Sutrikimą daugeliu atveju lemia genetika
VUL Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė pastebi, kad šios kartos vaikai kitokie, nes yra patyrę pandemijos sukeltą izoliaciją, buvo uždaryti namuose, atskirti nuo bendraamžių, negavo adekvataus kontaktinio mokymo bei bendravimo.
„Šiandieniniai vaikai labai nerimastingi, daug laiko leidžia prie ekranų, turi mažiau popamokinių užsiėmimų, ypač stokoja judrių, sportinių veiklų. Kalbant apie patį judrumą, ne visi judrūs vaikai yra hiperaktyvūs. Taip pat tiesa, kad gerokai anksčiau apie hiperaktyvumą, kaip sutrikimą, žinota mažiau, Lietuvoje nebuvo specifinių vaistų jam gydyti, todėl šis sutrikimas buvo diagnozuojamas rečiau. Dabar aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) nustatomas geriau, todėl gali atrodyti, kad pastaruoju metu daug daugiau jį turinčių vaikų“, – sako gydytoja.
Minėtą sutrikimą, pasak J. Radzevičienės, daugeliu atveju lemia genetika, dažnai ir vaikų tėvai turi šį sutrikimą ar jo simptomų. Tai nesusiję su tėvų elgesiu, auklėjimo būdais ir panašiai. „Tėvai dėl to nekalti, o jie dažnai kaltina save ir sutikimo priežastis sieja su savo elgesiu. Yra iškelta idėjų, kad maistas, kurį vaikas valgo, sukelia šį sutrikimą, tačiau mokslinių pagrindimų tam nepakanka. Žinoma, kad polinesočiosios riebiosios rūgštys gali daryti nedidelį teigiamą poveikį vaiko būklei. Labai svarbu užtikrinti pakankamą ir reguliarų fizinį aktyvumą ADS turinčiam vaikui“, – patikina vaikų ir paauglių psichiatrė.
Kaip atskirti aktyvų vaiką nuo turinčio sutrikimą
Paklausus, kaip atskirti tiesiog aktyvų vaiką nuo ADS turinčio ir kokie ryškiausi požymiai, J. Radzevičienė sako, kad šį sutrikimą turintys vaikai būna ne tik labai aktyvūs fiziškai, – jiems sunku sukaupti ir išlaikymo dėmesį, yra impulsyvesni: „Tokie vaikai dažnai būna perdėtai drąsūs, neįvertina galimų pavojų, dažnai netyčia susižeidžia. Vaikai negeba susikaupti ir tokie išlikti iki užduoties pabaigos. Jie blaškosi, palieka nebaigtus darbus, jiems viskas greitai atsibosta. Dažnai dėl to kyla sunkumų mokykloje. Dar viena sutrikimą lydinti problema – didelis vaiko impulsyvumas. Jei vaikui nepatinka dėmesio reikalaujančios veiklos, sunkiai sekasi dirbti pamokų metu, jis nuolat juda, malasi ar kalba nesustodamas, nuolat gauna pastabų, kad per pamokas ar užsiėmimus kalbina, trukdo kitiems, negeba išlaukti savo eilės, pavyzdžiui, žaidžiant. Tokie požymiai galėtų signalizuoti apie galimą ADS.“
Gydytoja atkreipia dėmesį, kad tik visose trijose srityse turinčiam sunkumų vaikui diagnozuojamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas: „Diagnozuojant ADS svarbus kriterijus, ar esami sutrikimai trukdo vaikui adaptuotis ir funkcionuoti sociokultūrinėje aplinkoje pagal jo amžių. Taip pat įvertinama, kad sutrikimai turi pasireikšti ne mažiau kaip dviejose skirtingose aplinkose, simptomai ir jų išreikštumas per dieną gali žymiai kisti, todėl svarbu įvertinti simptomų išreikštumo laipsnį ir pokyčius per visą dieną.“
Vaikai sugeba užmaskuoti šį sutrikimą
Šį sutrikimą, pasak J. Radzevičienės, nustato gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, dažniausiai – kartu su kitų specialistų komanda. Diagnozuojant ADS naudojami įvairūs klausimynai ir vertinimo skalės, kurias pildo tėvai ir globėjai, dažnai – ir vaiko pedagogai. Gydytojas, diagnozuodamas šį sutrikimą, turi remtis turimų duomenų visuma.
„Sutrikimą lengva diagnozuoti, jei jis stipriai išreikštas ar reiškiasi tipine eiga, tačiau kartais nustatyti būna sunku, pavyzdžiui, jei vaikas yra aukšto intelekto ir išmoksta savo simptomus maskuoti ar jei simptomai išreikšti nestipriai. Būna, kad sutrikimas diagnozuojamas tik suaugus“, – iš patirties kalba gydytoja.
Gydytoja psichiatrė sako, kad šis sutrikimas dažniau nustatomas berniukams nei mergaitėms, kai kurių tyrimų duomenimis, – net 3–5 kartus daugiau. Pastaruoju metu taip pat vis daugiau tyrimų nustato, kad ADS skirtingai pasireiškia berniukams ir mergaitėms. Berniukams dažniau būna tipiška eiga su didesniu judrumu, impulsyvumu bei dėmesio problemomis, todėl ir diagnozuojamas šis sutrikimas paprasčiau bei nustatomas dažniau. Mergaitėms ADS dažniau pasireiškia pirmiausia dėmesio sukaupimo ir išlaikymo sunkumais, o padidėjusio judrumo gali ir nebūti. Taigi nemažai daliai mergaičių ADS lieka neatpažintas ir nediagnozuotas, tiesiog vertinama, kad mergaitė „svajoklė“ ar „negabi“.
Diagnozavus vaikui teikiama visapusiška pagalba
Pasak J. Radzevičienės, kai sutrikimas diagnozuojamas, į pagalbą vaikui ir šeimai turi įsitraukti daug specialistų. Gydymą sudaro dvi dalys – nemedikamentinis ir medikamentinis ADS gydymas.
Gydytoja teigia, kad pirmiausia vaikui ir šeimai reikia gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro bei psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Labai svarbus tėvų edukavimas, švietimas tiek apie patį sutrikimą, tiek apie būdus padėti savo vaikui. Psichoterapinėmis technikomis (dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija) siekiama išmokyti vaiką kontroliuoti impulsyvumą, valdyti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, savireguliaciją, bendravimo įgūdžius, keisti netinkamą elgesį, užbaigti paskirtas ar pradėtas užduotis, tinkamai organizuoti ir planuoti savo veiklą. Elgesio korekcija gali būti atliekama individualiai ar grupėje.
Jei nemedikamentiniai gydymo būdai neduoda pakankamo efekto, skiriamas gydymas vaistais, padedančiais sukaupti ir išlaikyti dėmesį.
Svarbus mokytojų vaidmuo
Gydytoja patikina, kad labai svarbi ir pedagogų edukacija, jų bei kitų mokyklos specialistų pagalba vaikui.
Paklausus, kaip pagelbėti vaikams, turintiems šį sindromą, mokytis, ar tėvai turi įspėti mokytojus, kad vaikas ne tiesiog aktyvus, bet turi ADS, bei kiek į tai turi įsitraukti visa vaiko aplinka, J. Radzevičienė atkreipia dėmesį, jog labai svarbu šį sindromą turintį vaiką mokyti planuoti savo veiklas, motyvuoti atlikti jas iki galo, mokyti jį naudoti pagalbines priemones ir technikas, padedančias sukaupti dėmesį, struktūruoti jo dienotvarkę ir veiklas, motyvacijai didinti naudoti apdovanojimų ir paskatinimų sistemą. Svarbus mokytojų vaidmuo: nuo pirmųjų pamokų mokytojai gali mokyti vaiką susiplanuoti darbus pamokų metu, didesnes užduotis suskirstyti mažesniais žingsneliais, išreikalauti darbų kokybės.
Gydytoja sako, kad jei vaikui sunkiai sekasi skaityti ar rašyti (mat ADS turintys vaikai dažnai turi ir specifinių mokymosi sunkumų – disleksiją, disgrafiją ar diskalkuliją), svarbu, kad jį konsultuotų logoterapeutas (logopedas) ar specialusis pedagogas. Dažnai tėvams, auginantiems vaikus su ADS, rekomenduojama kreiptis į savo miesto PPT (Pedagoginė psichologinė tarnyba), kad būtų įvertinti pedagoginiai sunkumai ir sudarytas pagalbos planas.
„Svarbiausia – tėvams su mokytojais kalbėtis ir bendradarbiauti. Vaikui padėti pavyksta, jei jo aplinka linkusi atsižvelgti į vaiko poreikius ir padėti įveikti simptomus“, – įsitikinusi J. Radzevičienė.
Vaikams padeda nustatytos aiškios jų elgesio ribos, adekvati dienotvarkė
„Tėvai gali padėti savo vaikams, t. y. užtikrinti jiems saugią aplinką, nustatyti ir išlaikyti aiškias elgesio ribas, išsakyti ir laikytis aiškių, nuoseklių reikalavimų bei taikyti natūralias elgesio pasekmes. Pavyzdžiui, jei tu nesumeti savo nešvarių rūbų į skalbinių dėžę, jie nebus išplauti, – neturėsi švarių drabužių apsirengti. Idealu, kad tėvai gebėtų išlaikyti ribas ir išreikalauti, jog vaikas atliktų savo darbus, nekeldami tono, geranoriškai, skatindami bendradarbiauti, tačiau tai kartais būna ypač sunku [šypsosi]. Jei nepavyksta su vaiku susitarti, vėlgi tenka prašyti specialistų pagalbos”, – pataria gydytoja.
Pasak J. Radzevičienės, svarbu, kad vaikas turėtų ne tik mokyklinių veiklų ir pareigų, kurios dažnai jam būna sunkios bei nemalonios, reikalaujančios daug pastangų, bet ir jam patinkančią veiklą, kuriai skirtų laiko po pamokų.
„Ypač svarbu užtikrinti adekvačią dienotvarkę, kokybišką poilsį ir miegą bei pakankamą vaiko fizinį aktyvumą. Vaikai nuo mažo amžiaus namuose turi turėti pareigų, kurios atitiktų jų galimybes ir padėtų ugdyti pasitikėjimą savimi, savo kompetencijas“, – sako gydytoja.
J. Radzevičienė teigia, kad šis sutrikimas per gyvenimą kinta, – dalis simptomų, pavyzdžiui, hiperaktyvumas, sumažėja, tačiau impulsyvumas ir dėmesio sukaupimo bei išlaikymo sunkumai gali išlikti ir suaugus. Dalis vaikų, gaudami tinkamą pagalbą iš specialistų ir savo šeimos narių, išmoksta tvarkytis su savo simptomais ir geba sėkmingai adaptuotis aplinkoje.
Tėvai, kurie turi įtarimų dėl šio sutrikimo savo vaikams, ieško šios ar kitos realios pagalbos ne tik vaikams, bet ir sau patiems savo mieste ar miestelyje, siekia suprasti ir atpažinti krizines situacijas, suvokti kaip į jas reaguoti ir daug kitos naudingos informacijos gali rasti vienoje vietoje: svetainėje Pagalba sau – emocinės sveikatos link.