Tai buvo dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas. Vienas prieš kitą tuomet stojo buvęs aukščiausias sovietų valdžios okupuotoje Lietuvoje vykdytojas – Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK pirmasis sekretorius ir 50 metų gimtinėje negyvenęs Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas.
Tiesa, pasirodo, dar prieš rinkimus jie buvo sutarę valdžią pasidalinti. Slaptas susitikimas organizuotas Varšuvoje, prabangiame „Hilton“ viešbutyje. Beje, pats A. Brazauskas yra pripažinęs, kad dėl prezidento posto nebūtų kovojęs ir jei užimti jį būtų sutikęs poetas Justinas Marcinkevičius.
Įdomu ir tai, kad niekada sveikata pernelyg nesiskundęs S. Lozoraitis po aptariamų rinkimų netikėtai mirė. Iki šiol yra tikinčių, kad jis buvo nunuodytas – tą iki pat savo mirties kartojo ir jo žmona.
Plačiau apie šias politines intrigas ir pirmuosius Lietuvoje tiesioginius prezidento rinkimus – paskutinėje straipsnių ciklo apie kovas dėl aukščiausio šalyje politinio posto dalyje.
Vieną referendumą keitė kitas, išrinktas Seimas
1992 m. vasara ir ruduo Lietuvoje buvo be galo įtempti. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, gegužės mėnesį buvo organizuotas referendumas dėl LR Prezidento institucijos atstatymo, kuriame kalbėta apie labai plačias galias turintį šalies vadovą, galintį veikti dar nepriėmus Konstitucijos. Už referendumo nuostatą balsavo 40,99 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, prieš buvo 15,13 proc., tad ji nebuvo priimta.
Knygoje apie A. Brazausko biografiją „Žmogus, jungęs epochas“ rašoma, kad, pagal 1992 m. gegužės mėnesį atliktą sociologinę apklausą, kas galėtų tapti LR prezidentu, jeigu jis būtų renkamas esamu metu, A. Brazauskas surinko 36,2 proc. balų ir užėmė antrą vietą po Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, kuris gavo 36,4 proc. visų galimų balų.
O 1992 m. pabaigoje Vilniaus universitetas ir Didžiosios Britanijos kompanija „Gallup“ surengė Lietuvos gyventojų apklausą „Baltijos tyrimai“, kurios rezultatai parodė, kad populiariausias Lietuvos žmogus yra A. Brazauskas, kuris gavo 68 proc. balsų; antroje vietoje buvo V. Landsbergis, gavęs 57 proc., o trečioje vietoje liko Aleksandras Abišala – 28 proc. balsų.
Birželio mėnesį buvo organizuotas referendumas dėl buvusios SSSR kariuomenės, aptariamu metu priklausiusios Rusijos federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš LR teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo. 90,67 proc. atėjusių balsuoti teigiamai atsakė į referendumo nuostatą, ji buvo priimta.
Savo ruožtu 1992 metų spalio 25 dieną, kartu su LR Seimo rinkimų pirmuoju turu, įvyko ir konstitucinis referendumas. Buvo priimta Konstitucija, kuri atkūrė ir įteisino valstybės vadovo – Prezidento instituciją.
Kaip žinia, 1992 m. Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), atsiradusi pakeitus LKP pavadinimą. Jos atstovai surinko 44 proc. balsų ir Seime užsitikrino 73 vietas, kai Sąjūdžio atstovai – vos 30 (surinko 21,2 proc. balsų).
LDDP lyderis A. Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku ir tą pačią dieną, vadovaujantis Konstitucija, pradėjo laikinai eiti prezidento pareigas.
Kilo parlamentinė krizė
Kaip DELFI pasakojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, tuo metu buvęs opozicijoje ir Sąjūdžio atstovams, ir, iš dalies, LKP, Vytenis Andriukaitis, po to, kai minėtus referendumus nuspręsta atskirti ir visuomenė nesutiko prezidentą rinkti be Konstitucijos, Seime kilo krizė. Ją esą išprovokavo V. Landsbergis, kuriam toks sprendimas užkirto kelią tapti prezidentu.
„V. Landsbergis išvedė didelę dalį deputatų iš Aukščiausios Tarybos plenarinių posėdžių salės ir jie posėdžiavo atskirai LR Aukščiausios tarybos prezidiumo posėdžių (dabar – Konstitucijos) salėje. Parlamentas praktiškai nustojo dirbti. Susiformavo vadinamoji parlamentinė krizė, o V. Landsbergis tai įvardijo kaip parlamentinę rezistenciją.
1992 m. vasarą buvo juntama didžiulė įtampa, tai labai suskaldė visuomenę. Dalis žmonių buvo ištikimi V. Landsbergiui, dalis – A. Brazauskui, daug kas nepriskyrė savęs nei prie tų, nei prie tų. Turėjome spręsti, kaip iš susidariusios situacijos išeiti. Rugpjūčio mėnesį buvo pasiektas susitarimas rengti bendrą Konstituciją – prieš tai buvo du Konstitucijos projektai.
Kai suformavome bendrą Konstitucijos derybų grupę, kurios nariu buvau ir aš, mes vargais negalais rugsėjį sutarėme, kad parengiame bendrą Konstitucijos tekstą, pateikiame jį referendumui ir organizuojame naujus rinkimus į Seimą – Aukščiausioji taryba baigia savo darbą“, – to meto politinį foną prisiminė jis.
Prezidentu galėjo tapti ir J. Marcinkevičius
Anot V. Andriukaičio, būtent tuomet jam gimė idėja kandidatu į prezidentus siūlyti J. Marcinkevičių.
„LDDP kartu su Lietuvos ateities forumu triuškinančiai laimėjo rinkimus ir užsitikrino daugumą Seime. A. Brazauskas tapo l.e.p. prezidentu, Česlovas Juršėnas – Seimo pirmininku. Dauguma buvo apsupta labai radikalių dešiniųjų deputatų priešprieša. Mudu su Aloyzu Sakalu važiavome pas J. Marcinkevičių ir bandėme jį įkalbėti tapti prezidentu, kuris suvienytų Lietuvą. A. Brazauskas tam neprieštaravo. Nors pas J. Marcinkevičių lankėmės kelis kartus, įkalbėti jo nepavyko“, – pripažino pašnekovas.
Su J. Marcinkevičiumi apie tai DELFI prasitarė kalbėjęs ir vėliau techniniu A. Brazausko prezidento rinkimų štabo vadovu tapęs Gediminas Kirkilas.
„A. Brazauskas nenorėjo dalyvauti prezidento rinkimuose. Tikrai nenorėjo. Viena jo idėjų buvo įtikinti J. Marcinkevičių. Aš pats dalyvavau susitikime su juo, tačiau J. Marcinkevičius maloniai paaiškino, kad nėra politikos žmogus ir tikrai nenori kandidatuoti. Vis dėlto A. Brazauskas manė, kad, šiam sutikus, galėtų jį paremti, o pats užimtų premjero poziciją. Jis manė, kad pats tapęs prezidentu vėl supriešintų tautą“, – prisiminimais dalijosi G. Kirkilas.
Slaptas susitikimas Varšuvoje: A. Brazauskas sutiko, kad prezidentu taptų S. Lozoraitis
Anot V. Andriukaičio, būtent jam tuomet kilo mintis pakviesti prezidentu tapti neutralų kandidatą iš šalies S. Lozoraitį.
„Po to, kai J. Marcinkevičius atsisakė, gavome A. Brazausko sutikimą, kad galima būtų kalbinti S. Lozoraitį. Tai aptarėme ir su Č. Juršėnu. A. Brazauskas deryboms paskyrė jų frakcijos lyderį Justiną Karosą. Su S. Lozoraičiu tuomet susisiekėme padedami Valdo Adamkaus, su kuriuo buvau pažįstamas nuo 1989 m. Išdėstėme idėją ir paprašėme susitikti.
Su S. Lozoraičiu susitikome Varšuvoje, „Hilton“ viešbutyje. Iki tol jo nebuvau sutikęs gyvai, bendravome tik paštu. Tas sutikimas buvo labai įspūdingas. S. Lozoraitis buvo tikras diplomatas, įsitikinęs idealistas, nešęs nepriklausomos Lietuvos tęstinumo idėją. Kartu buvo A. Sakalas ir J. Karosas. Pateikėme jam pasiūlymą ir užtikrinome, kad jo kandidatūrą remtų LDDP, tuo metu, priminsiu, Lietuvoje turėjusi milžinišką įtaką ir daugumą Seime“, – aiškino V. Andriukaitis.
V. Landsbergio paramą vadino netikėta
Pašnekovo teigimu, S. Lozoraitis nusprendė atvykti į Lietuvą, tačiau jam pačiam netikėtai čia sulaukė viešos V. Landsbergio paramos. Jei ne tai, V. Andriukaitis įsitikinęs, S. Lozoraitis galėjo tapti prezidentu.
„Pajutęs, kad nebus keliamas prezidentu, neturi jokių galimybių juo tapti, V. Landsbergis nutarė paremti S. Lozoraitį ir taip padarė jam didelę meškos paslaugą. Tai labai stipriai išgąsdino ir LDDP, ir tą dalį visuomenės, kuri rėmė A. Brazauską. Po didelių ginčų LDDP nusprendė kelti A. Brazausko kandidatūrą“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
Anot jo, vėliau jiedu su S. Lozoraičiu ilgai diskutavo, kaip atsiriboti nuo V. Landsbergio šešėlio. Pats V. Andriukaitis daug keliavo po Lietuvą, rašė straipsnius, kuriuose gynė S. Lozoraičio kaip tautos prezidento idėją.
„Pirma, mums reikėjo prezidento, kuris būtų galėjęs reprezentuoti Lietuvą demokratinėse valstybėse ir būti priimtas kaip savas. Antra, tokio, kuris suprastų, kad konfrontacija, kuri įvyko dėl radikalių V. Landsbergio veiksmų, prives prie labai blogų susipriešinimo rezultatų. Tą susipriešinimą turime iki šiol. Ta suskaldyta Lietuva, kurią paliko V. Landsbergis, gyva ir šiandien. Buvo daug argumentų, kodėl S. Lozoraičio prezidento ir A. Brazausko premjero tandemas būtų buvęs naudingas Lietuvai. Pavyzdžiui, A. Brazauskas galėjo lengviau rasti kelius mūsų ūkio krizei sumažinti, o S. Lozoraitis – ieškoti būtų pritraukti investicijas iš Vakarų investicinių struktūrų ir bankų, suteikiant daugiau pasitikėjimo Lietuva“, – dėstė V. Andriukaitis.
Plakatuose vietoje V. Landsbergio liko tamsi dėmė
Tiesa, prezidento rinkimuose techniniu S. Lozoraičio štabo vadovu buvęs Eugenijus Gentvilas DELFI tikino, kad, jo nuomone, dėl S. Lozoraičio kandidatūros sutarė V. Landsbergis ir Romualdas Ozolas.
„Ką planavo V. Andriukaitis ir A. Brazauskas, ką jie įsivaizdavo, nežinia. Tačiau faktas kaip blynas – lapkritį susirinko 1992 m. Seimas, išrinko A. Brazauską Seimo pirmininku. Tas pats Seimas laikinuoju prezidentu paskyrė A. Brazauską, nurodė po trijų mėnesių rengti prezidento rinkimus. Dabar galima kurti įvairius scenarijus, kad A. Brazauskas nenorėjo būti prezidentu, bet jis sutiko būti laikinuoju prezidentu, galiausiai tapo kandidatu į prezidentus, rinkimuose kovėsi kaip liūtas ir laimėjo. Aš žinau V. Andriukaičio pasakojimus, bet man tai neatrodo labai tikra. Tiesa, praėjo beveik 27-eri metai, aš galiu žinoti vienus dalykus, prisiminti kitaip, kiti – gal atvirkščiai“, – svarstė jis.
E. Gentvilo teigimu, iki jam prisijungiant prie štabo veiklos, pastarajam vadovavo A. Abišala, tačiau galiausiai pats S. Lozoraitis pareiškė norintis sudaryti štabą, kuriame būtų nepriklausomi, o ne Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui atstovaujantys asmenys.
„V. Landsbergio parama po to, kai jis ką tik pralaimėjo Seimo rinkimuose, tikrai nebuvo naudinga S. Lozoraičiui. Jis ir pats matė, kad atsiranda įvairių kontraversijų, problemų. Man nurodė, kad nori save pristatyti kaip nepriklausomą kandidatą, todėl pradėjome tokį jo įvaizdį formuoti“, – pripažino jis.
Pavyzdžiui, nors jau buvo išleisti plakatai iš S. Lozoraičio susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuriame dalyvavo ir V. Landsbergis, jų nuspręsta nebeplatinti ir ta pati nuotrauka redaguota taip, kad vietoje pastarojo matyti tik tamsi dėmė.
„Nepamenu, kokios technologinės galimybės tuomet buvo, ar nuotrauka buvo retušuota, ar permontuota, bet būta tokių dalykų ir tai buvo S. Lozoraičio sprendimas. S. Lozoraitis labai gerbė V. Landsbergį, kaip ir aš jį gerbiu, bet jis buvo ką tik pralaimėjęs, tiesą sakant, paties organizuotus pirmalaikius Seimo rinkimus, tokioje krizinėje duobėje buvo. S. Lozoraitis nenorėjo tokių plakatų, kuriuose už nugaros stovėtų V. Landsbergis. Leidome naujus plakatus, kuriuose S. Lozoraitis buvo vienas arba žmonių minioje“, – sakė E. Gentvilas.
Sunku buvo įtikinti vizijomis, kai nebuvo aišku, ką valgys po savaitės
Anot E. Gentvilo, rimtos štabo struktūros per tokį trumpą kampanijos laiką sukurti tuomet nebepavyko – jis prisijungė prieš Kalėdas, o aptariami rinkimai vyko vasario 14-ąją. Tiesa, tuo metu S. Lozoraičio kandidatūrą rėmė tokie asmenys kaip dainininkas Vytautas Kernagis, rašytoja Jurga Ivanauskaitė, architektas Augis Gučas, išeiviai Rita Dapkutė, Aidas Palubinskas, V. Adamkus.
„Iš pradžių daug kam atrodė: „Ai, amerikonas, jis nieko nesupranta apie Lietuvą“. Pamenu, vienoje konferencijoje jo paprašė išvardinti grupės „The Beatles” narių pavardes. Na, nepavyko S. Lozoraičiui visų prisiminti. Tada kažkas klausinėjo, kiek pienas ar sviestas kainuoja. Natūralu, kad jis nežinojo. Tuo labiau, kad ir infliacija buvo tokia, kad kainos kas savaitę keisdavosi.
Bandymų įkąsti buvo ne vienas, bet S. Lozoraitis kalbėjo, iš esmės, apie Lietuvos ateitį. Jis sakydavo: „Taip, aš nežinau, kiek kainuoja pienas, bet žinau, ką padaryti, kad galėtumėte to pieno nusipirkti, neklausinėdami, kodėl jis taip brangiai kainuoja. Aš matau, kaip jūs vargstate, reikia eiti į kitokią Lietuvą, į ateitį“. Tai buvo brandus žmogus: rinkos ekonomika, konkurencija, galimybės auginti savo verslą. Deja, tuo metu žmonės dar tikėjo pažadais apie pigią daktarišką dešrą – normalios dešros nė nebuvo.
Vienas kandidatas kalbėjo apie vizijas, kitas – buhalterine kalba. A. Brazausko tu negalėjai pralenkti skaičiais – kiek gyvenamųjų būstų pastatyta šeimoms, kiek gatvių išasfaltuota. Natūralu, kad jis buvo vienas geriausiai tai žinančių žmonių. Nekonkuravome. Mes pasirinkome vizionieriaus, idealisto, kuris kovojo už Lietuvą išeivijoje, įvaizdį.
Savo ruožtu A. Brazauskas kartojo, kad „mes ir tada dirbome Lietuvai“, taip stengdamasis sumažinti komunisto praeities etiketę. Taip, žmonėms ir tai darė įspūdį – statė gamyklas, planavo, finansavo, pramušinėjo Maskvoje pinigus dešromis ir konjaku. Žmonėms tai buvo artima ir suprantama. Galvoti apie vizijas, kai gauni algą, o infliacija tokia, kad per mėnesį ji 5 proc. nuvertėja, parduotuvėse ir taip nieko nėra, o dar brangu? Aišku, daugeliui žmonių rūpėjo ne tai, o ką jų vaikai valgys po savaitės. Dviejų pasaulių, dviejų skirtingų žmonių susidūrimas. Kiekvienas savo stiprybes bandė panaudoti, A. Brazauskui sekėsi geriau“, – pripažino E. Gentvilas.
Tiki, kad du papildomi mėnesiai būtų padėję išplėšti pergalę
Paklaustas, ar pats S. Lozoraitis keliaudamas po Lietuvą, kurioje negyveno net 50 metų, nepatyrė kultūrinio šoko, pašnekovas sutiko, kad tuomet atrodėme tikrai vargingai. Vis dėlto, prisiminė jis, S. Lozoraitis stengėsi ne teisti, o suprasti. Maža to, jis esą dieviškai džiaugėsi būdamas gimtinėje.
„Matyt, viduje jam buvo kultūrinis šokas, bet nustelbė tas gimtinės jausmas. Po Lietuvą keliavo ir jo žmona Daniela, kuri prieš tai iš viso nebuvo buvusi Lietuvoje. Tačiau buvo nuostabu matyti, kaip publika juos sutinka: puikūs vertinimai, aplodismentai, ovacijos. Pasitikėjimas S. Lozoraičiu didėjo, nes didelė žmonių dalis nebenorėjo tęsti komunistinės eros. A. Brazauskas vis dėlto buvo jos simbolis. Kaip mes sakėme, dar du mėnesiai ir prezidentu būtų tapęs S. Lozoraitis“, – prasitarė E. Gentvilas.
Ekspertai sutiko, kad A. Brazausko galimybes laimėti prezidento rinkimus didino ir tai, kad nuo Seimo rinkimų, kuriuos triuškinamai laimėjo LDDP, tebuvo praėję labai mažai laiko. Nauja Vyriausybė tik pradėjo darbą, o realių rezultatų net ir labai norint nebuvo galima pamatyti, tad LDDP ir jos vadovo dar nebuvo už ką kritikuoti.
Kišo pagalius į ratus
Tiesa, tuomet netrūko ir bandymų kaišioti pagalius į ratus. Pavyzdžiui, didelis išeivijos autoritetas Kazys Bobelis tapo bene didžiausiu viešu S. Lozoraičio kritiku. Visuomenė pamatė, kad išeivija nėra vieninga, S. Lozoraičio komandai tai tapo dideliu smūgiu. Beje, teigiama, kad K. Bobelis apskundė V. Adamkų JAV administracijai dėl to, kad oficialią tarnybą šioje šalyje turintis aplinkosaugininkas įsivėlė į politines kovas Lietuvoje.
„S. Lozoraičiui nuolat prikišdavo ir gyvenimą JAV. Pavyzdžiui, kartą buvo aiškinama, kad „Amerikos balsas“ 1948 m. kvietė jaunus lietuvius į miškus, tikindamas, kad tuoj ateis išvaduoti. Į tai S. Lozoraičiui teko atkirsti: „Atleiskite, bet „Amerikos balsas“ įkurtas tik 1952 m.“. Nepaisant to, žmonėms įspūdį darė kurstomos aistros, kad jie – amerikonai, turtingai gyvena pabėgę iš Lietuvos, o mes čia vargstame. Dar pasišaipydavo, jei tarimas ne toks, ar koks žodis kitas nuskambėdavo.
Tarkime, S. Lozoraitis labai mėgo sakyti: „Respektas (pagarba – liet.) už Jūsų klausimą“. Sėdi kaimo žmonės: „Kas tas respektas?“. Mokėme, aiškinome, kad vengtų tokių žodžių, nors kalbėjo gi taip ne iš blogos valios“, – skirtumus vardijo E. Gentvilas.
Anot jo, S. Lozoraitis stengėsi gyvai susitikti su kuo daugiau žmonių, paspausti kuo daugiau rankų. Buvo bandoma rinkėjams parodyti, kad A. Brazauskas yra partinis žmogus, dirbantis kabinete, o štai S. Lozoraitis – vilties prezidentas.
„Ir šiandien aš norėčiau matyti tokį vizionierių, kuris kalbėtų ne apie tai, kaip bus po mėnesio ar po penkerių metų, o apie tai, kokia turi būti Lietuva“, – pripažino E. Gentvilas.
Neleisdavo kalbėti, bandė išgąsdinti sprogimu
Savo ruožtu G. Kirkilas, paprašytas prisiminti rinkiminę kampaniją, sakė, kad ją apibūdintų kaip labai korektišką, nors tam tikrų išskirtinių epizodų būta.
„A. Brazauskas mėgo susitikti su žmonėmis, bet situacija buvo kiek sudėtinga. Konservatorių teoriškai tuo metu dar nebuvo, bet praktiškai jų organizacija bandydavo blokuoti minėtus susitikimus. Pavyzdžiui, būdavo, atvažiuojame į kokį rajoną, o atsistoja 20 ar 30 žmonių tarp scenos ir salės, pusvalandį tiesiog rėkia, šūkauja, neleidžia kalbėti. Po to pavargsta, prasideda susitikimas. Ateidavo ir S. Lozoraičio šalininkai, įvairius klausimus provokacinius uždavinėjo.
Prisimenu, Šiauliuose buvo ir sprogimas. Žinomas toks smulkus teroro aktas. A. Brazauskas turėjo dalyvauti susitikime su rinkėjais, tačiau tądien susirgo, tiesiog negalėjo prašnekėti. Nusprendėme, kad važiuosime vietoje jo, o orkestro duobėje, kai jo narių nebuvo, buvo padėtos petardos. Kelioms moterims kojinės apdegė. Dabar žinome, kad už tai atsakingas Žilvinas Razminas“, – pasakojo G. Kirkilas.
Tiesa, verta paminėti ir tai, kad šių rinkimų metu pirmą kartą buvo išbandomas debatų formatas. Maža to, konkuruojantys rinkimų štabai surengė krepšinio varžybas, kurias parodė net CNN.
A. Brazauskas suprato, kad S. Lozoraičiui gali neužtekti žinių
Anot G. Kirkilo, ilgai buvo manoma, kad prezidento rinkimuose dalyvaus ir V. Landsbergis, savo sprendimą jis paskelbė tik sausio 4 d.
„Kai A. Brazauskas pradėjo eiti pareigas, nelabai kas suprato, kas yra tas prezidentas. Oponentų pagrindinis argumentas visuose ginčuose buvo komunistinė A. Brazausko praeitis. Tai jį slėgė, todėl jis ir abejojo, ar verta dalyvauti rinkimuose. Tiesa, kad praktiškai vyko jau tam tikros užkulisinės derybos, norėta remti S. Lozoraitį, bet galiausiai, manau, A. Brazauskas suprato, kad S. Lozoraičiui nepakaks apie Lietuvą turimų žinių. Tai tik pasitvirtino rinkimų kampanijos metu. Jis kalbėjo daugiau apie bendro pobūdžio dalykus, tačiau žmonės tikėjosi visai kito.
Be to, dalyvauti prezidento rinkimuose A. Brazauską nuolat įtikinėjo aplinka. Jis buvo partijos lyderis. Mes nematėme kito kandidato, kuris galėtų aptariamus rinkimus laimėti. Aišku, ne visi partijoje laikėsi vieningai, buvo tokių, kurie manė, kad vis dėlto reikia remti S. Lozoraitį, bet galiausiai nugalėjo tas vidinis motyvas – ar tikrai Lietuvoje negyvenęs S. Lozoraitis galės greitai įsigilinti į šalies prezidento vaidmenį“, – kalbėjo G. Kirkilas.
Paklaustas, ar nusprendęs siekti prezidento posto A. Brazauskas S. Lozoraitį laikė rimtu konkurentu, G. Kirkilas prisiminė, kad A. Brazauskas visuomet buvo linkęs abejoti sėkme. Pavyzdžiui, net 1992 m. Seimo rinkimuose jis siūlė sąraše palikti vos 40 žmonių, bet buvo perkalbėtas sutikti su 76 kandidatūromis. Kaip minėta, tuomet LDDP nariai galiausiai gavo 73 mandatus.
„Visą laiką, kol dalyvavo politikoje, A. Brazauskas buvo populiarumo viršūnėje. Niekada žemai nenukrisdavo. Žmonės vertino visą jo indėlį – nuo Sąjūdžio laikų, atsiskyrimo nuo Maskvos. A. Brazauskas buvo charizmatiška figūra. Visas savybes, dėl ko buvo vertinamas, jis turėjo, o kartu visuomet išlaikė ir labai ryškią rėmėjų dalį“, – kas galėjo nulemti jo sėkmę rinkimuose, aiškino G. Kirkilas.
Laimėjo surinkęs daugiau nei milijoną balsų
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, aptariamuose rinkimuose 1993 m. dalyvavo kiek daugiau nei 2 mln. rinkėjų, t.y. 78,6 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių. A. Brazauskas iki šiol liko vienintelis atkurtos Lietuvos prezidento rinkimų kandidatas, kuris peržengė milijono gautų rinkėjų balsų ribą. Jis sulaukė net 1 211 070 rinkėjų pasitikėjimo (60,1 proc. nuo visų dalyvavusiųjų).
Aktyviausi tuomet buvo Birštono, Neringos, Palangos miestai ir Kupiškio, Rokiškio bei Šakių rajonai – juose balsavo daugiau nei 85 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Aktyviai rinkimuose dalyvavo ir LR piliečiai, gyvenantys užsienyje (iš visų balsavimo teisę turinčių, savo nuomonę pareiškė 87,3 proc. jų), ypač Kolumbijoje, Ukrainoje ir Venesueloje.
Užsienyje gyvenantys lietuviai prezidentu labiau norėjo matyti S. Lozoraitį – už jį balsavo 83,1 proc. visų dalyvavusių rinkimuose piliečių, kai už A. Brazauską – 15,2 proc.
Lietuvoje A. Brazauską labiausiai palaikė Šalčininkų (88,9 proc.) ir Vilniaus rajonai (83,2). Už S. Lozoraitį daugiausiai balsų atidavė Kauno miesto (54,7 proc.) ir Kauno rajono (51,5 proc.) rinkėjai.
Uždirbo vos 204 eurus
Kaip rašoma knygoje „Žmogus, jungęs epochas“, kartu su tuometine prezidentine kampanija Lietuvoje iš esmės formavosi ir nauja tvarka, susijusi su Prezidento institucijos įvedimu.
Pavyzdžiui, prezidento A. Brazausko atlyginimas, įvedus litą, buvo vos 705 litai (204 eurai), šalies Parlamento nario – 720 litų, Seimo komiteto pirmininko – 880 litų, Seimo pirmininko – 1000 litų. Tik 1994 m. pavasarį Seimas nusprendė šalies prezidentui skirti 10 vidutinių darbo užmokesčių prilygstantį atlyginimą. Tada buvo panaikintas skirtumas tarp prezidento ir Seimo pirmininko algos.
Lietuvai taip pat reikėjo pasirūpinti prezidento institucija, skirti pastatą, kuriame dirbs prezidentas, skirti pakankamai lėšų tokiam pastatui išlaikyti ir prezidento kanceliarijos darbuotojų atlyginimams mokėti.
„Jau tapęs prezidentu A. Brazauskas didesnę dalį kadencijos praleido dabartinio Seimo pirmininko apartamentuose, jei taip galima juos vadinti. Tik maždaug metus jis dirbo naujoje Prezidentūroje. Ilgą laiką buvo renkama tinkama vieta. Pavyzdžiui, galvota ir apie Verkių rūmus. Tačiau galiausiai tai buvo ir paties A. Brazausko sprendimas. Jis pagalvojo, kad restauravus dabartinę Prezidentūrą kartu bus sutvarkyta ir greta esanti senamiesčio dalis, kaip vėliau ir nutiko“, – DELFI sakė G. Kirkilas.
Lietuvoje įvedus Prezidento instituciją pagaliau turėjo būti įgyvendintas valdžių atskyrimo principas: šalia Seimo, Vyriausybės ir teismų nuo šiol turėjo veikti ir demokratiškai išrinktas šalies prezidentas. Šalyje, remiantis 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, turėjo įsigalėti pusiau prezidentinis arba pusiau parlamentinis valdymas.
„Tokia tvarka Lietuvoje taip pat buvo nauja: 1920–1926 m. pabaigoje šalyje didžiausias galias turėjo Seimas (vyravo seimokratija, t. y. parlamentinis valdymas), o po valstybės perversmo įsigalėjo nedemokratinis (autoritarinis) prezidentinis valdymas, trukęs iki 1940 m. lemtingojo birželio vidurio – TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos“, – rašoma knygoje „Žmogus, jungęs epochas“.
Daugiau apie prezidento rinkimus negalvojo
Joje taip pat nurodoma, kad A. Brazauskui kritikų nuolat išsakomi priekaištai dėl jo komunistinės praeities buvo bene pagrindinė priežastis, dėl kurios, pasibaigus penkeriems prezidento kadencijos metams, jis apsisprendė nebekelti savo kandidatūros antrą kartą.
Rinkimus tą kartą laimėjo buvęs kandidato į šalies prezidentus S. Lozoraičio rikimų štabo vadovas V. Adamkus, nors, sprendžiant iš tuometinės visuomenės apklausos, labai tikėtina, kad A. Brazauskui sutikus kandidatuoti, jo galimybės laimėti Prezidento rinkimus būtų buvusios labai realios.
„Manau, A. Brazauskas labai nuoširdžiai galvojo, kad reikia užleisti vietą jaunimui. Kita, pagrindinės pareigos, kurios jį domino, atitiko jo galimybes ir įsivaizdavimą, buvo premjero. A. Brazauskas manė viską, ką galėjęs padaryti būdamas prezidentu, jau atlikęs – tai ir kariuomenės išvedimas, sutartys su Lenkija, pareiškimai ES, NATO. A. Brazauskas į politiką sutiko sugrįžti po dviejų metų, kai LSDP ir LDDP vienijosi, kaip vienijanti figūra. Jis turėjo tikslą, kad, jei laimėsime Seimo rinkimus, bus paskirtas premjeru. Bet apie prezidento rinkimus A. Brazauskas niekada daugiau negalvojo. Niekada“, – DELFI užtikrino G. Kirkilas.
Mirė staiga
Savo ruožtu S. Lozoraitis 1994 m. gegužės pradžioje išvyko į JAV. Pasijutęs prastai jis kreipėsi į gydytojus. Atlikti kraujo tyrimai parodė, kad jam – greitai besivystantis kepenų vėžys. S. Lozoraitis mirė nuo diagnozės konstatavimo praėjus vos mėnesiui, birželio 13-ąją.
„Gydytojai pasakė, kad mano vyras mirė nuo labai keistos vėžio formos. Iki prasidedant rinkimų kampanijai, Vašingtone jis buvo ištirtas nuo galvos iki kojų. „Sveikata puiki”, – tuomet parašė gydytojai. Iškart po rinkimų jis labai smarkiai susirgo ir po to jau niekada nesijautė visiškai gerai“, – Lietuvos žiniasklaidai yra sakiusi S. Lozoraičio žmona D. Lozoraitienė.
Iki šiol yra tikinčių, kad S. Lozoraitis galėjo būti nunuodytas. Vienas tokių – ir E. Gentvilas.
„Aš mačiau S. Lozoraitį paskutinę dieną prieš jam išskrendant. Jis labai blogai jautėsi. Gyveno „Draugystės“ viešbutyje, ryte susitikome papusryčiauti, bet jis nepusryčiavo. Išskrido, netrukus sužinojome, kad serga.
Jei Jūs sakote, kad yra žmonių, tikinčių, kad S. Lozoraitį nunuodijo, aš esu tarp tų žmonių. Žiūrėkite, jei nuodijo Levą Trockį Stalino laikais, jei nuodijo Viktorą Juščenką Ukrainoje 2004 m., jei komunistinės valdžios nuodija Skripalius šiais laikais, tai kodėl 1993 m. negalėjo būti tokių dalykų? Aš nesakau, kad tai A. Brazausko komanda. Manau, kad Maskvoje buvo norima turėti sau palankesnį, priimtinesnį žmogų, o ne kažkokį ateivį, kuriam: „Maskva, Kremlius? Atleiskite, kas tai yra?“ S. Lozoraitis galėjo būti optiniame taikiklyje, perkeltine prasme šnekant, įvairių tarnybų. Aš neatmetu tokios galimybės“, – sakė E. Gentvilas.
Vis dėlto V. Andriukaitis tikino dar rinkimų kampanijos metu pastebėjęs, kad S. Lozoraičio sveikata prastėja.
„Jūs paklausėte mediko. Visiškai aišku, kad kalbos apie nuodus – melas ir blefas. S. Lozoraitis iš tikro pavargdavo. Man, medikui, buvo matyti, kad jis turi medžiagų apykaitos problemų. Jis buvo liesas, gana tokio atspalvio... Tai neabejotinai buvo vėlyva diagnostika. Normalu, kad gali būti sunku tai priimti, suprasti, bet man, kad tai buvo liga, nekyla abejonių“, – aiškino V. Andriukaitis.
Su tuo sutiko G. Kirkilas, užtikrinęs, kad visos kalbos apie nuodus ar susidorojimą, yra tik „sąmokslo teorijos ir nieko daugiau“.
