Kaip DELFI nurodė strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ rinkos analitikė Jekaterina Smirnova, pagal maisto prekių prekybos plotą, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva viršija Rytų Europos vidurkį ir prilygsta Vakarų Europai. Praėjusiais metais keturi pagrindiniai maisto prekių mažmeninės prekybos tinklai – „Maxima“, „Iki“, „Norfa“ ir „Rimi“ – Lietuvoje užėmė apie 71 proc. rinkos.
„Šiuolaikiniai mažmeninės prekybos tinklai artėja prie 90 proc. rinkos dalies, tuo metu tradicinė prekyba, kurios didžiąją dalį sudaro nedideli nepriklausomi pardavėjai, prognozuojama, toliai trauksis“, – pažymėjo analitikė.
Jos teigimu, 2016 metais į rinką atėjęs ir toliau besiplečiantis „Lidl“ prekybos tinklas dar labiau paskatino konkurenciją tarp senųjų rinkos žaidėjų. „Pradėjęs veiklą tų metų viduryje, „Lidl“ užėmė septintą vietą maisto prekių mažmeninės prekybos rinkoje, o 2017 metų pabaigoje turėtų patekti į mažmeninės prekybos lyderių Lietuvoje penketuką“, – teigė ji.
Pasak J. Smirnovos, ne visi rinkos žaidėjai Lietuvoje atlaiko intensyvią konkurenciją bei sugeba užsitikrinti savo vietą rinkoje: šįmet, neatlaikęs prekybos tinklų kovos, iš Lietuvos pasitraukė tinklas „Prisma“.
Apie tokios situacijos keliamas grėsmes Lietuvą, kaip ir kitas Europos Sąjungos (ES) šalis, dar 2008 metais įspėjo Europos Parlamentas. Tuo metu 439 europarlamentarai parėmė kreipimąsi į Europos Komisiją dėl stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. EP atstovai skelbė, kad susiklosčiusi situacija mažina konkurenciją rinkoje ir sudaro galimybę prekybos milžinams išstumti smulkiuosius gamintojus, diktuoti žaidimo sąlygas tiekėjams bei daryti įtaką kainoms.
Skirtingi scenarijai
Pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo prekybos centru tuometinis jo šeimininkas Juozapas Budrikis vadina pasažą „Pas Juozapą“, duris atvėrusį 1994 metų vasarį.
„Mes labai gerai aptarnavome klientus, patys pagamindavome 20 procentų parduodamos produkcijos. Kokybė viską nulėmė. Iš visos Lietuvos pas mus važiuodavo apsipirkti: a.a. verslininkas Bronislovas Lubys pas mus sustodavo pakeliui į Jonavą“, – pasakojo J. Budrikis.
Kitaip klostėsi tuo metu šaknis mažmeninėje prekyboje leisti pradėjusių dabartinių verslo gigantų likimas. Anksčiau nei pasažas „Pas Juozapą“,1992 metais, pramoniniame Vilniaus Naugarduko rajone buvo atidaryta pirmoji savitarnos parduotuvė, 1994-aisiais pavadinta „Vilniaus prekyba“.
Būtent ji, įrengta anksčiau ten veikusių sandėlių vietoje, tapo pirmuoju iš šimtų prekybos centrų, valdomų verslo grupės „VP market“ (dabar „Vilniaus prekyba“). Ją įsteigė bendrakursiai Nerijus Numavičius, broliai Žilvinas ir Gintaras Marcinkevičiai bei Ignas Staškevičius, vėliau prie jų prisijungė N. Numavičiaus broliai Julius ir Vladas, Marcinkevičių brolis Mindaugas bei pastarojo bičiulis Mindaugas Bagdonavičius.
„1992-ieji. Antrieji nepriklausomybės metai. Parduotuvių lentynos tuščios. Niša verslui? Bendraminčių studentų grupė atidaro tris pirmas maisto prekių parduotuves ir pradeda mažmeninės prekybos verslą. 1994-ieji. Pirkėjams pristatytos naujo tipo, įrengtos pagal vieningą standartą atnaujintos parduotuvės, pavadinimu „Vilniaus prekyba“. Pirkėjai balsuoja piniginėmis, konkurentai suklūsta.1998-ieji. Įkuriamas naujas modernus prekybos tinklas, kurio koncepcija – parduotuvės skirstomos pagal dydį ir atitinkamai vadinamos „Minima“, „Media“, „Maxima“. Šie metai laikomi oficialiais prekės ženklo „Maxima“ gimimo metais“, – rašoma įmonės tinklalapyje.
Tais pačiais 1992 metais savo prekybos tinklą įkūrė iš Belgijos atvykę broliai George’as, Olivier ir Nicolas Ortizai su partneriu prancūzu Gerard’u Bourdonu. Pirmoji jų valdoma parduotuvė „Iki“ atsidarė sostinės Vokiečių gatvėje, 1993-iųjų spalį pirmoji prekybos centro tipo „Iki“ pradėjo veikti Antakalnyje.
1997-aisiais Vilniuje startavo „Norfa mažmena“, kurios pirmasis prekybos centras „Norfa“ įsikūrė buvusioje sovietinių kareivinių teritorijoje – Šiaurės miestelyje. Vėliausiai – 2000 metais – duris atvėrė pirmoji tinklo „Rimi“ parduotuvė, įsikūrusi Vilniaus Karoliniškėse. Po metų Šiaurės miestelyje atsidarė ir pirmasis „Rimi“ prekybos centras.
Užvaldė prestižines vietas
Remiantis viešais duomenimis, dar 1995 metais mažosios įmonės, kuriose dirbo iki 5 darbuotojų, Lietuvoje sudarė 82,7 proc. visų šalies prekybos įmonių, jose dirbo 32 proc. visų šios srities darbuotojų. Tačiau jau 1997-aisiais fiksuota sparti prekybos tinklų plėtra, iš rinkos pamažu išstumiant smulkiuosius prekybininkus.
Rinkos tyrimų bendrovės „AC Nielsen“ tuo metu skelbtais duomenimis, sparčiausiu prekybos tinklų plėtros periodu, 2000–2004 metais, prekybos centrų padaugėjo daugiau nei 2,2 karto, o smulkiųjų parduotuvių per tą patį laikotarpį sumažėjo apie 15 proc., komercinių kioskų – 40 proc.
„Paprastai viskas vyko. Jauni žmonės išsimokslino Vakaruose, atsivežė konsultantus iš Amerikos. O iš politikų labai mažai kas suprato tuos dalykus. Tai, kas tada pas mus prasidėjo, buvo jau seniai įvykę Vakaruose. Pamokos buvo išmoktos, jas reikėjo čia tik pritaikyti“, – DELFI sakė Nepriklausomybės Akto signataras ekonomistas Kęstutis Glaveckas.
Jo teigimu, tos situacijos Lietuva negalėjo išvengti. „Mes patys bet kuriuo atveju būtumėme taip nepadarę, nes neturėjome kapitalo. Žinoma, savigynai galima sakyti, kad jie mūsų nenuskriaudė – padėjo išvystyti sritį ir pasiėmė pelną. Tai natūralus verslo dalykas, tą patį lietuviai darė ir kitur“, – aiškino K. Glaveckas.
Pasak jo, vystantis procesui, buvo padaryta klaidų. „Tačiau blogiausia, kad jos kartodavosi: ignoruojant rinką, socialinius klausimus, iš darbo jėgos siekiant daugiau paimti, bet mažiau mokėti, ir panašiai. Tai dalykai, kurių nereikėjo, o jie stengėsi daryti, kol tušti darbuotojų pilvai nepradėjo urgzti“, – pabrėžė politikas.
Didžiausia to meto klaida, atvėrusia kelią ypač sparčiam prekybos tinklų augimui, K. Glaveckas įvardijo sprendimus, įsileidžiant juos į miestų centrus. „Nereikėjo leisti tokios jų koncentracijos. Reikėjo jiems leisti tik užmiesčiuose veikti, tada būtų buvę viskas gerai, ir visiškai kitaip tie dalykai būtų išsisprendę. O kai suleidome juos į miestų centrus, jie mažiukus visus uždusino ir liko tik stambūs prekybininkai. O stambūs ką nori, tą daro. Suvaldyti jų praktiškai nepavyko“, – tikino jis.
Pasiteiravus, ar prekybos tinklų plėtrai įtakos galėjo turėti ir verslininkų santykiai su politikais, K. Glaveckas pabrėžė: „Jie politikų paramos nelabai prašė. Jie patys formavo politiką“.
Kalbėta apie valdžios užnugarį
Apie didžiųjų prekybos tinklų, pirmiausia – „Vilniaus prekybos“ grupės, ypatingus santykius su politikos atstovais pradėta kalbėti nuo pat jų kūrimosi pradžios. Pirmasis triukšmas kilo, „Vilniaus prekybai“ 1995-aisiais privatizavus ir 1998 metais Danijos įmonei „Danisco Sugar A/S“ pelningai pardavus Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų akcijas. Į grupės akcininkų kišenes tuo metu įkrito apie 100 mln. litų (apie 29 mln. eurų).
Neoficialiai kalbėta, kad šis sandoris negalėjęs įvykti be tuomečio premjero, konservatoriams atstovavusio Gedimino Vagnoriaus, kuris tų pačių 1998 metų gruodį su žmona Nijole bei penkių verslininkų kompanija leidosi į privačią kelionę po Šri Lanką, užnugario.
G. Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė protokoliniu sprendimu leido danams įsigyti apie 90 proc. Lietuvos cukraus pramonės akcijų. 2001 metų lapkritį šį sprendimą, kurį Vyriausybė priėmė nepaisydama to, kad Konkurencijos taryba neleido vykdyti koncentracijos cukraus pramonės rinkoje, be to, nepaskelbė nutarimo viešai, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.
Ne mažesnis skandalas kilo premjero pareigas einant tuomečiam socialdemokratų lyderiui Algirdui Brazauskui. 2002-aisiais paaiškėjo, kad „VP Market“ („Vilniaus prekyba“) pasinaudojo neįgaliųjų vardu, taip įgydama teisę iš valstybės susigrąžinti 76 mln. litų (22 mln. eurų) pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Ši istorija baigėsi absoliučiu verslininkų triumfu: valstybė per rekordiškai trumpą laiką atsiskaitė su bendrove, o šią kombinaciją atlikti padėjusi visuomeninė invalidų organizacija „Spindulys“ tiesiog išgaravo.
„Nei Vyriausybė, nei ministerijos nesikišo į prekybos centrų kūrimąsi, nes tai rinkos, privačios iniciatyvos dalykas, – DELFI teigė tuometis premjeras G. Vagnorius. – Vyriausybė tuo klausimu nesprendė jokių reikalų. Prekybos centrai pradėjo kurtis po to, kai 1991 metais buvo laipsniškai liberalizuotos kainos. Jie pradėjo kurtis visuose rajonuose – iš pradžių mažesni, paskui, aišku, tapo stambesni“.
G. Vagnorius: didesni centrai naudingesni piliečiams
Pasak G. Vagnoriaus, ekonomiškai piliečiams naudingesni didesni prekybos centrai, galintys pasiūlyti mažesnes kainas. „Tikriausiai pastebėjote, lankydamiesi kai kuriose Vakarų valstybėse, kuriose miestų ribose draudžiami dideli centrai: prekių kainos mažose parduotuvėse – nepalyginamai aukštesnės. Ir kuo didesni centrai, kuo toliau nuo miesto, tuo kainos būna mažesnės“, – kalbėjo jis.
G. Vagnorius griežtai neigė kalbas apie galimus prekybininkų ir politikų santykius. „Tie, kurie tai kalba, gali pažiūrėti: ar randa mano kokių nors ryšių su kokiu nors tinklu. Nėra jokiuose tinkluose, jokiose įmonėse akcijų, ir manau, kad tos kalbos buvo tyčia kurstomos politinės konkurencijos pagrindu. Dėl užnugario – aš manau, tai visiškai tuščios kalbos. Jokia Vyriausybė – nei mūsų, nei vėlesnės – neturėjo nei galimybės, nei poreikio kištis į prekybos centrų kūrimąsi, juo labiau, kad konkurencija nuo pat pradžių buvo didžiulė“, – sakė buvęs politikas.
Jo teigimu, kitas klausimas – savivaldybių veikla, skiriant prekybos centrams žemės sklypus. „Ne Vyriausybė ar ministerijos parinkdavo žemės sklypus, ne Vyriausybė darydavo detaliuosius planus, nurodydama, kur kokį objektą statyti. Tai buvo savivaldybių atsakomybė“, – pabrėžė ekspremjeras.
G. Vagnorius svarstė, kad prekybos centruose besilankantys žmonės kartais susidaro klaidingą įspūdį, kad dėl augančių kainų kalti prekybininkai. „Bet ekonomika žino, kiek pelno generuojama visame prekybos sektoriuje, ir žinoma, kad pelno marža Lietuvoje siekia apie 4-5 proc. nuo apyvartos. Jei prekybos sektorius atsisakytų vadinamojo pelo, tai kainos viso labo sumažėtų tik 5 proc.“, – teigė jis.
Prekybos tinklų atstovai taip pat vieningai neigia, kad jų plėtra buvo susijusi su politikų įtaka.
Kaip teigiama DELFI gautame „Vilniaus prekybos“ direktorės Raimondos Kižienės atsakyme, šiandien Lietuvoje didžiausia „Vilniaus prekybos“ verslo įmonė „Maxima“ LT“ turi 237 parduotuves. Iš viso „Maxima grupei“ priklauso 552 parduotuvės trijose Baltijos šalyse, taip pat Lenkijoje ir Bulgarijoje.
Psak jos, pirmaisiais verslo kūrimo metais, ypač 1992-1996 m. laikotarpiu, Lietuvoje sukurta labai daug mitų, neturinčių faktinio pagrindo, jų buvo sukurta ir apie „Vilniaus prekybos“ grupę. „Lietuvos visuomenėje vyravo nuomonė, kad visi verslininkai turi turėti politikų „stogą“. Kaip rodo patirtis, viskas būdavo priešingai – politikai, siekdami pasigerinti savo reitingus, dėl negerovių valstybėje labai dažnai apkaltindavo prekybininkus, ypač didžiuosius, verslas nuolatos patirdavo didelį spaudimą iš politikų pusės“, – nurodė R. Kižienė.
Kaip sakė „Norfa mažmena“ atstovas spaudai Darius Ryliškis, šiuo metu Lietuvoje veikia 143 „Norfa“ parduotuvės, o nuoseklią bendrovės plėtrą bei stabilius finansinius rezultatus lemia lietuviškų prekių gausa ir efektyvi nuolaidų sistema. Jis taip pat akcentavo,kad bendrovėje įdiegta lanksti, nuolat tobulinama darbo užmokesčio ir darbuotojų motyvavimo sistema.
„„Norfos mažmena“ neužsiima politika, neremia politikų ir bendrauja su jais (kai tenka bendrauti) tik įstatymų nustatytose ribose“, – aiškino atstovas spaudai.
„Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Giedrė Bielskytė teigė, kad šis prekybos tinklas dabar Lietuvoje turi 57 parduotuves. „„Rimi“ pavyko įsitvirtinti Lietuvoje, nes, matyt, radome raktą į Lietuvos pirkėjo širdį. Čia galime daug ką vardinti – nuolat dirbame su asortimentu, kainomis, siūlome pirkėjui naujoves, įvairius modernius sprendimus, stengiamės palengvinti jam jo kasdieninį apsipirkimą, turime stiprią lojalumo programą, taip pat esame atsakingas verslas. Viena iš svarbių mūsų sėkmės priežasčių – mūsų dėmesys mūsų pačių darbuotojams. Nes mūsų darbuotojai yra mūsų atstovai, o laimingi, patenkinti savo darbu darbuotojai maloniau aptarnauja pirkėjus, daugiau skiria jiems savo laiko, o pirkėjai tai jaučia ir vertina“, – pažymėjo ji.
Atsakydama į klausimą, ar „Rimi Lietuva“ naudojosi politikų pagalba, plėtodama verslą, G. Bielskytė sakė: „Mes esame aukštų etikos standartų įmonė, ir jų laikomės tiek viduje, tiek išorėje. Mokame mokesčius, laikomės įstatymų, dedame daug pastangų skatindami etiškos verslo kultūros principus Lietuvoje, dalyvaujame Baltosios Bangos veikloje, tad paskutinis klausimas nėra apie mūsų veiklą“.
Lošimas prekybininkų naudai
Vis dėlto požiūris į prekybos tinklų plėtrą Lietuvoje niekada nebuvo vienareikšmiškas. Smulkiajam ir vidutiniam verslui atstovavusios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos iniciatyva beveik prieš du dešimtmečius buvo parengta Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcija, kuria siūlyta uždrausti prekybos tinklams dirbti savaitgaliais bei steigtis miestų centre.
Kaip tuo metu kalbėjo Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijai vadovavusi Laima Mogenienė, staigiai iškilus gausybei didžiųjų prekybos centrų, negaudami tinkamos valstybės paramos arba neturėdami verslo alternatyvos, smulkieji prekybininkai buvo pasmerkti žlugti.
„Pavyzdžiui, didžiuosius prekybos centrus buvo galima statyti už miesto, kur visi, prekes vežantys „karučiais“, vis tiek nuvažiuotų. Tada ir smulkiesiems būtų likę vietos veiklai“, – žiniasklaidai 2003-aisiais kalbėjo L. Mogenienė.
2005 metais Ūkio ministerijos išvada dėl koncepcijos buvo kategoriška: „Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį nusprendėme, kad darbo laiko ar teritorinio prekybos centrų išdėstymo riboti netikslinga.“ Konkurencijos tarybos analizė tuo metu rodė, kad kai kuriuose regionuose prekybos tinklai jau buvo atsiriekę daugiau kaip pusę rinkos, o kai kurių maisto produktų per prekybos tinklus ten būdavo realizuojama 80 procentų.
Prekybininkai savo ruožtu suskubo parodyti „gerą valią“ – pasiūlė įstatymą pakeisti Geros verslo praktikos kodeksu. Neprabėgus nė metams, susitarimas buvo pamirštas: „Maxima LT“ pranešė negalinti jo laikytis, nes nori klientams pasiūlyti geriausias kainas.
Koncepcija į politikų darbotvarkę grįžo tik po 2008 metų Seimo rinkimų, kai jai pritarė tuometinis parlamentinis Ekonomikos komitetas, vadovaujamas Juliaus Veselkos. Gerokai pakoreguotas įstatymas priimtas 2010 metais, tačiau, kaip teigiama, iki šiol realiai neveikė.
Panašaus likimo sulaukė ir Kainų įstatymo pataisos, kuriomis buvo numatyta iki 20 proc. apriboti prekybininkų antkainius. 2009 metais parlamentarai joms gana vieningai pritarė, bet šį įstatymą vetavo prezidentas Valdas Adamkus, per patarėjus pranešęs, esą toks sprendimas pažeistų konkurencijos principus ir neduotų naudos pirkėjams. Vos po kelių savaičių politikai apsisprendė antkainių neberiboti. Nors antkainių ribojimo įstatymo projektas Seimo darbotvarkėje buvo atsiradęs ir 2010, ir 2011, ir 2012 metais, politikai jo daugiau nebeparėmė.
Tas pat ištiko ir siūlymą riboti prekybos centrų darbo laiką. Įvairūs su tuo susiję tiek Vyriausybės, tiek Seimo siūlymai svarstyti nuo 2001metų, tačiau tik 2015-aisiais parlamentarai pritarė socialdemokrato Broniaus Paužos projektui, draudusiam prekybos centrų darbą per didžiąsias metų šventes. Vs po mėnesio draudimas buvo atšauktas, tokį pasiūlymą skubiai pateikus „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamam Ekonomikos komitetui.
Interesus paremia akcijos
2004 metais Seimas ėmėsi taisyti Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymus. Pataisomis siekta įtvirtinti, kad už pakartotinį alkoholio ar tabako pardavimą nepilnamečiui parduotuvei metams bus atimta licencija.
Prekybininkai į tai atsakė plataus mąsto akcija: iš visų pirkėjų, norinčių įsigyti alkoholio ar tabako gaminių, buvo pradėta reikalauti pilnametystę patvirtinančių dokumentų.
Analogiška prekybininkų akcija buvo pakartota ir 2016 metais, politikams užsiminus apie planus griežtinti alkoholio pardavimo tvarką.
Kompleksiniams siūlymams riboti alkoholio pardavimo laiką bei pirkėjų amžių buvo pritarta tik šį pavasarį, naujos kadencijos Seime. Iki tol galiojo tik 2007 metais priimtas sprendimas drausti prekybą alkoholiu rugsėjo 1-ąją. Tiesa, tais pačiais metais politikai bandė įvesti prekybos centrų darbo laiko ribojimą didžiųjų švenčių dienomis, tačiau ši tvarka veikė tik per 2007-ųjų Kalėdas bei Naujųjų metų sutiktuves. Jau per 2008 metų Velykas ribojimo laikėsi vienintelė „Norfa“.
Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vadovė Zita Sorokienė DELFI sakė puikiai atsimenanti laikus, kai įsitvirtino didieji prekybos tinklai. „Mes nuo pat pradžių kreipėmės ir į įvairių miestų savivaldybes, ir į tuometines vyriausybes, kad didieji prekybos centrai užiminėja smulkiojo verslo pozicijas. Žinoma, tie tinklai veikė pagal įstatymus, bet įstatymai buvo jiems palankūs“, – pasakojo ji.
Smulkiųjų prekybininkų atstovės teigimu, stambiųjų prekybos tinklų įmonėms buvo suteikiamos plačios galimybės, savivaldybės skirdavo jų centrų statyboms žemės sklypus miestų bei rajonų centruose. „Jie rinką tiesiog užėmė. Kai šiandien kalbama, kad jie sukūrė daugybę darbo vietų, galiu pasakyti, jog niekas nepaskaičiavo, kiek per tą laikotarpį buvo sunaikinta smulkiųjų įmonių, kiek žmonių iš to verslo turėjo išeiti. Mūsų akimis, tas procesas sunaikino smulkųjį verslą“, – teigė Z. Sorokienė.
Pasak jos, besikuriantys prekybos centrai gyventojams buvo patogūs. „Bet dabar ir gyventojai kalba, kad jiems smagiau apsipirkti mažose parduotuvėlėse. Ir turgavietės – kiek buvo naikintos, bet žmonės ten vis tiek ateina. Vadinasi, jiems ši rinka reikalinga. Tai turėtų būti ir mūsų valdžios prioritetas: ten, kur piliečiai gali užsidirbti, mokėti mokesčius, bet vietoje to ir toliau skatinama prekybos centrų plėtra“, – piktinosi smulkiųjų verslininkų atstovė.