tavęs lindo?“; „Ko čia ir vėl skundies?“; „Taigi čia tik žodžiai!“; „Mano laikais irgi buvo patyčių – ir nieko, užaugom normalūs žmonės“; „Kai kurie žmonės normalių žodžių nesupranta!“

Patyčios yra tyčinis veiksmas ir dažniausiai jaučiamas jėgų disbalansas – skriaudėjas turi savo komandą, o tas, kuris patyčias patiria, yra vienišas. Psichologė pabrėžia, kad patyčios nebūtinai yra tik pasikartojantis elgesys. „Kai kuriose situacijose labai svarbu reaguoti nelaukiant, kol tai pasikartos. Žinoma, kiekviena situacija yra labai skirtinga, bet jeigu jūsų vaiką kas nors nuskriaudė, panaudojo prieš jį jėgą ar ką nors atėmė, pažemino prieš kitus bendraamžius, tai netgi jei tai yra vienkartinis atvejis, svarbu sureaguoti iš karto, nepalikti savieigai“, – pataria specialistė.

Jei patyčias patiria didesnis vaikas, paauglys, svarbu kartu su juo surasti bendrą sprendimą, kiek to tėvų kišimosi jam reikia, kad jis nesijaustų mamyčiukas ar per mažas vaikas. Tokiame amžiuje vaikams labai svarbu išlaikyti savigarbą tarp savo bendraamžių. Jei viską už paauglį padarys tėvai, tai jis tikrai gali pasijausti labai nejaukiai ir paskui slėpti nuo jų tokias situacijas, kad tik suaugę nebesikištų, įspėja J. S. Jasiulionė.

„Jei jaučiame, kad mano vaikui daroma kažkokia skriauda, kažkas netinkamai su juo elgiasi, labai svarbu ir neskubėti su sprendimu. Visų pirma išklausykite jį, supraskite, susidėliokite vaizdą, kas vyksta, pakalbėkite su vaiku, kokios pagalbos jis nori. Paaugliai dažnai sako, kad kol kas dar nieko nedarykit, aš pats noriu pabandyti išspręsti šią problemą. Tuomet galima pasikalbėti, o kaip jis įsivaizduoja, kaip galima reaguoti tokiose situacijose, ką jis darytų, jei tai ir vėl pasikartotų? Diskutuokite su vaiku apie tam tikrus elgesio modelius, bet nuolat priminkite, kad jeigu situacija kartosis, tuomet vis tiek turėsite kreiptis į mokyklos darbuotojus“, – moko psichologė.

Norintiems apsiginti patiems psichologė pateikia ir kelias rekomendacijas:

• jei gali – pasitrauk iš situacijos.
• Nesustok, kai prie tavęs kabinėjasi – eik toliau savo keliu.
• Žinok, tu nesi kaltas, kad iš tavęs tyčiojasi.
• Niekas neturi teisės tyčiotis iš kitų.
• Ieškok palaikančių žmonių savo aplinkoje – skriaudėjams sunkiau tyčiotis, kai mato, kad esi ne vienas.
• Kalbėkis apie tai, kas vyksta su žmogumi, kuriuo pasitiki.

Patyčios, sako ji, turi daug veidų. Tėvams paprasta sureaguoti į aiškiais ir tiesiogines patyčias: vaiką pastūmė, atėmė jo daiktą, nutraukė ir kažkur numetė kepurę... Tačiau yra tokių, kurias suaugusiesiems sunku užčiuopti. Tai – socialinės, netiesioginės patyčios: žvilgsniai, apkalbos, tam tikras kurstymas paslapčia... „Tu nematai tokio akivaizdaus elgesio, kas vyksta prieš tavo vaiką, bet jis jaučiasi atstumtas, vienišas, o gal net jaučia nuolatinę grėsmę. Yra labai subtilių formų, kurios ir tėvams būna nepasiekiamos“, – pasakoja J. S. Jasiulionė. Dažniausiai, anot jos, tokias situacijas galima išspręsti kryptingu darbu su klasės kolektyvu, turėtų įsikišti ir pagalbos mokiniui specialistai.

Patyčias patiriantys vaikai tikrai turi ką papasakoti ir tai padaryti jiems ne visada yra lengva. Svarbu nepasiduoti ir pasistengti išsiaiškinti situaciją, suteikti emocinį palaikymą, pataria specialistė.

„Pabandykite tą situaciją išnarstyti po kaulelį, kad pamatytumėte visą vaizdinį: kas nutiko, kada, kas tie pagrindiniai veikėjai. Jei vaikas pradėjo pasakoti, aš net patariu pasirašyti minimų vaikų vardus, įvykius. Nes būna, kad po pirmos tokios situacijos mes nepuolame kreiptis į mokyklą, pagalbos kreipiamės po antros, trečios ar ketvirtos, ir kai jos pradeda maišytis tarpusavyje, mes patys nebegalime papasakoti, kas tiksliai įvyko“, – praktišku patarimu pasidalija J. S. Jasiulionė.

Ji primena, kad kiekviena mokykla šiuo metu įstatymo numatyta tvarka turi turėti savo patyčių ir smurto prevencijos ir intervencijos planą, turi būti aiškus algoritmas, kaip šie atvejai sprendžiami ir į ką reikia kreiptis.

Susidūrus su įvairiais gyvenimiškais iššūkiais nemokamai psichologinę pagalbą ir psichikos sveikatos paslaugas galima gauti įvairiai (www.pagalbasau.lt):

• Jei jauti emocinius sunkumus ir nori su kažkuo pakalbėti čia ir dabar, gali kreiptis į emocinės paramos tarnybas (parama telefonu ar internetiniu susirašinėjimu).
• Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo gali gauti psichikos sveikatos centre arba visuomenės sveikatos biure.
• Visuomenės sveikatos biure organizuojami streso ir emocijų valdymo ir kiti psichologinį atsparumą, gerovę stiprinantys užsiėmimai grupėse, vyksta savitarpio paramos grupių veikla.
• Jei reikalinga pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, kreipkis į gydytoją psichiatrą psichikos sveikatos centre, kuris įvertins psichikos sveikatos būklę, nustatys diagnozę ir skirs reikiamą gydymą (vaistus ir/ar psichologines konsultacijas).
• Esant reikalui, gydytojas gali siųsti gauti specializuotas paslaugas ligoninėje arba dienos stacionare, arba skirti psichoterapiją.
• Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112. Greitosios medicinos pagalbos specialistai pristatys asmenį į asmens sveikatos priežiūros priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur bus suteikta būtinoji pagalba.