Gydytojas papasakojo, su kokiomis psichologinėmis problemomis išgyvenę nelengvą gyvenimo tarpsnį iki šiol susiduria vaikai ir kaip būtų galima atitaisyti padarytą žalą.
– Ar apie pandemijos pasekmes psichinei sveikatai jau kalbama pakankamai? O gal dar praėjo per mažai laiko, kad pajustume, kokios jos iš tiesų?
– Apie tai kalbama jau tikrai pakankamai – ir per visuomenės informavimo priemones, aptarinėja ir profesionalai tarpusavyje. Šia tema neseniai kalbėjomės ir Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos konferencijoje, taip pat praėjusį mėnesį Madride vykusiame Tarptautiniame psichoanalizės forume. Visi specialistai mato, kad pandemija palietė ir suaugusiuosius, ir vaikus. Taigi kalbų netrūksta, labiau pasigendama reagavimo iš institucijų, kurios galėtų imtis priemonių. Reikia ne tik pamatyti problemą, bet ją ir spręsti, kad tos pasekmės būtų, kiek įmanoma, švelnesnės ir per ilgai neužsitęstų.
Manau, šiuo metu reikalingas didesnis dėmesys vaikų psichinei sveikatai, tam, kas stiprintų ją ir padėtų būti atsparesniems vis naujiems mus pasiekiantiems sunkumams. O tiems, kurių sveikatai jau atsiliepė, reikėtų suteikti reikiamą pagalbą. Pandemijai suvaržius socialinį gyvenimą, psichologinės pagalbos prieinamumas buvo apribotas, o tai irgi prisidėjo prie problemų augimo. Pavyzdžiui, moksleiviams ir pedagogams perėjus į nuotolinį mokymą, buvo nutrūkusi mokyklose teikiama psichologinė pagalba, kuri daliai vaikų buvo labai svarbi. Paprastai ji suteikiama ne tik vaikui susiduriant su sunkumais mokantis, bet ir dėl kitų psichologinių ar elgesio problemų. Taigi tas trūkumas tikrai pasijuto.
Mūsų šalyje vis dar trūksta nemokamų psichologinių ir psichoterapinių paslaugų, o jų poreikis yra didesnis, negu dabar galima aprėpti. Ne visi žmonės gali sau leisti kreiptis į privačiai praktikuojančius psichoterapeutus, tokioje situacijoje mokyklos psichologų pagalba tampa labai svarbi. Iš kitos pusės, džiugina tai, kad dabar jaunoji karta supranta, jog psichologinė sveikata yra svarbi, ir drąsiau kreipiasi pagalbos.
– Dabar atliekama daugybė tyrimų, kaip pandemija mus paveikė psichologiškai. Ką rodo tokių tyrimų rezultatai?
– Daug tyrimų atlikta ir per pačią pandemiją, ir dabar. Mes savo ruožtu LSMU Psichiatrijos klinikoje irgi praktiškai nuo pandemijos pradžios iki šiol tęsiame savo tyrimus, kuriais vertiname vaikų psichinę sveikatą ir emocinę būseną. Nuo pradžių tyrėme dvi grupes. Viena grupė apėmė tuos vaikus, kurie dar prieš pandemiją turėjo elgesio ar psichinių problemų, dėl kurių jau lankėsi pas specialistus, o kita grupė buvo moksleiviai – bendroji populiacija. Rezultatai buvo labai panašūs, abiejose grupėse tiek emocinių, tiek elgesio problemų bei sunkumų mokantis smarkiai padaugėjo.
Kita vertus, buvo pastebėta blogėjanti anksčiau vaikų turėtų problemų kontrolė. Tai susiję ne tik su didesniu patirtu stresu, bet ir su sumažėjusiu pagalbos prieinamumu tuo laikotarpiu. Absoliučiai visų depresija sergančių vaikų tėvai atsakė, kad ligos kontrolė pandemijos laikotarpiu pablogėjo. Taip pat tėvų vertinimu blogiau sekėsi kontroliuoti nerimo sutrikimų, dėmesio ir hyperaktyvumo keliamas problemas.
Pastebėjome, kad problemų vaikams buvo ir sugrįžus į mokyklas po nuotolinio mokymosi. Rugsėjo ir spalio mėnesiais žymiai daugiau vaikų kreipėsi į specialistus, tiek ambulatoriškai, tiek pateko į psichiatrijos skyrių. Vaikai vėl susidūrė su didesniais reikalavimais ir ne visi sėkmingai su tuo susidorojo. Pagalbos kreipėsi vaikai, kurie turi socialinių baimių ar elgesio problemų, ir tėvai, kurių vaikai atsisakė eiti į mokyklą, nes nesusitvarko su tais sunkumais ar pasikeitusiu gyvenimo režimu.
– Ar prasidėjus pandemijai specialistai iš anksto įžvelgė galimas naujas problemas, o gal buvo kažkas, ko visai nesitikėjote?
– Lietuvoje mes su tokiais dalykais susidūrę mažiau, bet pasaulyje panašių situacijų, dėl kurių būdavo įvedami griežti socialiniai apribojimai, yra buvę. Pavyzdžiui, dėl mažesnio masto epidemijų, stichinių nelaimių, karų ar pan. Jau nuo pirmų mėnesių buvo manoma, kad tai gali atsiliepti psichinei vaikų sveikatai, buvo bandoma prognozuoti, kokių problemų tikėtis, tad iš dalies mes tam ruošėmės.
Vis tik buvo ir netikėtų dalykų. Vienas iš jų – labai padidėjęs valgymo sutrikimų skaičius tiek tarp vaikų, paauglių, tiek ir tarp jaunų suaugusiųjų. Šias problemas paskatino ir patiriamas stresas, pavyzdžiui, dėl mokymosi namuose, taip pat problemų užaštrėjimas, kurios kyla iš santykių šeimoje, su kuria užsidarius tarp keturių sienų teko praleisti žymiai daugiau laiko. Paveikė ir didesnis laikas, praleidžiamas socialiniuose tinkluose. Valgymo sutrikimus galėjo paskatinti didesnis įsitraukimas į tuos tinklapius, kurie propaguoja liesumą, dietas.
– Kam tos pasekmės atsiliepė skaudžiausiai – mažiems vaikams, vadinamiesiems pandemijos karta, paaugliams ar tėvams?
– Teko peržiūrėti keleto tyrimų rezultatus , kuriuose buvo lyginama, kuriai kartai pasekmės turėjo didesnę įtaką. Trijų tokių tyrimų rezultatų išvados parodė, kad didžiausią poveikį pandemija turėjo paauglių kartai. Apie didžiausius neigiamus pokyčius vyresni – 9–12 klasėse besimokantys – vaikai pasisakė ir mūsų darytuose tyrimuose. Jie įvardijo tokias problemas, kaip jaučiamą dažnesnį ir stipresnį nerimą, liūdesį, vienišumo jausmą, sunkumą susikaupti.
– Ar yra pasekmių, kurios jau sunkiai beatitaisomos?
– Aš tikiu, kad dauguma tų pasekmių gali būti atitaisomos, kitaip negalėčiau dirbti savo darbo. Tam reikalingos atitinkamos priemonės, psichologinė pagalba. Problemos bus atitaisytos, jei į jas atitinkamai reaguosime.
– Patarkite, kaip tėvams laiku atpažinti pirmuosius siunčiamus signalus, kad vaikams gali reikėti psichologinės pagalbos?
– Ženklai gali būti įvairūs – psichologinės būklės pasikeitimas, naujai atsiradusios emocijos, pavyzdžiui, jei pastebima, kad vaikas pasidarė uždaras, vis dažniau liūdi arba pasidaręs labai dirglus, piktas. Taip pat – jei vaikas ima savimi nepasitikėti, save nuvertinti. Jei jis atsiriboja nuo tų veiklų, kurios anksčiau jam teikė malonumą. Gali būti, kad nebelieka santykių su bendraamžiais, atsiranda sunkumų mokantis, nė nebandoma įdėti pastangų, prastėja mokymosi kokybė. Gali pasireikšti ir priešingos problemos – vaikas ima nuolat prieštarauti, provokuoti konfliktus. Arba nebegali atsitraukti nuo mobilaus telefono, kuriame praleidžia didesnę dienos dalį.
Valgymo sutrikimų atveju pirmieji ženklai yra maisto atsisakymas ar ribojimas, kai kurių produktų išėmimas iš savo raciono bandant numesti svorio, nuolatinis savęs nužiūrinėjimas veidrodyje, nepasitenkinimas savo išvaizda, intensyvus sportavimas bandant sulieknėti bet kokia kaina. Pastebėjus tokius dalykus tėvams verta pasikalbėti su vaiku. Išsiaiškinti, ar jis pats pastebi ir pripažįsta turimas problemas, ar priima pagalbą iš tėvų. Anksti pastebėjus šias problemas galima išspręsti suteikus pagalbą šeimoje, o jeigu ne, reikia ieškoti specialistų pagalbos.
Susidūrus su įvairiais gyvenimiškais iššūkiais nemokamai psichologinę pagalbą ir psichikos sveikatos paslaugas galima gauti įvairiai:
- Jei jauti emocinius sunkumus ir nori su kažkuo pakalbėti čia ir dabar, gali kreiptis į emocinės paramos tarnybas (parama telefonu ar internetiniu susirašinėjimu).
- Nemokamas psichologo konsultacijas be gydytojo siuntimo gali gauti psichikos sveikatos centre arba visuomenės sveikatos biure.
- Visuomenės sveikatos biure organizuojami streso ir emocijų valdymo ir kiti psichologinį atsparumą, gerovę stiprinantys užsiėmimai grupėse, vyksta savitarpio paramos grupių veikla.
- Jei reikalinga pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, kreipkis į gydytoją psichiatrą psichikos sveikatos centre, kuris įvertins psichikos sveikatos būklę, nustatys diagnozę ir skirs reikiamą gydymą (vaistus ir/ar psichologines konsultacijas).
- Esant reikalui, gydytojas gali siųsti gauti specializuotas paslaugas ligoninėje arba dienos stacionare, arba skirti psichoterapiją.
- Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti 112. Greitosios medicinos pagalbos specialistai pristatys asmenį į asmens sveikatos priežiūros priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur bus suteikta būtinoji pagalba.