Prieš devynerius metus, 2008-ųjų rugsėjo 15 dieną, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) investicinis bankas „Lehman Brothers“ paskelbė apie bankrotą, taip supurtydamas pasaulio finansų rinkų pamatus. Lietuvoje, tuo metu išgyvenusioje ekonominį pakilimą, ši žinia buvo sutikta kaip tolimo užjūrio įvykis, neturėjęs mūsų paliesti.
„Mūsų bankai ten turėjo labai mažai ar beveik nieko neturėjo – taip pat ir motininiuose bankuose Švedijoje, kurie nukentėjo labai mažai. Nematau jokio pagrindo, kad mūsų bankams krizė padarytų kokią nors ryškesnę įtaką“, – 2008-ųjų rudenį kalbėjo tuometinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.
Dar anksčiau, tų metų balandį, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) įspėjo Lietuvą, kad, plečiantis pasaulinei finansų krizei, Baltijos šalys gali neišvengti „kieto nusileidimo“ – staigaus ekonomikos augimo tempų sumažėjimo.
„Dabartiniai duomenys rodo, kad „nusileidimas“ Lietuvoje yra pakankamai švelnus ir minkštas, o lėtėjimo požymiai nekilnojamojo turto sektoriuje – optimalūs. Lengviausia siūlyti pesimistines prognozes, nes kai jos neišsipildo, paprastai visi pamiršta tų prognozių autorius“, – ramino Vyriausybei vadovavęs socialdemokratas G. Kirkilas.
Politikai, užmerkę akis dėl niūrių prognozių, dosnia ranka leido biudžeto pinigus. Tai paskui, trenkus krizei, Vyriausybės vairą iš G. Kirkilo perėmęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis A. Kubilius savo pirmtakui ne kartą prikišo, kad jis ir valdžioje buvę socialdemokratai ekonomikos augimo sąlygomis nesiėmė jokių reformų, nesukaupė rezervo ir dėl to visi liko „pliki, nuogi“.
G. Kirkilas, savo ruožtu, tvirtino, kad jo vadovautas mažumos kabinetas neturėjo reikiamos paramos, o opozicijoje buvę konservatoriai ir liberalai esą darė viską, kad iki begalybės padidintų valstybės išlaidas.
„Gyventojų sąskaita valstybė atsilaikė. Tuometinė Vyriausybė nesiėmė jokių veiksmų, kaip tą pajamų kritimą sušvelninti. Vyriausybė gelbėjo valstybės finansus ir, žinoma, daugiausia gyventojų sąskaita. Prieš krizę socialinę pašalpą gaudavo apie 40 tūkst. žmonių, o krizės laikotarpiu, 2011 metais, – jau apie 250 tūkst.“, – 2013 metais, paskelbus krizės pabaigą, žiniasklaidai kalbėjo socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka.
Ar Lietuva galėjo sukaupti rezervą?
2008-ųjų pabaigoje premjeru tapęs konservatorių lyderis A. Kubilius piktinosi: jeigu Estija tuo metu turėjo sukaupusi 5,3 mlrd. litų (1,5 mlrd. eurų) rezervą, tai Lietuva – 3,256 mlrd. litų (0,9 mlrd. eurų) valdžios sektoriaus deficitą.
„2007 metais tikrai buvo blogai rengiamasi krizei, nes tiek Seime, nesant aiškios daugumos, gimė nemažai ženkliai išlaidas didinančių sprendimų, tiek pati Vyriausybė tada pasidavė bangai, artėjant rinkimams, įvairias išlaidas ženkliai didinti. Pavyzdžiui, pensijos per metus didintos vos ne du kartus. Akivaizdu, kad visi „Sodros“ rezervai tam buvo išsemti. Ir po to mes 2008 metų pabaigoje susidūrėme su tuo, kad jokių rezervų, kitaip nei Estija, neturėjome“, – DELFI pasakojo A. Kubilius.
„Priminsiu, kad tai buvo konservatorių „geniali“ idėja, nepaisant to, kad jų tuo klausimu rengtas referendumas nelaimėjo, bet jie vis tiek tai priėmė. Mano Vyriausybei, pardavus „Mažeikių naftą“, teko spręsti – ar grąžinti galutinai indėlius. Tada jau buvo didelė infliacija, todėl surinkęs visas parlamentines frakcijas, nes mažumos Vyriausybė kitaip negali spręsti klausimų, siūliau – gal neišleiskime tų pinigų. Visi kaip ir sutiko, bet kitą dieną Darbo partija įregistravo projektą grąžinti jau ne po 6 tūkst. litų, o po 10 tūkst. Tada supratau, kad pabaigos nebus, ir mes nusprendėme viską grąžinti iš karto“, – DELFI teigė ekspremjeras.
Tačiau rezervas, socialdemokrato teigimu, nepadėjo ir Estijai, kuri taip pat išgyveno krizę. „Tik tiek, kad jiems skolintis nereikėjo“, – pažymėjo G. Kirkilas.
Biudžeto pinigus taškė ir kairė, ir dešinė
Likusius nuvertėjusius rublinius indėlius visiems indėlininkams grąžinti Vyriausybė nutarė 2007 metų sausio 24-ąją – sausio pabaigoje ir kovo pradžioje išmokėta iš viso 1,137 mlrd. litų (daugiau kaip 300 mln. eurų) valstybės kompensacijų.
Tų pačių metų liepos pradžioje Seimas įtvirtino kitą nemažos sumos iš biudžeto pareikalavusią nuostatą dėl bazinės algos valstybės politikams, pareigūnams, tarnautojams ir teisėjams padidinimo nuo 442 litų (128 eurų) iki 490 litų (142 eurų).
Vyriausybė siūlė šį dydį kelti iki 460 litų (133,3 euro). Pakeitimas gimė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, pritarus „darbietės“ Jadvygos Zinkevičiūtės siūlymui.
Po tokio Seimo sprendimo premjeras G. Kirkilas skelbė bandysiantis įtikinti prezidentą Valdą Adamkų nepasirašyti priimto įstatymo, nes numatomos išlaidos iš biudžeto galėtų sutrukdyti jį subalansuoti, bet padidinimai įsigaliojo nuo 2008-ųjų pradžios.
Vos po kelių mėnesių, 2007-ųjų rugsėjo pabaigoje, premjeras prakalbo apie tai, kad jo vadovaujama mažumos Vyriausybė gali atsistatydinti – tokius sprendimus esą skatina Seime be valdančiųjų pritarimo priimami sprendimai, galintys daug kainuoti šalies biudžetui.
Tuo metu Seimas balsų dauguma pritarė konservatoriaus Edmundo Pupinio pasiūlymui grąžinti visiems dirbusiems pensininkams neišmokėtą pensijos dalį už 1995–2002 metus. Tai biudžetui turėjo kainuoti maždaug 0,5 mlrd. litų (145 mln. eurų). Valstybė tikrai nesugrius, jeigu neišmokėtos pensijos bus grąžintos visiems, o ne tik daliai Lietuvos pensininkų, tuo metu optimistiškai tvirtino opozicijai atstovavęs A. Kubilius.
Seimo sprendimu, nuo nuo 2008 metų pradžios buvo padidintas minimalus darbo užmokestis, 3 proc. sumažintas gyventojų pajamų mokestis, iki dvejų metų prailgintos vaiko priežiūros atostogos, numatant didesnes išmokas motinoms, taip pat nuspręsta 52 litų (15 eurų) išmokas už vaikus skirti iki jų pilnametystės, nors anksčiau buvo numatyta riba – 12 metų.
Taip pat plėstas socialines išmokas gaunančių žmonių ratas, padidintos pensijos, ir panašiai.
Politologo teigimu, nors 2008-aisiais krizės debesys jau aiškiai matėsi, o TS-LKD buvo perėję į formalią opoziciją, bet nė viena partija laukiančiam iššūkiui rimtai nesirengė.
„Žinoma, kadangi G. Kirkilas vadovavo Vyriausybei, už nesirengimą krizei socialdemokratai yra labiau atsakingi. Bet tai, kad Lietuva pateko į milžinišką viešųjų finansų duobę, tikrai įvyko ne be TS-LKD pagalbos“, – pažymėjo A. Krupavičius.
Skaudus prabudimas
2008 metų spalį įvykę Seimo rinkimai pergalę atnešė prieš tai opozicijoje dirbusiai TS-LKD. Tiesa, valdančiąją koaliciją konservatoriai formavo ne vieni, bet su daug triukšmo to meto politinėje padangėje sukėlusia, nors gana greit išsiskaidžiusia šoumeno Arūno Valinsko vadovauta Tautos prisikėlimo partija bei Liberalų sąjūdžiu. Tačiau nugalėtojai džiūgavo neilgai.
„Kai 2008 metais, mums laimėjus rinkimus, atėję finansų ministerijos ekspertai pasakė, kad džiaugtis visai nėra dėl ko, nes prasidedanti krizė smogs labai stipriai Lietuvos ekonomikai, mums tai buvo nemažas šokas. Bet mes supratome, ta mūsų komanda – Algirdas Šemeta, Dainius Kreivys, Ingrida Šimonytė – kad reikalingi labai greiti taupymo sprendimai“, – DELFI kalbėjo A. Kubilius.
2008 metų gruodį valdančiųjų priimti biudžeto išlaidų karpymo sprendimai buvo pakrikštyti naktine mokesčių reforma, mat Seimas dėl nesutarimų posėdžiavo ir naktimis. Prieš pat Kalėdas per kelias dienas buvo priimta daugiau kaip 60 įstatymų pataisų ir daugiau kaip 100 mokestinių pakeitimų. Jie įsigaliojo nuo 2009 metų sausio, taigi, mokesčių mokėtojams laiko pasirengti permainoms nebeliko.
2014 metais LRT laidoje „Mūsų laisvės metai“ kalbėjusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva tvirtino, kad ją krečia šiurpas prisiminus, kokiu greičiu, negalvojant apie pasekmes, buvo kepami mokesčius reglamentuojantys įstatymai.
Tuo metu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas išaugo iki 19 proc. (nuo 2009-ųjų rugsėjo – iki 21 proc.). Buvo panaikintos visos mokesčių lengvatos, išskyrus vaistams, knygoms (paliktas 9 proc.) bei šildymui (5 proc.).
Nuo 2010-ųjų pradžios pensijos nurėžtos iki 12 proc., dirbantiems pensininkams – iki 70 proc. Mažėjo ir pareigūnų pensijos, socialinės garantijos, išmokos neįgaliesiems (II ir III grupės), motinystės bei bedarbių pašalpos, nukirptos vaiko išmokos.
Lietuvą susiveržti diržus raginęs premjeras A. Kubilius kiek kitokias taisykles taikė savo komandai. Dr 2008-ųjų gruodį, „naktinės mokesčių reformos“ metu, jis savo patarėjams skyrė 20 proc. atlyginimų priedus „už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą“. A. Kubilius tuomet tikino, kad „patarėjai dirba krizės sąlygomis, kai darbo laikas yra visai nenormuojamas“.
Dar įdomesnė situacija buvo su parlamentarų atlyginimais. 2009-ųjų pradžioje dalis Seimo narių, daugiausia – iš valdančiosios TS-LKD, sutiko savanoriškai 15 proc. susimažinti atlyginimus. Tačiau netrukus savo pareiškimus jie suskubo atšaukti, mat paaiškėjo, kad politikų atlyginimai bus apkarpyti privaloma įstatymo tvarka.
Tokioje situacijoje 2009 metų sausio 16 dieną profesinės sąjungos prie Seimo surengė protesto mitingą, kuriame reikalauta neskurdinti žmonių. Netrukus jis peraugo į riaušes. Jų metu daužyti Seimo langai, niokotas kitas turtas, o riaušininkai raminti ašarinėmis dujomis. Per neramumus, kurie vėliau vadinti provokacija, buvo sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai, skaičiuota maždaug 2 mln. litų (0,6 mln. eurų) žala.
Atsisakė pigių paskolų, skolinosi už brangiai
Opozicijoje tuo metu atsidūręs G. Kirkilas, vertindamas A. Kubiliaus suburtos Vyriausybės programą, 2008-ųjų pabaigoje pareiškė: ji paremta vien bankų interesais, užmirštant kitus rinkos dalyvius.
„Mes išgyvenome sunkmetį dėl to, kad turėjome skandinaviškus bankus. Krizės pagrindas buvo bankininkų godumas – dabar viskas jau įrodyta. Būtent po to Europos Sąjunga ėmėsi priežiūrą griežtinti, ir bankų kontrolė dabar yra visiškai kitokia nei tais laikais“, – DELFI ir dabar teigė G. Kirkilas.
Kaip 2010 metais dienraščiui „Lietuvos žinios“ kalbėjo nepriklausomas ekspertas Vladimiras Trukšinas, „akivaizdžiai matyti, kaip keturi didieji Lietuvoje veikiantys skandinavų bankai mūsų krašte išpūtė ekonomikos burbulą, o jam sprogus, kaltę suvertė mums ir liovėsi skolinę“.
Skolintis Lietuvai reikėjo verkiant. Tuo labiau, kad A. Kubilius Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo imti paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tokios tarptautinės paramos dar 2009-ųjų pradžioje paprašė Latvija. Prisiėmę griežtus TVF keltus įsipareigojimus, kaimynai iš šio fondo jau pirmaisiais metais pasiskolino 1,7 mlrd. eurų su 2,89 proc. palūkanų, o bendra tarptautinė finansinė parama Latvijai 2009-2011 metais siekė 7,5 mlrd. eurų.
Premjero A. Kubiliaus pozicija buvo kitokia – Lietuva iš TVF nesiskolins. „Jeigu reikės, dar mažinsime išlaidas, bet nesiveršime skolintis iš TVF“, – tvirtino Vyriausybės vadovas.
Pinigų Lietuva ieškojo tarptautinėse rinkose. Valstybę prislėgusios paskolos buvo imamos su 6-7 proc., o kartais ir su 10 proc. palūkanomis.
„Mano nuomonė vienareikšmiška: manau, kad reikėjo skolintis ne taip brangiai. TVF tam ir yra – tokioms krizėms spręsti. Jų paskolos pigios, o mes pasiskolinome 4-5 kartus brangiau, ir iki šiol turime mokėti už tai. Kitas dalykas, kad dabar papildomai surinktą biudžetą turime tam atiduoti“, – DELFI tvirtino G. Kirkilas.
A. Kubilius aiškino manantis, jog tuo metu nesikreipiant į TVF buvo pasielgta racionaliai. „Tos pasaulio krizės akivaizdoje Baltijos valstybėms jau buvo prognozuojama, kad visos jos bus priverstos kreiptis į TVF, o šis fondas privers jas devalvuoti nacionalinę valiutą. Mes manėme, kad tai būtų buvusi dar didesnė katastrofa Lietuvos ekonomikai, todėl, vengdami būtent tokių sprendimų, nesikreipėme“, – pažymėjo jis.
Pasak jo, tokia pozicija lėmė, kad Lietuva tarptautinėse rinkose pradiniame etape skolinosi brangiau. Bet tai esą leido mums išvengti visų kitų potencialiai neigiamų pasekmių.
„Apie jas gal tik ekspertai, giliau suprantantys reikalą, gali kalbėti ir analizuoti, nes žmonėms nėra čia taip paprasta paaiškinti, kodėl mes tuo metu į TVF nesikreipėme“, – tvirtino jis.
Politologas A. Krupavičius apsisprendimą nesikreipti į TVF vadino labai didele Lietuvos klaida.
„Dabar premjeras Saulius Skvernelis sako, kad mes kasmet mokame maždaug 600 mln. eurų vien skolai aptarnauti, nes krizės metu Lietuva užsienio bankuose skolinosi su itin aukštomis palūkanomis dėl šalies finansinio nestabilumo ir itin didelio kryčio. Tokius sprendimus priėmė Lietuvos politikai, o vienas iš pagrindinių vairininkų buvo A. Kubilius“, – aiškino politologas.
Konstitucinis teismas: pirmiausia atiduokite mums
Krizės pabaiga buvo įvardyti 2012 metai. Netrukus pradėtos gydyti jos pasekmės – pirmiausia atstatant atlyginimus teisėjams bei politikams. Tokį žingsnį padaryti leido Konstitucinis Teismas (KT), 2013 metų liepos 1 dienos nutartimi konstatavęs, jog įstatymų pakeitimai, kuriais apkarpytos teisėjų ir valstybės tarnautojų algos, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Kaip tuo metu tvirtino KT teisėjas, netrukus perėmęs šios institucijos vairą, Dainius Žalimas, Vyriausybei nebuvo paliepta atstatyti ikikrizinių algų teisėjams ir politikams – KT pasisakė prieš neproporcingą atlyginimų sumažinimą.
Finansų ministerija skaičiavo, kad norint sutaupyti tiek pat pinigų, kiek buvo sutaupoma neproporcingai apkarpius valdininkų ir teisėjų atlyginimus, būtų reikėję viso viešojo sektoriaus algas sumažinti apie 4,5 proc. Mažiausiai uždirbusiems 1-10 kategorijų tarnautojams, kurių atlyginimai nebuvo paliesti, toks sumažinimas būtų reiškęs pajamų mažėjimą 17-28 eurais, o jų maksimalus atlyginimas būtų kritęs iki 374 eurų.
Tuo metu į valdžią grįžę socialdemokratai piktinosi, kad KT sprendimas, iš biudžeto pareikalavęs maždaug trečdalio milijardo eurų, buvo priimtas nesukant galvos, iš kur pokrizinė Lietuva paims pinigų. Opozicijoje vėl atsidūrę konservatoriai, dar prieš kelerius metus raginę veržtis diržus, vėl ėmėsi „gerųjų politikų“ vaidmens – pasiūlė ne tik kompensuoti atlyginimų skirtumus, bet ir didinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį.
Sunkmečiu sumažintų pensijų kompensavimo tvarką Seimas patvirtino tik 2014-ųjų gegužę. Sodros“ duomenimis, tai numatančios įstatymo Lietuvoje nebesulaukė 167 tūkst. pensininkų – jie mirė iki 2014 metų gegužės 22 dienos, kuomet įstatymas įsigaliojo.
Pasak A. Krupavičiaus, įvertinus Lietuvos išgyventas finansines – ekonomines krizes, galima įžvelgti tas pačias tendencijas.
Pasak jo, jau pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atgavimo, 1991-1992-aisiais, kai bendrasis vidaus produktas mažėjo apie 70 proc., tas kritimas politikų galėjo būti labiau suvaldytas, bet ekonomikai buvo leista smigti „laisvuoju kritimu“ į bedugnę.
„1995-1996 metų bankų krizė. Prieš tai buvo labai aiškūs signalai, kad bankų sektoriaus laukia sunkumai. Tačiau Vyriausybė krizei nesirengė. Rusijos krizės metu situacija pasikartojo, ir Lietuva iš sunkumų išėjo paskutinė iš Rytų ir Vidurio Europos šalių“, – vardijo politologas.
A. Krupavičiaus teigimu, prašosi paprasta išvada. „Ekonomikos valdymo kompetencijų nė viena Lietuvos Vyriausybė neturėjo ir, bijau, neturi. Tai yra atsakymas, kodėl mūsų visos ekonomikos ir finansų krizės yra tokios skaudžios. Mes niekada joms nepasirengiame, nesiimame apgalvoti dviejų artimiausių žingsnių, ir kai kažkas įvyksta, krintame į itin gilią duobę“, – pažymėjo jis.
